Jei vilkdalgiai staiga nustojo gausiai žydėti, o šakniastiebiai ima „lipti“ į dirvos paviršių, tai dažniausiai reiškia viena: augalas per daug sutankėjo ir jam trūksta erdvės. Tokiose keruose seniausia dalis viduryje pamažu nunyksta, o maisto medžiagų ir šviesos nebeužtenka žiedynams formuoti.
Praktikoje tai yra vienas dažniausių signalų, kad vilkdalgius metas dalyti ir atjauninti. Tinkamai atliktas atnaujinimas ne tik sugrąžina žydėjimą, bet ir sumažina ligų riziką, ypač jei dirva yra sunkesnė ir ilgiau užlaiko drėgmę.
Kada geriausia dalyti vilkdalgius?
Barzdotuosius vilkdalgius dažniausiai patariama dalyti praėjus maždaug 6 savaitėms po žydėjimo, todėl daugeliu atvejų tinkamiausias laikas yra liepos ir rugpjūčio mėnesiai. Tuomet augalas jau būna užbaigęs intensyviausią augimą, o persodinti gabalai dar spėja įsišaknyti iki šaltmečio.
Per ankstyvas dalijimas, kai augalas dar nepadaręs naujų prieaugių, gali baigtis silpnu prigijimu ir prastesniu kitų metų žydėjimu. Daugeliui vilkdalgių kerų atjauninimas reikalingas kas 3–5 metus, tačiau tai priklauso nuo veislės ir augimo sąlygų.
Kodėl vilkdalgiai nustoja žydėti?
Dažniausia priežastis yra per tankus keras: šakniastiebiai ima konkuruoti dėl vietos, o senoji kerelio šerdis „apnuogėja“ ir nyksta. Tokiu atveju dalijimas yra tiesioginis sprendimas, nes augalas atgauna erdvę, o maisto medžiagos nukreipiamos į naujus, gyvybingus prieaugius.
Vis dėlto žydėjimą gali slopinti ir kiti veiksniai, kurių dalijimas neišspręs. Per giliai pasodinti šakniastiebiai dažniau pūva, o per daug pavėsio turinčioje vietoje vilkdalgiai dažnai formuoja lapus, bet ne žiedus; svarbus ir per didelis azoto kiekis, kai „užauginama“ žaluma žiedų sąskaita.
Kaip dalyti ir pasodinti teisingai?
Atjauninimą verta atlikti per vieną dieną, kad iškasti šakniastiebiai neperdžiūtų. Patogiau kasti, kai dirva šiek tiek drėgna, todėl per sausras pravartu plotą palaistyti iš vakaro, o kastuvą ar šakes smeigti kerelio pakraščiuose, kad kuo mažiau sužalotumėte šakniastiebius.
Persodinimui tinka tvirti, jauni pakraščio šakniastiebiai su sveikomis šaknimis ir lapų vėduokle, o senos, suminkštėjusios, nemaloniai kvepiančios ar tuščiavidurės dalys turėtų būti atmetamos. Lapus įprasta patrumpinti maždaug iki trečdalio, kad sumažėtų garinimas ir vėjas neišjudintų ką tik pasodinto augalo.
Sodinant galioja paprasta taisyklė: barzdotųjų vilkdalgių šakniastiebis neturėtų būti giliai užkastas. Dažniausiai sodinama taip, kad šaknys būtų užžertos, o šakniastiebio viršus liktų arti paviršiaus, nes storas žemių sluoksnis skatina puvinį ir silpnina žydėjimą.
Vietą verta rinktis saulėtą, su geru drenažu, nes užmirkimas yra viena pagrindinių šakniastiebių problemų. Pasodinus rekomenduojama palaistyti vieną kartą, kad dirva susigulėtų, o vėliau laistyti tik per sausras ir neapkrauti storu mulčio sluoksniu, kuris ilgiau laiko drėgmę prie šakniastiebio.
Svarbu nepainioti skirtingų vilkdalgių grupių: pavyzdžiui, sibiriniai vilkdalgiai dažniau sudaro tankius kerus be stambių šakniastiebių, todėl jų dalijimas ir sodinimo gylis paprastai būna kitoks. Tokiais atvejais saugiau atskirti jaunesnes kerelio dalis ir sodinti panašiame gylyje, kaip augo iki tol.