Europos ekonomika susiduria su dviem susijusiais iššūkiais: spartėjančia deindustrializacija ir didėjančiu prekių importu iš Kinijos. Banko „Millennium“ valdybos narė Magdalena Zmitrowicz pabrėžia, kad tai jau daro apčiuopiamą poveikį investicijoms, darbo vietoms ir tiekimo grandinių atsparumui.
Pasak jos, Europa prieš kelis dešimtmečius uždarė dalį gamybos pajėgumų, o dabar vis dažniau jaučia tokio sprendimo kainą. Nors kai kurios šalys, tarp jų ir Lenkija, turi daugiau paramos priemonių investicijoms skatinti, bendras žemyno pramonės konkurencingumas išlieka jautrus išorės sukrėtimams.
Deindustrializacija ir konkurencingumas
Deindustrializacija paprastai reiškia mažėjančią pramonės dalį ekonomikoje, kai gamyba ir kapitalas persikelia į kitus regionus, o vietoje auga paslaugų sektorius. Problema paaštrėja tuomet, kai pramonės nykimą lydi lėtesnės investicijos į technologinį atnaujinimą, o energijos ir reguliavimo kaštai tampa sunkiau pakeliami.
Pastaraisiais metais ES vis aktyviau kalba apie pramonės politiką, strateginių sektorių stiprinimą ir tiekimo grandinių saugumą. Tačiau verslas dažnai akcentuoja, kad vien deklaracijų nepakanka, jei investicinė aplinka išlieka neapibrėžta, o sprendimai dėl paramos ar apsaugos priemonių užtrunka.
Kinijos prekių srautas ir rinkos apsauga
Ekspertė atkreipia dėmesį, kad Europos gamintojams vis sunkiau konkuruoti, kai rinką sparčiai užpildo Kinijoje pagamintos prekės. Toks importo augimas ypač jautrus sektoriams, kuriuose kainos yra pagrindinis konkurencinis veiksnys, o gamybos sąnaudos Europoje didesnės.
Rinkos apsauga šiuo atveju gali reikšti griežtesnę importo kontrolę, antidempingo priemones ar reikalavimus, susijusius su tvarumu ir kilmės grandinės skaidrumu. Tačiau priemonės turi būti suderintos taip, kad kartu būtų išsaugota konkurencija ir nenukentėtų vartotojai bei Europos įmonės, priklausomos nuo importuojamų komponentų.
Energetinis saugumas kaip ekonomikos pamoka
Zmitrowicz taip pat pabrėžia energetinės nepriklausomybės svarbą, kuri ypač išryškėja geopolitinių įtampų metu. Energijos tiekimo sutrikimai ar logistinės krizės greitai persiduoda pramonei, didina gamybos kaštus ir mažina galimybes planuoti ilgalaikes investicijas.
Jos vertinimu, Europa turi kryptingai diversifikuoti energijos šaltinius, plėsti atsinaujinančios energijos gamybą ir stiprinti infrastruktūrą, įskaitant dujų tiekimo alternatyvas. Tai ne tik energetikos, bet ir pramonės konkurencingumo klausimas, nes energijos kaina tampa vienu svarbiausių faktorių renkantis gamybos vietą.
„Negalime leisti, kad pramonė Europoje išnyktų, o mes taptume priklausomi nuo importo iš JAV, Kinijos ar Artimųjų Rytų“, – sakė Magdalena Zmitrowicz.
Ji akcentuoja, kad konflikto ar krizės metu priklausomybė nuo išorinių tiekėjų tampa ypač rizikinga, todėl investicijos į gamybos bazę ir energijos atsparumą turi būti vertinamos kaip ilgalaikė strategija, o ne trumpalaikė reakcija.