CP v2

Tag: Bebrai

  • Du bebrai per metus pastatė 35 metrų užtvanką: kaip tvenkinys padėjo gyvūnams per sausrą

    Dviem į laisvę 2025 metais paleistiems europiniams bebrams per vienerius metus pavyko pastatyti apie 35 metrų ilgio užtvanką ir suformuoti tvenkinį. Pasak gamtosaugininkų, šis vandens telkinys tapo svarbia atgaiva apylinkių faunai, kai regioną spaudė sausringi laikotarpiai.

    Užtvanka sulėtino sraunų upelio tekėjimą, todėl vanduo ėmė kauptis ir ilgiau išsilaikė vietovėje. Stebėjimo kamerose tvenkinio aplinkoje fiksuoti įvairūs gyvūnai, tarp jų ir žuvis gaudanti ūdra bei medžiojanti pelėda, o tai rodo, kad atsirado nauja maisto ir slėptuvių zona.

    Bebrų statomos užtvankos veikia kaip natūralios vandens sulaikymo sistemos: jos pakelia vandens lygį, drėkina pakrantes ir sukuria mažas šlapynes. Tokios buveinės dažnai tampa kritiškai svarbios per karščio bangas ir sausras, kai mažesni vandens telkiniai išdžiūsta greičiausiai.

    Gamtosaugos organizacija National Trust nurodė, kad atnaujintame 2026 metų rugpjūčio pranešime fiksuota ir daugiau gerų ženklų: bebrų sukurta užtvankų sistema ir toliau išlaikė vandenį net sausringomis savaitėmis. Tai laikoma praktiniu pavyzdžiu, kaip atkurtos šlapynės gali didinti ekosistemų atsparumą klimato kraštutinumams.

    Vietovėje, kur buvo įrengta užtvanka, vanduo ėmė kauptis miško pakraštyje, o nuversti medžiai atvėrė daugiau šviesos anksčiau smarkiai užtamsintoms vietoms. Dėl šių pokyčių pradėjo formuotis šlapynių augalams ir gyvūnams palankesnės sąlygos, o tai paprastai didina biologinę įvairovę.

    „Ekosistemos pokytis per tokį trumpą laiką yra įspūdingas“, – sakė National Trust šlapynių projekto atstovė Jen Crisford.

    Savanoriai taip pat pranešė užfiksavę vandens paukščių, kurie dažniau laikosi šlapynėse ir seklumose. Tuo pat metu pažymima, kad veisimosi rezultatai ne visada matomi iškart: nors kameros fiksavo poros poravimąsi, iki 2026 metų rugpjūčio jauniklių šioje konkrečioje vietoje pastebėta nebuvo.

    National Trust atkreipė dėmesį, kad užtvanka gali turėti ir praktinės reikšmės vietos infrastruktūrai. Organizacijos vertinimu, yra požymių, jog vandens sulaikymas padeda mažinti staigių liūčių poveikį netoliese esančiam keliui, nes srautas tampa ne toks agresyvus.

    Šis atvejis dažnai minimas platesniame kontekste, kai Europos šalyse ieškoma gamta paremtų sprendimų prisitaikymui prie klimato kaitos. Bebrai čia laikomi vadinamaisiais ekosistemų inžinieriais, galinčiais greitai pakeisti kraštovaizdį taip, kad jis geriau kauptų vandenį ir suteiktų prieglobstį įvairioms rūšims.

  • Kalifornijoje įrengtos dirbtinės bebrų užtvankos: atvėsino upelį ir išaugino nykstančios žuvies išgyvenamumą

    Šiaurės Kalifornijoje mokslininkai ir gamtosaugininkai išbandė neįprastą, bet vis dažniau taikomą buveinių atkūrimo priemonę – dirbtines bebrų užtvankas. Tokie statiniai imituoja natūralias bebrų užtvankas, kurios kadaise formavo dideles pelkines ir priekrantės buveines, tačiau XIX amžiuje daug kur sunyko smarkiai sumažėjus bebrų populiacijai.

    Kontekstas regionui svarbus: dar 1830-aisiais, į Kalifornijos šiaurę atvykus intensyviai kailius medžiojusiems europiečiams, bebrų buvo išgaudyta tūkstančiai. Kartu dingo ir jų sukurti tvenkiniai, užliejamos pievos bei šlapynės, kurios veikė kaip natūralūs vandens „akumuliatoriai“ ir suteikė prieglobstį daugeliui rūšių.

