Pomidorai laikomi vienomis lepesnių daržo kultūrų, o didžiausios bėdos dažniausiai prasideda antroje sezono pusėje. Kai karštį keičia liūtys, o naktys tampa vėsesnės, ant lapų ilgiau laikosi drėgmė ir suaktyvėja grybinės ligos. Susilpnėję augalai tuo metu tampa patrauklūs ir kenkėjams.
Dažniausia klaida, dėl kurios liga „įsibėgėja“ per kelias dienas, yra delsimas ir netinkamas laistymas. Vanduo ant lapų, ypač vakare, sudaro idealias sąlygas sporoms dygti, o tankiai susodinti krūmai prastai vėdinasi. Kuo anksčiau pastebimi pirmieji požymiai, tuo realiau išsaugoti derlių.
Pavojingiausios pomidorų ligos
Viena grėsmingiausių ligų yra bulvių maras, kuris sparčiai plinta drėgnu oru ir esant vidutinėms temperatūroms. Ant lapų atsiranda netaisyklingos rusvos dėmės, audiniai atrodo tarsi permirkę vandeniu, vėliau lapai džiūsta, pažeidžiami stiebai ir vaisiai. Esant didelei oro drėgmei lapų apačioje gali matytis šviesus apnašas.
Ne mažiau dažna problema yra alternariozė, dar vadinama sausąja lapų dėmėtligė. Jai būdingos rudos dėmės su aiškiais koncentriniais žiedais, primenančiais taikinį, o liga paprastai pradeda plisti nuo senesnių lapų. Riziką didina šiluma ir ilgas lapų drėgnumas, todėl rekomenduojama laistyti tik prie šaknų.
Septoriozė dažniausiai pasireiškia smulkiomis pilkšvomis ar šviesiai rudomis dėmelėmis su tamsesniu apvadu. Lapai palaipsniui gelsta, džiūsta ir krenta, todėl mažėja fotosintezė ir derėjimas. Ji ypač greitai plinta, kai augalai susodinti per tankiai ir oras tarp jų nejudrus.
Pilkasis puvinys dažniau pažeidžia vaisius, žiedus ir stiebus, o pagrindinis atpažinimo ženklas yra pilkas, dulkančias apnašas. Užkrėsti audiniai greitai ima pūti, ypač vėsiu ir lietingu laikotarpiu. Tokiais atvejais labai svarbu nedelsiant pašalinti pažeistas dalis ir sumažinti drėgmę šiltnamyje.
Atskirai verta paminėti viršūninį vaisių puvinį, kuris dažnai palaikomas infekcija, nors dažniausiai jis susijęs su kalcio pasisavinimo sutrikimu. Ant pomidoro apačios atsiranda tamsi, įdubusi dėmė, o pagrindinis prevencijos principas yra tolygus laistymas ir streso dėl sausros vengimas. Staigūs drėgmės svyravimai ir per didelis azoto kiekis gali problemą paaštrinti.
Kenksmingiausi kenkėjai ir jų požymiai
Vieni dažniausių kenkėjų yra amarai, kurie telkiasi ant jaunų ūglių ir lapų apačios, siurbdami sultis. Lapai ima raitotis, augimas lėtėja, o lipni išskyra skatina suodligės grybus. Be to, amarai gali pernešti virusines ligas tarp augalų.
Šiltnamiuose dažnai vargina šiltnaminis baltasparnis: pajudinus augalą pakyla smulkių baltų vabzdžių „debesėlis“. Lervos minta lapų apačioje, lapai gelsta, augalas silpsta, o lipnios išskyros sudaro palankią terpę antrinėms infekcijoms. Kontrolė efektyviausia pradžioje, kol kolonijos dar mažos.
Karštomis ir sausomis savaitėmis sparčiai dauginasi voratinklinės erkės. Jų buvimą išduoda smulkūs šviesūs taškeliai ant lapų, vėliau atsirandanti plonytė voratinklio gija, o lapai ima gelsti ir kristi. Erkės ypač greitai plinta, kai augalai patiria drėgmės trūkumą.
Dar viena dažna bėda yra tripsai, kurie pažeidžia lapus, žiedus ir vaisius, palikdami sidabriškus dryžius bei smulkius juodus taškelius. Ant vaisių gali atsirasti šiurkštesnės, kamštinės dėmės, o augalai praranda gyvybingumą. Šie kenkėjai taip pat siejami su kai kurių augalų virusų platinimu.
Kaip sustiprinti apsaugą be klaidų
Praktika rodo, kad geriausiai veikia prevencija: pomidorų nereikėtų sodinti per tankiai, o apatinius lapus, besiliečiančius su žeme, verta reguliariai pašalinti. Laistyti rekomenduojama ryte, nukreipiant vandenį tiesiai į dirvą, o ne ant lapų. Taip pat svarbu ravėti, šalinti augalines liekanas ir laikytis sėjomainos.
Jei norisi švelnesnių priemonių, sodininkai dažnai renkasi augalinius raugus ir nuovirus. Raugas iš dilgėlių dažniausiai naudojamas augalų stiprinimui ir kaip pagalbinė priemonė, kai atsiranda kenkėjų, o asiūklio nuoviras siejamas su augalo audinių stiprinimu dėl natūraliai esančių silicio junginių. Tokios priemonės labiausiai pasiteisina profilaktiškai, kai augalai dar nesmarkiai pažeisti.
Populiari ir pieno bei vandens emulsija, kuri purškiama ant lapų kaip papildoma prevencinė priemonė, ypač kai orai permainingi. Tačiau svarbiausia išlieka reguliarus stebėjimas: pastebėjus pirmus ligos ar kenkėjų židinius, pažeistas dalis reikia pašalinti ir neleisti problemoms išplisti po visą lysvę ar šiltnamį.