Australijos mokslininkai sukūrė eksperimentinius nosies lašus, kurie vyresnėms pelėms padėjo atminties testuose pasirodyti taip pat gerai kaip jaunoms. Dar įdomiau – gydymas apsaugojo genetiškai pakeistas peles nuo įprastai ryškaus, Alzheimerio ligą primenančio atminties blogėjimo.
Kaip rašo „ZME Science“, tyrimą atlikusi Sidnėjaus universiteto komanda pritaikė technologiją, išgarsėjusią COVID-19 vakcinose: į riebalines mikrodaleles supakuotą informacinę RNR (mRNR). Ji nosies gleivinės ląstelėms „nurodė“ gaminti baltymą, kuris svarbus neuronų sveikatai.
Šis metodas išsiskiria tuo, kad jis nėra skirtas pašalinti su Alzheimerio liga siejamas baltymų sankaupas (amiloidines plokšteles). Vietoje to siekiama sustiprinti pačių smegenų ląstelių atsparumą ir ryšius, kad jos geriau atlaikytų žalingus procesus.
Nors iki realaus gydymo žmonėms dar toli, nosies kelias laikomas perspektyviu dėl vienos priežasties: taip galima bandyti apeiti kraujo–smegenų barjerą, kuris įprastai neįleidžia dalies vaistų į smegenis. Tyrėjai tikisi, kad ateityje toks sprendimas galėtų papildyti jau kuriamus ar taikomus Alzheimerio vaistus.
Kaip nosis tapo „vaistų fabriku“
Smegenis saugo kraujo–smegenų barjeras – natūralus „filtras“, sulaikantis daug potencialiai pavojingų medžiagų, bet kartu apsunkinantis ir kai kurių vaistų patekimą į smegenų audinius. Dėl to ieškoma alternatyvių kelių, o nosies ertmė laikoma viena iš galimų „apylankų“.
Sidnėjaus universiteto komanda mRNR supakavo į lipidines (riebalines) daleles. Šios dalelės nuneša instrukciją ląstelėms, o jos pradeda gaminti BDNF – smegenų kilmės neurotrofinį faktorių (angl. brain-derived neurotrophic factor).
BDNF neretai apibūdinamas kaip smegenų „priežiūros“ baltymas: jis padeda neuronams išlikti, palaikyti tarpusavio ryšius ir prisitaikyti mokantis. Būtent šio baltymo kiekis su amžiumi ir sergant Alzheimerio liga gali mažėti.
Skirtingai nei paprastas purškalas su jau pagamintu BDNF baltymu, mRNR metodas verčia baltymą gaminti pačias nosies gleivinės ląsteles. Tyrėjai laboratorijoje pastebėjo, kad taip „užprogramuotos“ ląstelės BDNF galėjo išskirti iki keturių dienų.
Ką parodė bandymai su senstančiomis pelėmis
Pirmoje bandymų dalyje 18 mėnesių amžiaus pelėms nosies lašai buvo lašinami kartą per savaitę keturias savaites. Palyginti su kontrolinę priemonę gavusiomis pelėmis, gydytos pelės geriau atpažino naujus objektus ir sėkmingiau atliko labirinto užduotis.
Tyrėjų vertinimu, šių testų rezultatai statistiškai priartėjo prie 3 mėnesių amžiaus pelių pasiekimų. Tai reiškia, kad bent pagal naudotus elgsenos testus vyresnių pelių atmintis ir mokymasis pagerėjo iki „jaunesnio“ lygio.
Komanda taip pat ieškojo požymių, kad smegenys gali aktyviau atsinaujinti. Buvo pranešta, kad hipokampe – atminčiai ypač svarbioje srityje – gydytoms vyresnėms pelėms fiksuota 2,4 karto daugiau ląstelių su požymiais, rodančiais vystymąsi į naujus neuronus, nei negydytoms.
Vis dėlto tai dar nereiškia, kad metodas automatiškai tiktų žmonėms: pelėms taikytos schemos, vertinimo būdai ir biologiniai skirtumai yra didžiulė kliūtis, kurią galima įvertinti tik tolesniais tyrimais.
Alzheimerio modelis: atmintis gerėjo, bet plokštelės nedingo
Kitoje eksperimento dalyje naudotos pelės, genetiškai sukurtos taip, kad jų smegenyse formuotųsi Alzheimerio ligai būdingos ypatybės, įskaitant amiloidines plokšteles. Tokios pelės dažnai pradeda rodyti atminties sutrikimus maždaug nuo keturių mėnesių amžiaus.
Šioms pelėms lašai buvo skiriami du kartus per savaitę pradedant nuo dviejų mėnesių – dar iki pasireiškiant įprastiems atminties prastėjimo požymiams. Po 24 dozių gydytos pelės atminties testuose pasirodė geriau nei negydytos, o jų rezultatai buvo panašūs į sveikų to paties amžiaus pelių.
Netikėta detalė – amiloidinės plokštelės smegenyse išliko. Kitaip tariant, poveikis nebuvo paremtas „sankaupų išvalymu“: tyrėjai nurodė, kad svarbesnis pokytis buvo didesnis išlikusių neuronų kiekis atminčiai reikšmingose srityse.
Tyrėjai svarsto, kad ateityje neuronų palaikymas ir plokštelių mažinimas galėtų tapti viena kitą papildančiomis kryptimis. Tačiau šiuo metu tai – tik ikiklinikiniai duomenys iš pelių modelių.
Kada galima tikėtis bandymų su žmonėmis
Komanda pabrėžia, kad šuolis nuo pelių iki žmonių gydymo yra labai didelis. Be to, žmogaus nosies anatomija skiriasi – nosies takai ilgesni, o kai kurios smegenų sritys yra toliau, todėl vaistų pristatymas gali būti sudėtingesnis.
Tyrėjai planuoja, kad po papildomų saugumo tyrimų su gyvūnais klinikiniai bandymai su žmonėmis galėtų prasidėti per artimiausius dvejus metus. Kol kas tai nėra patvirtintas gydymo metodas, o tik perspektyvi, bet dar ankstyvoje stadijoje esanti kryptis.
Tyrimo rezultatai publikuoti moksliniame žurnale „Advanced Science“.