    Dirbtinės užtvankos paprastai konstruojamos iš į upelio vagą sukalų medinių kuolų, tarp jų supinant šakas, o tarpus užpildant akmenukais, šiaudais ir dumblu. Toks sprendimas nėra skirtas visiškai užtverti upelį, o sulėtinti srovę, pakelti vandens lygį ir sudaryti mažas užliejamas zonas, kuriose vanduo išsilaiko ilgiau.

    Škoto upės slėnyje viena tokių iniciatyvų startavo 2015 metais, kai vietos ne pelno organizacija įrengė pirmąsias užtvankas Šugar Kryko intake. Vėliau, po kelerių metų, panašūs statiniai atsirado ir kitame intake, o likę vietos bebrai kai kur pradėjo prisidėti patys, taisydami ar papildydami konstrukcijas.

    Tyrėjai fiksavo, kad atkurtose atkarpose vanduo išliko vėsesnis, o tai ypač svarbu lašišinių žuvų jaunikliams karštesniais sezonais. Perkaitęs vanduo didina žuvų patiriamą stresą, lėtina augimą ir mažina išgyvenamumą, todėl net kelių laipsnių skirtumas gali tapti lemiamas.

    Skaičiai, kuriuos pateikė mokslininkai, rodo ryškų pokytį: jauniklių išgyvenamumas vienoje stebėtoje sistemoje padidėjo nuo 8 proc. iki 60 proc. Be to, dirbtinės užtvankos sukūrė apie 9 000 kvadratinių metrų naujos buveinės – mažų tvenkinių, užliejamų pakraščių ir lėtesnės tėkmės ruožų.

    Tokie projektai pastaraisiais metais vertinami kaip praktinis prisitaikymo prie klimato kaitos įrankis, ypač ten, kur vasaros darosi sausesnės, o karščio bangos ilgesnės. Lėtesnė tėkmė ir didesnis vandens „užlaikymas“ kraštovaizdyje gali padėti amortizuoti staigius vandens lygio svyravimus, sumažinti eroziją ir sukurti daugiau prieglobsčio laukinei gyvūnijai.

    Kartu tai nėra „sidabrinė kulka“: dirbtinėms užtvankoms reikia tinkamai parinktų vietų, priežiūros po liūčių ar potvynių, o kai kur būtina suderinti interesus su žemės savininkais ir ūkininkais. Vis dėlto, kai natūralūs bebrų inžineriniai sprendimai buvo prarasti, tokia imitacija tampa realiu būdu greičiau atkurti dalį ekosistemos funkcijų.

    Panašios priemonės siejamos ir su lėtu bebrų sugrįžimu į kai kurias teritorijas. Pavyzdžiui, viename Kalifornijos nacionaliniame parke darbuotojai 2024 metais rado įrodymų, kad bebras vėl pasirodė atkurtame upelyje – tai išdavė nugraužti medžiai prie žmonių įrengto užtvankos analogo.

    Toks sutapimas svarbus praktiniu požiūriu: jei teritorijoje vėl atsiranda bebrai, ilgainiui jie gali perimti dalį „priežiūros“ ir plėsti šlapynes natūraliai. Gamtosaugininkų tikslas dažnai būna ne pakeisti bebrus, o sukurti sąlygas, kad kraštovaizdis vėl taptų palankus jų veiklai.

  • Polesės miškuose aptiko apleistą bebrų povandeninį miestelį: kur dingo gyventojai ir kodėl

    Polesės miškuose keliautoja ir turinio kūrėja Natalija Oksenjuk užfiksavo neįprastą vaizdą: ištisą, dabar jau apleistą bebrų būstų tinklą. Vaizdo įraše matyti, kad vietovė, kuri dar neseniai priminė gyvybingą vandens telkinį, šiandien yra smarkiai nusekusi.

    Pasak autorės, anksčiau čia buvęs gilesnis vanduo dabar virtęs tik seklia bala, todėl nebeliko nei ką „užtverti“, nei kur saugiai gyventi. Kartu su vandeniu, tikėtina, pasitraukė ir patys bebrai, nes jų išlikimas glaudžiai susijęs su pakankamu vandens lygiu.

