CP v2

Tag: Bassia scoparia

  • Viržiai gali slėptis: ugninis vienmetis krūmelis rudenį nusidažo raudonai

    Viržiai gali slėptis: ugninis vienmetis krūmelis rudenį nusidažo raudonai

    Rudens gėlynas nebūtinai turi suktis vien apie viržius: vis dažniau sodininkai renkasi šluotinį basį, dar vadinamą kochija arba vasaros kiparisu. Šis vienmetis krūmelis didžiąją sezono dalį būna ryškiai žalias, o rudenį kai kurios veislės staiga ima raudonuoti ir tampa pagrindiniu akcentu.

    Šluotinis basis (lot. Bassia scoparia) kilęs iš Azijos ir Rytų Europos, o daugelyje Europos šalių auginamas kaip dekoratyvinis augalas. Priklausomai nuo veislės ir sąlygų, jis užauga maždaug 30–150 centimetrų, formuoja tankiai šakotą, kūgišką lają ir siaurus lapus.

    Kodėl rudenį jis taip žavi?

    Didžiausias kochijos privalumas yra ne žiedai, o lapija: žydėjimas paprastai nepastebimas, o dekoratyvumas atsiskleidžia per spalvos pokytį. Artėjant sezonui į pabaigą, ypač vėsesnėmis naktimis, lapai gali nusidažyti nuo rožinių iki sodriai raudonų atspalvių.

    Šis efektas ypač vertinamas šiuolaikiniame sodybų ir miesto kiemų apželdinime, kai ieškoma augalų, kurie suteiktų spalvą rudenį, bet nereikalautų sudėtingos priežiūros. Dėl greito augimo kochija per vieną sezoną gali sukurti įspūdingą žalią masę ir vėliau staiga pakeisti visos lysvės nuotaiką.

    Kur sodinti ir kaip prižiūrėti?

    Kochijai geriausia parinkti saulėtą vietą: tuomet ji auga tolygiai ir suformuoja tankų, tvarkingą krūmelį. Dirva turėtų būti laidi ir vidutiniškai drėgna, tačiau užmirkimo reikėtų vengti, nes per šlapioje žemėje silpnėja šaknys ir didėja grybelinių ligų rizika.

    Laistyti rekomenduojama saikingai: šis augalas trumpalaikę sausrą dažniausiai pakelia geriau nei nuolatinę drėgmės perteklių. Pavėsingose vietose, kur drėgmė laikosi ilgiau, problemos dėl šaknų puvinio pasitaiko dažniau, todėl ten kochija paprastai nėra pati geriausia išeitis.

    Gyvatvorė per sezoną ir formavimas

    Dėl specifinės, kūgio formos lajos kochija tinka ne tik pavieniams akcentams, bet ir grupėms, kraštams ar žemoms sezoninėms gyvatvorėms. Ji gražiai atrodo palei takelius, gėlynuose, alpinariumuose, taip pat dera su šilumą mėgstančiais augalais.

    Dar vienas privalumas yra formavimas: reguliariai karpant galima suvaldyti aukštį ir plotį, sukurti lygias linijas ar norimą siluetą. Dėl to kochiją patogu auginti ir mažesniuose kiemuose, o pakankamai dideliuose vazonuose ji tinka balkonams bei terasoms.

    Kaip pasisėti kochiją?

    Kochiją lengviausia dauginti sėklomis: jos dažniausiai sėjamos tiesiai į dirvą pavasario pabaigoje, kai žemė jau sušilusi. Per vieną sezoną taip galima užsiauginti daugiau augalų ir greitai apželdinti pasirinktą plotą.

    Norint pasiekti tankesnį vaizdą, svarbu ne tik pasirinkti saulę, bet ir laikytis saiko su laistymu bei nepalikti dirvos užmirkusios po liūčių. Tuomet kochija augs sparčiai, o rudenį atsidėkos būtent tuo efektu, dėl kurio ji vadinama ugniniu krūmeliu.

  • Vietoj viržių sodinkite šį augalą: šluotelinė kochija rudenį nusidažo raudonai ir stebina

    Vietoj viržių sodinkite šį augalą: šluotelinė kochija rudenį nusidažo raudonai ir stebina

    Ieškantiems ryškaus rudeninio akcento sode verta atkreipti dėmesį į šluotelinę kochiją (Bassia scoparia), dar vadinamą vasariniu kiparisėliu. Tai greitai augantis vienmetis augalas, per sezoną suformuojantis tankų, švelniais lapeliais apaugusį krūmelį. Palankiomis sąlygomis jis užauga maždaug iki 80–150 centimetrų, o dekoratyvumą išlaiko iki pirmesnių stipresnių šalnų.

    Vasarą kochija būna ryškiai žalia, o rudenėjant jos lapija ima keisti spalvą į intensyvius raudonus ir purpurinius atspalvius. Dėl šio virsmo augalas dažnai laikomas įdomia alternatyva viržiams, ypač kai norisi efekto iš tolo ir didesnio spalvinio ploto gėlyne. Kochija tinka ir kaip pavienis akcentas, ir kaip kelių augalų grupė, kuri sukuria aiškią struktūrą lysvėje.

    Geriausiai kochija auga saulėtoje vietoje, kur krūmelis labiau sutankėja, o rudeninis nusidažymas būna ryškesnis. Pusiau pavėsyje ji taip pat gali augti, tačiau dažniau būna retesnė ir silpniau nusispalvina. Praktikoje patariama rinktis šiltesnę, nuo vėjo kiek apsaugotą vietą prie terasos, tvoros ar saulėtos gėlyno pusės.

    Dirvai kochija nėra itin lepi, tačiau geriausiai jaučiasi lengvame, pralaidžiame ir vidutiniškai drėgname substrate, kurio reakcija artima neutraliai. Derlingesnė, humusinga žemė padeda išauginti vešlesnį kerą, bet augalas dažniausiai susitvarko ir vidutinėse sodo dirvose. Įsišaknijusi kochija pakankamai gerai pakelia trumpesnę sausrą, tačiau karščio metu jai praverčia gausesnis laistymas.

    Kochiją galima auginti tiek iš sėklų, tiek įsigijus jau paaugintų daigų. Sėkloms dygti svarbi šviesa, todėl jos sėjamos negiliai ir iki sudygimo palaikoma lengva, tolygi drėgmė. Paaugusius daigelius būtina praretinti, kad augalai nekonkuruotų tarpusavyje ir išlaikytų taisyklingą, dekoratyvų siluetą.

    Šis augalas dažnai pasirenkamas sezoniniams žemiems gyvatvorių tipo apvadams ar formuojamiems krūmeliams, nes gerai pakenčia karpymą. Vis dėlto genėjimas nėra būtinas, jei siekiama natūraliai tankaus kero. Norint sumažinti savaiminį išsisėjimą, po žydėjimo galima augalą apkarpyti arba laiku pašalinti besiformuojančias sėklas.

    Nors kochija laikoma gana atspariu augalu, sausais ir karštais laikotarpiais verta apžiūrėti lapų apačią dėl galimų voratinklinių erkučių. Kita dažnesnė problema pasitaiko tuomet, kai augalas auginamas pernelyg drėgnoje, prastai drenuojamoje vietoje ar pavėsyje, nes tuomet didėja šaknų puvinio ir grybinės kilmės ligų rizika. Tinkamai parinkta vieta ir saikingas laistymas dažniausiai leidžia šių bėdų išvengti.