Mokslininkams pavyko 4K raiška nufilmuoti itin retai gyvai matomą giliavandenę žuvį, kurios galva atrodo tarsi permatoma. Neįprastas gyvūnas – barreleye (Macropinna microstoma) – buvo užfiksuotas beveik 600 metrų gylyje Ramiajame vandenyne.
Vaizdo įrašą paskelbė Monterey Bay Aquarium Research Institute (MBARI), o jis suteikia ypač detalų žvilgsnį į žuvį, kuri per beveik 40 metų tyrinėjimų instituto tyrėjams pasitaikė vos 11 kartų.
Iš pirmo žvilgsnio skaidri, skysčiu užpildyta „kupolo“ formos galvos dalis atrodo kaip keista gamtos išdaiga. Tačiau tyrėjai pabrėžia, kad tai – ne atsitiktinumas, o evoliuciškai prisitaikiusi regos sistema, padedanti išgyventi prieblandos zonoje, kur šviesos beveik nėra.
Tokie susitikimai su barreleye vertingi dar ir dėl to, kad giliavandenių organizmų stebėjimas natūralioje aplinkoje dažnai būna vienintelė galimybė suprasti, kaip jie iš tiesų atrodo ir elgiasi – iškeltos į paviršių šios žuvys dažnai praranda trapią permatomą struktūrą.
Retas susitikimas prie Kalifornijos
Žuvis buvo pastebėta maždaug 90 kilometrų nuo Kalifornijos krantų, per aštuonių dienų ekspediciją. Povandeninis robotas „Doc Ricketts“ jau kilo į paviršių, kai vienas iš specialistų monitoriuose pamatė neįprastą siluetą ir paprašė sustabdyti manevrą.
Į valdymo patalpą netrukus susirinko daugiau komandos narių – visi norėjo įsitikinti, kad tai tikrai viena keisčiausiai atrodančių giliavandenių žuvų. Tyrėjai apie 20 minučių filmavo gyvūną, derino apšvietimą, kad geriau matytųsi permatoma galvos dalis.
MBARI nurodo, kad institutas yra atlikęs apie 7 000 robotizuotų nėrimų ir sukaupęs daugiau nei 41 000 valandų povandeninių vaizdo įrašų. Ankstesnį kartą barreleye gyvai jiems pavyko pamatyti 2021 metais, o šįkart tai buvo pirmasis kartas, kai žuvis nufilmuota 4K kokybe.
Kur iš tikrųjų yra žuvies akys
Iš arti barreleye veidas gali klaidinti: virš mažos burnos matomos dvi tamsios „dėmės“ atrodo kaip akys. Vis dėlto tai – uoslės organai, savo funkcija artimi šnervėms.
Tikrosios akys slepiasi permatomame kupole: tai dvi didelės, žalsvos struktūros, primenančios vamzdelius ar statinaites. Jos gali judėti skysčiu užpildytoje ertmėje, todėl žuvis geba keisti žvilgsnio kryptį.
Pats gyvūnas nėra didelis – užauga maždaug iki 15 centimetrų ilgio. Tačiau tokia regos sandara laikoma prisitaikymu prie aplinkos, kur maisto paieška priklauso nuo gebėjimo pastebėti menkiausius silpnos šviesos ar bioliuminescencijos ženklus vandenyje virš savęs.
Kaip padeda permatoma galva
Stebėjimuose barreleye dažnai apibūdinama kaip beveik nejudanti – ji tarsi „kabo“ vandenyje, stabilumą palaikydama didesniais pelekais, o akis nukreipia į viršų. Užuot aktyviai vijusis grobį, ji laukia, kol pro šalį praplauks potencialus maistas.
Tyrėjai taip pat įtaria, kad žalsvi pigmentai akies lęšiuose gali veikti kaip optiniai filtrai – padėti atskirti saulės šviesą nuo kitų giliavandenių gyvūnų skleidžiamo bioliuminescencinio švytėjimo. Toks gebėjimas būtų naudingas aplinkoje, kur kai kurie organizmai naudoja šviesą maskuotei.
Manoma, kad barreleye minta smulkiais vėžiagyviais ir kitu dreifuojančiu grobiu. Tyrėjai taip pat spėja, kad ši žuvis gali pasinaudoti sifonoforų – medūzų giminaičių su geliančiais čiuptuvais – „pagauta“ auka, nors visos šios strategijos detalės gamtoje dar nėra tiesiogiai užfiksuotos.
Permatomas kupolas gali turėti ir apsauginę funkciją: artėjant prie pavojingų čiuptuvų, jis galėtų saugoti jautrias akis. Būtent dėl tokių subtilių prisitaikymų giliavandenių rūšių filmavimas natūralioje aplinkoje laikomas itin svarbiu.
Žuvis moksliškai aprašyta dar 1939 metais, tačiau ilgą laiką jos išskirtinės savybės buvo prastai suprantamos – tradicinė giliavandenių žuvų gaudyba dažnai pažeisdavo permatomą galvos dalį. Tik povandeniniai robotai leido išvysti barreleye taip, kaip ji atrodo gyva, ir geriau suprasti neįprastą jos regos sistemą.