    Bebrų gyvenvietės paprastai kuriamos taip, kad įėjimas į trobelę ar urvą būtų po vandeniu. Tai sumažina plėšrūnų riziką ir leidžia gyvūnams greitai pasislėpti, o pačiame vandenyje bebrai juda kur kas užtikrinčiau nei sausumoje.

    Vanduo jiems svarbus ir praktiškai: juo patogiau gabenti šakas, rąstus bei maistą. Kai vandens telkinys seklėja, bebrams darosi sunkiau apsaugoti būstą, palaikyti įprastą judėjimo maršrutą, o žiemą kyla papildoma rizika, kad seklumoje viskas greičiau užšals iki dugno.

    Bebrų užtvankos dažnai klaidingai laikomos chaotišku šakų sąvartynu, tačiau iš tiesų tai nuosekliai stiprinamas statinys. Bebrai naudoja medieną, šakas, žolę, nendres, dumblą ir smulkesnes nuosėdas, kuriomis „užtaiso“ tarpus ir sutvirtina konstrukciją.

    Pagrindinis tikslas paprastas: pakelti vandens lygį aplink būstą ir suformuoti gilesnę, stabilesnę vandens zoną. Tam prireikia laiko ir nuolatinės priežiūros, nes srovė, liūtys ar žmonių veikla gali pažeisti užtvanką, o vandens lygis per kelias dienas pasikeisti iš esmės.

    Tokios apleistos bebrų gyvenvietės dažniausiai signalizuoja apie pasikeitusias sąlygas: užsitęsusią sausrą, upelio ar tvenkinio nusekimą, sutrikdytą pratakumą arba hidrologinį režimą. Kai vanduo nuslūgsta iki kritinės ribos, kolonija paprastai pasitraukia ieškoti vietos, kur galima atkurti saugią buveinę.

    Šiuo atveju kaip tikėtina priežastis įvardijamas kritinis vandens nusekimas prie vietos tvenkinių, kur dar pernai vandens lygis buvo gerokai aukštesnis. Tai logiška grandinė: mažiau vandens reiškia mažiau saugumo, mažiau galimybių statyti ir prižiūrėti užtvankas, o galiausiai ir sprendimą migruoti.

    Ekologai bebrus neretai vadina ekosistemų inžinieriais, nes jų užtvankos ir tvenkiniai keičia kraštovaizdį bei sukuria naujas buveines. Sulėtėjusi srovė ir išplitusios šlapynės gali būti palankios varliagyviams, vabzdžiams, vandens paukščiams ir daliai žuvų, o pakilęs gruntinio vandens lygis neretai didina dirvožemio drėgnumą.

    Tačiau ši nauda priklauso nuo vandens balanso: kai regioną veikia sausros ir vandens telkiniai seklėja, bebrų sukurti „hidroprojektai“ tampa sunkiai palaikomi. Todėl apleistos užtvankos ir tuštėjantys būstai gali būti matomas ženklas, kad vietovės hidrologinės sąlygos pastebimai pasikeitė.

    „Dabar čia nebėra ką tverti, liko tik balutė. Kiek energijos bebras turėjo viską nešioti į vieną vietą, bet be vandens dingo ir patys gyvūnai“, – sakė Natalija Oksenjuk.

  • Kalifornijos upelyje po 19 metų aptiktas bebras: ką parodė žmonių atkurta buveinė

    Kalifornijoje, Grait Beisino nacionaliniame parke, gamtininkai pirmą kartą per 19 metų užfiksavo bebro buvimo požymių. Gyvūnas pasirodė Strawberry Creek upelyje, kur pastaraisiais metais buvo vykdomi darbai, imituojantys bebrų užtvankų poveikį ir padedantys upeliui atsikurti natūraliais procesais.

    Parko specialistai rado šviežiai nugraužtų drebulių ir kitų medžių žymių šalia įrengtų konstrukcijų. Tai buvo aiškiausias signalas, kad atkurta upelio atkarpa vėl tapo pakankamai patraukli rūšiai, kuri dažnai vadinama ekosistemų inžinieriumi dėl gebėjimo keisti vandens tėkmę ir kurti naujas buveines.

    Bebrai keičia vandens telkinių struktūrą taip, kad nauda pasiekia daugybę rūšių: sulėtėja srovė, susiformuoja gilesnės duobės, vanduo labiau pasiskirsto į užliejamas pakrantes. Tokie pokyčiai gali sumažinti eroziją, padėti kauptis sąnašoms ir sudaryti sąlygas atželti pakrančių augmenijai.

