Kanados Bafino saloje traukiantis Barnso ledo kupolas atidengia samanų plotus, kurie saulės nematė apie 2 000 metų. Mokslininkai sako, kad šis ledynas tuo metu plėtėsi ne šiaip sau – tai galėjo būti kito Žemės ledynmečio užuomazga.
Žurnale „Science“ publikuotame tyrime keliama mintis, kad žmonių sukeltos šiltnamio dujų emisijos šį procesą nutraukė dar jam įsibėgėjant. Kitaip tariant, iškastinio kuro deginimas galėjo „permušti“ natūralius klimato ciklus, kurie formavo Žemės klimatą milijonus metų.
Tyrimo autoriai dėmesį sutelkė į Barnso ledo kupolą – paskutinę didžiulio Laurentidės ledyninio skydo, kadaise dengusio didelę Šiaurės Amerikos dalį, liekaną. Skirtingai nei daugelis ledynų, šis kupolas yra tarsi „prilipęs“ prie uolienų pagrindo, todėl po juo esanti augmenija nebuvo suardoma ir tapo savotišku istoriniu įrašu.
Mokslininkų teigimu, maždaug nuo 1960 metų ledas ėmė sparčiai trauktis, o 2010 metais sniego kaupimosi zona, kur ledynas paprastai „pasipildo“, šiame kupole iš esmės išnyko. Tai laikoma ženklu, kad balansas tapo neigiamas – tirpimas ėmė viršyti prieaugį.
Kaip atkurta ledo kupolo istorija
Norėdami suprasti, kada ir kaip kito ledo kupolo ribos, tyrėjai rėmėsi dviem datavimo metodais. Vienas jų – kosminių spindulių poveikį fiksuojantis retas radioaktyvus berilio izotopas, aptinkamas uolienose, kurios ilgą laiką buvo atviros dangui.
Šių mėginių analizė leido spręsti, kad senasis ledyninis skydas buvo susitraukęs iki mažiausio ploto maždaug prieš 3 560 metų. Vėlesniam etapui mokslininkai naudojo kitą „laikrodį“ – radiokarboninį datavimą.
Ledynui traukiantis, iš po jo išlindusi augmenija – jau seniai žuvusios samanos ir kiti augalai – buvo datuota siekiant nustatyti, kada ledas jas užklojo. Taip buvo atkurtas vaizdas, kad ledo kupolas vėl ėmė plėstis maždaug prieš 2 000 metų, o ryškesnis augimo etapas sutapo su itin vėsiomis vasaromis 1780–1880 metų laikotarpiu.
Kas siejama su 1960-aisiais ir šiltnamio dujomis
Tyrime teigiama, kad būtent apie 1960 metus matomas aiškus lūžis, kai ledo kupolas iš plėtimosi fazės perėjo į spartų traukimąsi. Autoriai tai sieja su didėjančia šiltnamio dujų koncentracija atmosferoje, kuri, jų vertinimu, galėjo nusverti natūralią tendenciją šiam regionui vėsti.
Publikacijoje nurodoma, kad iki 1960 metų šiltnamio dujų kiekis buvo pakilęs maždaug 62 dalimis milijonui anglies dvideginio ekvivalento virš ikiindustrinio lygio, o iki 2024 metų pakilimas esą siekė dar apie 138 dalis milijonui. Šis fonas, anot tyrėjų, atitinka laiką, kai Bafino salos ledynai pradėjo aiškiai nykti.
Vis dėlto patys autoriai pabrėžia, kad nereikėtų daryti supaprastintos išvados, jog globalus atšilimas „išgelbėjo“ žmoniją nuo ledynmečio. Ledynmečiai formuojasi tūkstantmečiais, o dabartinis klimato pokytis, mokslininkų vertinimu, reiškia, kad žmonija įžengė į dar menkai pažįstamą klimato režimą.
Mokslinė diskusija dėl išvadų masto
Ne visi mokslininkai sutinka, kad vien Barnso ledo kupolo augimo signalų pakanka tvirtinti, jog ledynmetis jau buvo „prasidėjęs“. Kritikai atkreipia dėmesį, kad tradiciškai ledynmečio pradžia apibrėžiama tada, kai ima augti milžiniški ledyniniai skydai, sukaupiantys tiek ledo, kad tai reikšmingai paveikia pasaulinį jūros lygį.
Tyrimo autoriai atsako, kad toks požiūris gali praleisti pačią pradžią – pirmuosius ledo augimo žingsnius, kurie kaip tik ir yra užfiksuoti šioje vietovėje. Anot jų, Barnso ledo kupolas suteikia retą galimybę stebėti, kaip re-ledynėjimas prasideda kraštovaizdyje.
Tyrimas prisideda prie platesnės diskusijos apie tai, kiek žmonių sukelti išmetimai pakeitė ilgalaikius Žemės klimato ciklus ir ar ateityje bus „praleista“ daugiau natūraliai tikėtinų ledynėjimo etapų. Galutinis atsakymas, mokslininkų teigimu, priklausys ir nuo to, kokios bus būsimos anglies emisijos.