Jei sode daugiametės gėlės kasmet žydi vis skurdžiau, priežastis dažnai būna ne trąšų ar laistymo stoka, o per tankus keras. Per kelerius metus šaknys ir šakniastiebiai taip susispaudžia, kad pradeda konkuruoti dėl vandens ir maisto medžiagų, o kero vidurys ima retėti ir nykti.
Tokį vaizdą ypač lengva atpažinti stebint bijūnus, barzdotuosius vilkdalgius ir melsves. Melsvės neretai signalizuoja ir mažėjančiais lapais bei keru, kuris pradeda „lipti“ ant kaimyninių augalų, todėl augalai praranda dekoratyvumą.
Tvariausias sprendimas yra kero padalijimas ir atjauninimas, tačiau svarbiausia nepataikyti į netinkamą laiką. Daugumai pavasarį ir vasaros pradžioje žydinčių daugiamečių saugiausias laikotarpis yra vasaros pabaiga, kai augalas jau sukaupė atsargas kitam sezonui, bet dar spėja įsišaknyti.
Kaip suprasti, kad metas dalyti?
Pagrindinis ženklas yra prastėjantis žydėjimas ir tuštėjantis kero vidurys, kai nauji ūgliai auga tik pakraščiuose. Kitas signalas – augalas akivaizdžiai per didelis vietai: išgula, stumia kaimynus, prastėja lapijos kokybė.
Barzdotieji vilkdalgiai dažniausiai sutankėja greičiau ir dalijami maždaug kas 3–4 metus, o melsvės gali augti ilgiau, jei sąlygos stabilios. Bijūnai vienoje vietoje neretai išsilaiko dešimtmečius, todėl juos verta judinti tik tada, kai keras aiškiai praretėja arba žydėjimas smarkiai suprastėja.
Dalijimas: svarbiausi žingsniai
Pirmiausia kerą apkasite ratu, kastuvą smeigdami keliolika centimetrų nuo stiebų, kad kuo mažiau pažeistumėte šaknis. Tada kerą atsargiai pakelkite ir iškelkite vienu gabalu, o žemes nukratykite arba nuplaukite, kad geriau matytųsi šaknys ir augimo pumpurai.
Darbus verta planuoti apsiniaukusią dieną, nes atidengtos šaknys lėčiau praranda drėgmę. Jei augalo iškart nepasodinsite, padalytas dalis trumpam pridenkite drėgnu audiniu, tačiau nelaikykite taip ilgiau nei kelias valandas.
Bijūnų dalys turėtų būti ne per smulkios: kiekviena turi turėti kelis sveikus pumpurus ir pakankamai šaknies, kad augalas atsistatytų. Barzdotųjų vilkdalgių atveju svarbu palikti tvirtą, sveiką šakniastiebio gabalą ir pašalinti seną, sumedėjusią vidurinę dalį, kuri dažniausiai jau nebežydi.
Melsvių keras dalijamas kastuvu ar tvirtu peiliu taip, kad kiekviena dalis turėtų bent kelis augimo pumpurus ir šaknų kuokštą. Pažeistas ar supuvusias vietas būtina iškart išpjauti, kad ligos nepersikeltų į naują vietą.
Kur ir kaip sodinti po padalijimo?
Padalytas dalis geriausia sodinti iškart į nuolatinę vietą, nes šaknys greitai džiūsta. Skirtingos rūšys turi skirtingus poreikius: bijūnams paprastai reikia saulėtos vietos ir derlingos, laidžios dirvos, o melsvėms labiau tinka pavėsis ar pusšešėlis bei humusinga, drėgmę laikanti žemė.
Barzdotiesiems vilkdalgiams būtina saulė ir ypač geras drenažas, nes per šlapioje dirvoje šakniastiebiai lengvai pūva. Sodinant svarbu nepergiliai užkasti: dažnai rekomenduojama šakniastiebį palikti visai negiliai, kad jis gautų šilumos ir greičiau formuotų žiedinius pumpurus.
Po pasodinimo augalus gausiai palaistykite, kad dirva gerai priglustų prie šaknų ir neliktų oro tarpų. Pirmosiomis savaitėmis žemė turi būti tolygiai drėgna, bet ne permirkusi, nes šviežiai pažeistos šaknys jautrios puviniams.
Mulčias iš komposto ar žievės padeda išlaikyti drėgmę, tačiau jo nereikėtų krauti prie pat stiebų pagrindo. Vilkdalgiams tai ypač aktualu, nes drėgmę sulaikantis sluoksnis ant šakniastiebio didina puvinio riziką.
Tręšti iš karto po padalijimo nerekomenduojama, nes augalui pirmiausia reikia atkurti šaknų sistemą. Ypač bijūnai atsistato lėčiausiai ir pilną žydėjimą po dalijimo dažnai atgauna tik po kelių metų, todėl pirmų sezonų kuklumas nėra klaida, o natūralus atsistatymo etapas.