    Šiuo atveju ypač reikšminga tai, kad artimiausios žinomos aktyvios bebrų užtvankos buvo daugiau nei už 8 kilometrų žemiau upeliu. Tai leidžia manyti, kad gyvūnas į atstatytą vietą atėjo iš toliau, tyrinėdamas tinkamas buveines ir reaguodamas į pasikeitusias sąlygas.

    Strawberry Creek pakrančių zona stipriai nukentėjo per 2016 metais kilusį gaisrą, kuris paveikė daugiau nei 11 kvadratinių kilometrų parko teritorijos. Sudegusi augmenija reiškė mažiau pavėsio, aukštesnę vandens temperatūrą ir didesnį sąnašų kiekį, o tai ypač nepalanku žuvims ir jautrioms upelių ekosistemoms.

    Pasak parko duomenimis remtų projekto aprašymų, prieš gaisrą upelis buvo vienas produktyviausių parke tam tikroms upėtakinių žuvų populiacijoms. Po gaisro dalyje atkarpų žuvų nebeliko, o bendras gausumas sumažėjo, nes pasikeitė tiek vandens kokybė, tiek upelio vagos struktūra.

    Nuo 2021 metų parko tarnybos ir partneriai ėmėsi vadinamojo mažai technologijų reikalaujančio atkūrimo: vietoje prieinamomis medžiagomis statė medines ir sąnašų konstrukcijas, kurios veikia panašiai kaip bebrų užtvankos. Tokie sprendimai dažnai taikomi siekiant ne „sutaisyti“ upelį iki vienos stabilios formos, o sukurti sąlygas, kad jis galėtų pats evoliucionuoti ir atsikurti.

    Per 2021–2024 metų laikotarpį buvo pastatytos ir prižiūrimos 74 tokios konstrukcijos. Stebėsena rodė, kad daugėja lėtesnės tėkmės plotų ir baseinėlių, o tai padeda mažinti eroziją, gerina slėptuves žuvims ir sudaro palankesnes sąlygas pakrančių augmenijai grįžti.

    Šioje atkarpoje fiksuotas ir žuvų populiacijų atsigavimas: sugavimų skaičius, kaip nurodoma projekto apžvalgose, daugiau nei padvigubėjo, o žuvys aptiktos 8 iš 9 tirtų ruožų. Tokie pokyčiai svarbūs, nes rodo, kad buveinė gerėja ne vien „ant popieriaus“, bet ir realiai tampa tinkamesnė gyvūnams.

    Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad vienkartinis bebro apsilankymas dar nereiškia nuolatinės populiacijos sugrįžimo. Tačiau nugraužti medžiai tapo aiškiu signalu, jog kryptingas atkūrimas gali sukurti tokias sąlygas, kai pati gamta pradeda perimti dalį darbo, o atkurta teritorija ima traukti laukinius gyvūnus.

  • Bebras Stivas tris kartus pabėgo ieškodamas poros: persikėlė į Velsą ir tapo tėvu

    Anglijoje laikytas bebras Stivas kelis kartus pabėgo iš aptvaro, o prižiūrėtojai galiausiai nusprendė, kad tai ne išdaigos, o instinktyvus poros ieškojimas. Po trečio pabėgimo 2024 metų pabaigoje jam buvo ieškoma nauja vieta, kur gyvūnas galėtų gyventi tinkamesnėmis sąlygomis.

    Stivas buvo perkeltas į ūkį Velse, kur jį supažindino su patele vardu Dorė. Netrukus paaiškėjo, kad poravimosi sezonui prasidėjus naujoje vietoje bebras apsiprato, o neseniai Dorė atsivedė jauniklį, tad Stivas pirmą kartą tapo tėvu.

    Ūkio atstovai teigė, kad pažintis buvo tarsi aklas pasimatymas, tačiau ji pasiteisino. Pasak prižiūrėtojų, po persikėlimo Stivas neberodė noro bėgti, nes visą dėmesį skyrė porai ir naujai aplinkai.

    Jauniklio lytis kol kas neatskleidžiama, o vardą planuojama išrinkti įtraukiant lankytojus ir bendruomenę. Tokia praktika dažnai taikoma gyvūnų ūkiuose ir rezervatuose, siekiant didinti visuomenės susidomėjimą rūšies apsauga ir atsakingu lankymu.

