Žaliosios energetikos projektai paprastai orientuoti į ateitį, tačiau vėjo jėgainių parkui ruošta statybvietė Žemutinėje Saksonijoje netikėtai atvėrė langą į priešistorę. Tarp Ahlumo ir Detumo planuoti žemės darbai virto išsamiais archeologiniais tyrimais, kai po viršutiniu dirvožemio sluoksniu aptikta kelių laikotarpių radinių.
Prieš pradedant tokias statybas Vokietijoje įprastai atliekami privalomi paveldo patikrinimai, o jų metu fiksuojami galimi archeologiniai sluoksniai. Šįkart specialistai rado ne pavienius objektus, o ištisą istorinių laikotarpių „sluoksnių“ mozaiką, leidžiančią naujai vertinti šio regiono apgyvendinimą.
Nuo neolito iki migracijų laikų
Pirmieji aiškesni pėdsakai siejami su ankstyvuoju neolitu ir vadinamąja linijinės juostinės keramikos kultūra, datuojama maždaug prieš 7 500 metų. Tyrėjai identifikavo dviejų didelių ilgųjų namų liekanas, kurios rodo organizuotą ir pastovų gyvenimą bei žemdirbystės tradicijas.
Kitas ryškus sluoksnis nukelia į vėlyvąjį Romos laikotarpį ir Didžiojo tautų kraustymosi epochą, maždaug 4–5 amžius. Čia aptikta ritualinių duobių ir šunų kapų, o taip pat gerai išsilaikęs kaulinis trijų sluoksnių šukos tipo dirbinys, puoštas apskritimų motyvais ir sutvirtintas bronzinėmis kniedėmis.
Sąmoningai užkastas bronzos amžiaus turtas
Didžiausią susidomėjimą sukėlė viduriniame sluoksnyje rastas lobis, kurį archeologai vertina kaip sąmoningai paslėptą ir taip ir neatgautą turtą. Rinkinyje aptikta masyvių bronzinių antkaklių, spiralinių apyrankių ir dekoratyvinė smeigtuko tipo segė drabužiams susegti, būdingi aukšto statuso žmonėms.
Įspūdingiausias radinys tapo 156 Baltijos gintaro karolių vėrinys, kurio išlikimas laikomas išskirtiniu. Specializuotos Žemutinės Saksonijos paveldo institucijos pranešimuose šis radinys įvardijamas kaip vienas reikšmingiausių regione, o jo sudėtis leidžia kalbėti apie išskirtinę socialinę padėtį ir ryšius.
Ką apie regioną pasako gintaras
Tyrėjams ypač svarbi paties gintaro kilmė ir tai, ką ji signalizuoja apie tuometinius mainų kelius. Baltijos gintaras bronzos amžiuje buvo plačiai vertinama žaliava, o jo paplitimas Europoje siejamas su ilgomis prekybos grandinėmis, jungusiomis šiaurines pakrantes ir Vidurio Europą.
Ši vietovė tuo laikotarpiu galėjo būti savotiška paribio zona, todėl klausimų kelia pats sprendimas čia užkasti tokio masto turtą ir jo nebesusigrąžinti. Viena iš svarstomų versijų yra ritualinė auka arba turtų slėpimas neramumų metu, kai grįžti tapo nebeįmanoma.
Archeologai atkreipia dėmesį ir į kraštovaizdžio vaidmenį: vėjo gairinamą aukštumą galėjo žymėti aiškiai matomas reljefo taškas, svarbus tiek orientacijai, tiek simbolinei galios demonstracijai. Paradoksalu, tačiau tas pats atviras kalvagūbris šiandien laikomas itin tinkamu moderniai vėjo energetikos infrastruktūrai.
Tyrimai teritorijoje tęsiami, o vėjo parko planavimas paprastai derinamas su paveldo apsaugos reikalavimais, kad būtų išsaugoti vertingiausi sluoksniai. Šis atvejis dar kartą parodo, kad dideli infrastruktūros projektai neretai tampa postūmiu papildyti istorijos žemėlapį naujais faktais.