Tag: Banginių elgesys

  • Kuprotasis banginis, anot biologės, ją apgynė nuo ryklio – ir po metų sugrįžo prie jos

    2017 metais jūrų biologė Nan Hauser Kuko salų vandenyse patyrė susitikimą, kuris iš pradžių atrodė kaip pavojus: apie 27 tonas sveriantis kuprotasis banginis ją stumdė, bandė pakišti po krūtinės peleku ir net kilstelėjo virš vandens.

    Ilgus metus banginius tyrinėjusi mokslininkė iš pradžių nesuprato, kas vyksta ir kodėl gyvūnas elgiasi taip atkakliai. Situacija paaiškėjo, kai netoliese ji pamatė plaukiantį didžiulį tigrinį ryklį, apie ką vėliau pasakojo „BBC Earth“.

    Pasak Hauser, banginis galiausiai ją užkėlė ant galvos ir nunešė arčiau valties, taip atitolindamas nuo ryklio. Biologė mano, kad gyvūnas galėjo mėginti ją apsaugoti, nors tiksliai pasakyti, kas motyvavo tokį elgesį, neįmanoma.

    Ši istorija skamba neįtikėtinai, tačiau mokslinėje literatūroje aprašyta, kad kuprotieji banginiai kartais įsikiša ir tada, kai plėšrūnai puola ne juos pačius. Tai kelia klausimų, kodėl toks didelis gyvūnas imtųsi rizikingų veiksmų dėl kitos rūšies.

    Kuprotieji banginiai kišasi į plėšrūnų medžioklę

    Jūrų biologas Robert Pitmanas ir kolegos iš National Marine Fisheries Service 2016 metais publikavo analizę apie 115 kuprotųjų banginių ir plėšriųjų orkų sąveikų. Joje aprašyta, kad kuprotieji neretai priplaukia prie medžiojančių orkų net tada, kai jų aukos priklauso kitoms rūšims.

    Šie atvejai buvo rinkti 62 metus – nuo 1951 iki 2012 metų – remiantis dešimčių tyrėjų, gamtininkų ir kitų liudininkų stebėjimais. Iš 56 epizodų, kai pavyko nustatyti, kas buvo puolama, tik 11 proc. atvejų taikinys buvo patys kuprotieji, o likusiais atvejais – kitos rūšys.

    Mokslininkai aprašė, kad kuprotieji banginiai gali vytis orkas, pliaukšėti pelekais, smūgiuoti uodega į vandens paviršių ir taip trukdyti medžioklei. Kartais toks įsikišimas suteikia progą užpultam gyvūnui pasprukti.

    Vis dėlto toks elgesys nėra „saugus heroizmas“: orkos, medžiojančios žinduolius, gali pulti kuprotųjų jauniklius ir jaunas banginių pateles. Tad net didelių gyvūnų susidūrimai su plėšrūnais gali būti pavojingi.

    Kodėl banginis rizikuotų dėl kitų?

    Toks aktyvus plėšrūnų „persekiojimas“ gyvūnų pasaulyje siejamas su elgesiu, vadinamu „mobbing“ – kai potenciali auka ne bėga, o artėja prie plėšrūno ir jį trikdo. Panašiai elgiasi kai kurie paukščiai, kolektyviai puldinėjantys plėšrūnus ir taip juos atbaidantys.

    Kuprotiesiems banginiams pranašumą suteikia masė, galinga uodega ir ilgi krūtinės pelekai, todėl jie gali būti rimtas oponentas net ir agresyvioms orkų grupėms. Tačiau keisčiausia tai, kad jie kartais įsitraukia net tada, kai tiesioginės naudos tarsi nėra.

    Viena iš hipotezių – banginiai gali reaguoti į medžiojančių orkų skleidžiamus garsus ir priplaukę prie „konflikto vietos“ įsitraukia dar net nežinodami, kas yra auka. 2015 metų eksperimente, kai aštuoniems kuprotiesiems banginiams buvo leidžiami žinduolius medžiojančių orkų garsų įrašai, užfiksuota, kad banginiai nutraukė maitinimąsi ir kryptingai tolsta.

    Tyrėjai pabrėžia, kad gebėjimas atpažinti plėšrūno signalus dar nereiškia, jog banginiai sąmoningai „gelbėja“ kitus gyvūnus ar žmones. Dalis tokio elgesio gali būti instinktyvi reakcija į pavojų ar triukšmingą medžioklės situaciją.

    Netikėtas susitikimas po metų

    Dar viena istorijos dalis, kurią Hauser vadina ypač įsimintina, įvyko kiek vėliau. Praėjus kiek daugiau nei metams, netoli Rarotongos ji pastebėjo, kaip teigiama, tą patį kuprotąjį banginį – jį esą atpažino pagal dvi išskirtines įpjovas uodegos peleke ir randą ant galvos.

    Biologė pasakojo, kad banginiui priartėjus prie valties ji įlipo į vandenį ir nuplaukė link jo. Anot jos, gyvūnas kurį laiką laikėsi šalia ir stumdė ją apie 20 minučių, tarsi ieškodamas kontakto.

    Vis dėlto Hauser vėliau akcentavo, kad žmonėms nereikėtų lipti į vandenį su laukiniais banginiais, tikintis panašaus „draugiško“ susitikimo. Ji taip pat perspėjo neperkelti žmogiškų emocijų į laukinių gyvūnų elgesio aiškinimą – mokslininkai tai vadina antropomorfizavimu.

    Ši istorija, nors ir išskirtinė, primena, kad didžiųjų jūros žinduolių elgesys dar nėra iki galo suprastas. O pavieniai įvykiai gali turėti kelias interpretacijas – nuo instinktyvios reakcijos į grėsmę iki sudėtingesnių socialinio elgesio mechanizmų.