    Tuo pat metu ankstesnėje vietoje Anglijoje taip pat pranešta apie naujų bebrų jauniklių gimimą. Prižiūrėtojai tai sieja su sėkmingu veisimosi sezonu ir stabilėjančia populiacija, o bebrų sugrįžimas daugelyje Europos vietovių vertinamas ir kaip gamtai naudinga tendencija, nes šie gyvūnai kuria buveines ir gali prisidėti prie vandens režimo stabilizavimo.

  • Po Sent Helenso išsiveržimo žemė buvo tarsi dykuma, bet 58 bebrai per kelerius metus ją atgaivino

    Praėjus daugiau nei 40 metų po Sent Helenso ugnikalnio išsiveržimo JAV Vašingtono valstijoje, dalis teritorijos, ilgai laikyta beveik negyva, vėl tapo gyvybinga. Netikėtu lūžio tašku tapo bebrai, kurie čia perkelti kaip natūralūs vandens ekosistemų „inžinieriai“.

    1980 metais išsiveržimas užpylė upės North Fork Toutle baseiną pelenais, akmenimis ir purvu, o didžiulės sąnašos pakeitė vandens tėkmę. Siekdamas sumažinti potvynių riziką žemiau esančioms gyvenvietėms, JAV kariuomenės inžinierių korpusas vėliau įrengė sąnašas sulaikantį statinį.

    Tačiau sprendimas turėjo ir šalutinį poveikį: aukščiau upės sąnašos kaupėsi, o kai kurios žemės virto sausomis, nestabiliomis nuogulomis. Vieno sklypo savininkas ir poilsio vietos „Eco Park Resort“ atstovas Markas Smithas pasakojo, kad daugelį metų ši vieta atrodė kaip dykuma, kur augalams sunku įsitvirtinti, o gyvūnai jos vengė.

    Situacija pradėjo keistis 2021 metais, kai gamtosaugos organizacijos pasiūlė į teritoriją perkelti bebrus. Per kelerius metus į naują buveinę buvo paleisti 58 gyvūnai, o jų veikla greitai pakeitė kraštovaizdį.

    BebraI pastatė dešimtis užtvankų, išrausė kanalus ir suformavo mažų tvenkinių bei pelkių tinklą. Dėl to vanduo ėmė ilgiau užsilaikyti teritorijoje, atsirado drėgnos buveinės, o anksčiau išdžiūvusi žemė palaipsniui atsigavo.

    Grįžusi drėgmė sudarė sąlygas atsinaujinti augmenijai: vėl pradėjo augti gluosniai ir alksniai, kuriems anksčiau nepavykdavo prigyti ant vulkaninių nuogulų. Kartu daugėjo ir gyvūnų, nes šlapynės tapo patrauklia buveine paukščiams bei kitiems laukiniams gyvūnams.

    Šlapynėse itin svarbūs ir žuvų ištekliai, nes bebrų suformuoti tvenkiniai bei ramesnės atkarpos gali tapti neršto ir jauniklių augimo vietomis. Specialistai pabrėžia, kad bebrų kuriamos buveinės dažnai didina ekosistemų atsparumą sausroms ir staigiems potvyniams, nes vanduo sulaikomas natūraliai, o ne vien nukreipiamas.

    Vis dėlto pasiektas rezultatas gali susidurti su naujais iššūkiais. JAV kariuomenės inžinierių korpusas yra paskelbęs planus didinti sąnašas sulaikančio statinio aukštį, argumentuodamas būtinybe geriau apsaugoti žemiau esančias teritorijas nuo potvynių.

    Markas Smithas baiminasi, kad papildomos sąnašos vėl gali užpilti bebrų atkurtas šlapynes ir pakenkti žuvų bei kitų rūšių buveinėms. Jis yra viešai nurodęs svarstantis teisinį kelią ir ragina labiau remtis gamtiniais sprendimais, kai kalbama apie vandens valdymą ir potvynių rizikos mažinimą.

    Ši istorija išryškina platesnę tendenciją: vis dažniau ieškoma gamta paremtų sprendimų, kurie padeda valdyti vandenį, atkurti buveines ir mažinti klimato kaitos sukeliamų ekstremalių reiškinių žalą. Bebrų sugrįžimas kai kuriose Šiaurės Amerikos ir Europos vietovėse laikomas vienu praktiškiausių pavyzdžių, kaip viena rūšis gali greitai pakeisti ištisų kraštovaizdžių hidrologiją.

  • Bebrai per ketverius metus atgaivino nualintą ūkį Britanijoje: žemė vėl neša pelną

    Didžiojoje Britanijoje įgyvendinamas gamtos atkūrimo projektas parodė, kad bebrai gali tapti ne tik biologinės įvairovės, bet ir ekonominės grąžos varikliu. Per ketverius metus apleistos, nusausintos žemės teritorija buvo paversta į pelną generuojantį plotą, kuriame pagrindinį darbą atlieka vadinamieji natūralūs ekosistemų inžinieriai.

    Projekto pradžia siejama su 2022 metais, kai gamtosaugos bendrovė įsigijo apie 617 hektarų buvusios žemės ūkio paskirties teritorijos. Sandorio vertė siekė maždaug 16 000 000 eurų, o pagrindinis sprendimas buvo nedelsiant pradėti ardyti senas drenažo sistemas, dešimtmečiais sausinusis laukus ir sumažinusias natūralių buveinių kiekį.

    Tuomet pasirinktas netradicinis, bet moksliškai pagrįstas kelias: į teritoriją integruoti bebrus, kurie kurdami užtvankas ir šlapynes keičia vandens režimą. Tokie pokyčiai paprastai sulėtina vandens nutekėjimą, padidina drėgmės kaupimąsi dirvožemyje ir gali sumažinti staigių potvynių riziką žemiau esančiose vietovėse.

    Kadangi laisvas šių gyvūnų paleidimas šalyje yra ribojamas, bebrams įrengtas didelis aptvertas natūralios gamtos voljeras. Projekto valdytojai pabrėžia, kad gyvūnai stebimi, o pabėgimo atveju būtų grąžinti atgal, taip siekiant nuraminti kaimyninių ūkių savininkų baimes dėl galimo laukų užliejimo.

    Praktinis efektas pasimatė greitai: šlapynių plotai tapo buveine vabzdžiams, paukščiams ir kitiems gyvūnams, o vandens sulaikymas prisidėjo prie kraštovaizdžio atsparumo sausrų ir liūčių svyravimams. Tokie projektai pastaraisiais metais vis dažniau pristatomi kaip priemonė vienu metu spręsti kelias problemas: klimato kaitos poveikį, biologinės įvairovės nykimą ir prastėjančią dirvožemio būklę.

    Komercinė projekto dalis taip pat įgavo pagreitį. Teritorijos valdytojai sudarė sutartį dėl anglies kreditų tiekimo 30 metų laikotarpiui, kurios vertė siekia apie 1 200 000 eurų, o kaina, kaip skelbiama, buvo aukštesnė nei įprasta rinkoje.

    Tai aiškinama tuo, kad investuotojams ir pirkėjams svarbus ne vien anglies dioksido sugėrimas, bet ir papildoma nauda: buveinių atkūrimas, didesnė rūšinė įvairovė bei vandens pertekliaus valdymas. Kitaip tariant, vienas projektas generuoja kelis pamatuojamus rezultatus, kuriuos galima panaudoti tiek tvarumo strategijose, tiek poveikio kompensavimo schemose.

    Be anglies kreditų, teritorijos valdytojai parduoda biologinės įvairovės prieaugio vienetus, kuriuos nekilnojamojo turto vystytojai naudoja kompensuodami gamtai padarytą žalą naujuose projektuose. Bendrovės vertinimu, tokių ekologinių aktyvų potenciali vertė gali viršyti 41 000 000 eurų, o tai rodo, kaip sparčiai auga rinka, kurioje gamtos atkūrimas tampa finansiniu instrumentu.

    Šis atvejis išryškina ir platesnę tendenciją: gamtos atkūrimo sprendimai vis dažniau lyginami su brangia inžinerine infrastruktūra. Ten, kur anksčiau būtų reikėję milijoninių investicijų vandens sulaikymo ar šlapynių atkūrimo darbams, dalį funkcijų gali atlikti gyvūnai, o žmogaus vaidmuo tampa daugiau planavimo, priežiūros ir rizikų valdymo klausimu.

    Nors tokie projektai kelia diskusijų dėl poveikio kaimyninėms teritorijoms, jų populiarumas auga dėl aiškiai įvardijamos naudos ir ekonominių mechanizmų. Bebrų sukurtos šlapynės daug kur laikomos vienu iš paprasčiausių būdų atkurti natūralią hidrologiją, o kartu su anglies ir biologinės įvairovės rinkomis tai tampa modeliu, kurį vis dažniau svarsto ir kiti žemės savininkai.

  • JAV upę nuo sausros išgelbėjo bebrai: mokslininkų eksperimentas per šešerius metus pakeitė viską

    Viename sausiausių JAV regionų Price upė ilgą laiką patyrė stiprų vandens trūkumą: seklėjo vaga, kai kur atkarpos visiškai išdžiūdavo, o žuvų populiacijoms grėsė žūtis. Kartu augo ir gaisrų rizika, nes sausros metu net nedidelė kibirkštis gali išplisti į plačius plotus.

    Tokiose situacijose įprastai ieškoma inžinerinių sprendimų, tačiau Jutoje pasirinktas gamtos paremtas kelias. Mokslininkų grupė pasiūlė atkurti tai, kas istorijoje daugelyje vietovių veikė savaime, – grąžinti bebrus, kurie savo užtvankomis keičia hidrologiją.

    Bebrų statomos užtvankos sukuria tvenkinius ir mažas šlapynes, kurios lėtina vandens tėkmę ir didina jo kaupimąsi kraštovaizdyje. Tai ypač svarbu sausros metu, kai vanduo upėse ne tik sumažėja, bet ir greičiau įkaista, o tai blogina sąlygas žuvims bei kitiems vandens organizmams.

    Susiformavę tvenkiniai tampa savotiškomis „refugijomis“: net jei dalis upės žemiau išdžiūsta, vandens gyvūnai gali išlikti gilesnėse, vėsesnėse vietose. Be to, šlapynės veikia kaip natūralūs filtrai, todėl vanduo dažnai būna skaidresnis, o dugne kaupiasi daugiau maistinių medžiagų.

    „Iš esmės leidome ekosistemai dirbti už mus: bebrų užtvankos padėjo sulaikyti vandenį ten, kur jo labiausiai trūko“, – sakė projekto tyrėjų komandos atstovė.

    Projektas, paremtas bebrų perkėlimu į problemines teritorijas, pradėtas 2019 metais. Tokia praktika vadinama translokacija – tai gyvūnų pervežimas iš vienos vietos į kitą, siekiant atkurti nykstančias funkcijas ekosistemoje arba sumažinti konfliktus kitur.

    Per kelerius metus bebrai įrengė pakankamai užtvankų, kad pokyčiai taptų apčiuopiami: kai kuriose atkarpose vandens lygis stabilizavosi, o upės būklė, anot vietos stebėjimų, tapo geriausia per pastaruosius metus. Kartu gerėjo ir sąlygos žuvims, o teritorija vėl pritraukė žvejus bei keliautojus.

    Price upė yra didesnio Kolorado upės baseino dalis, o šis regionas jau ne vienus metus susiduria su užsitęsusiomis sausromis. Vandens stygius čia reiškia ne tik mažesnius upių debitus, bet ir spartesnį ekosistemų nykimą, didesnį dirvožemio išdžiūvimą bei didesnę gaisrų tikimybę.

    Mokslininkai pabrėžia, kad bebrų sukurti tvenkiniai ir šlapynės gali veikti kaip kraštovaizdžio „kempinė“: po liūčių ar sniego tirpsmo vanduo sulaikomas ilgiau ir lėčiau atiduodamas aplinkai. Tai nėra greitas vaistas nuo visų problemų, tačiau gamtos pagrindu paremtos priemonės vis dažniau vertinamos kaip ekonomiškai ir ekologiškai tvarus papildymas tradicinei vandentvarkai.

  • Mažeikių rajonas kompensuos prevencijos priemones nuo žvėrių žalos: paraiškos priimamos iki liepos 1 dienos

    Mažeikių rajono savivaldybė iki liepos 1 dienos kviečia teikti paraiškas medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos prevencijos priemonių įgyvendinimo išlaidoms kompensuoti. Parama skirta tiems atvejams, kai gyventojai ar ūkiai iš anksto imasi priemonių apsaugoti pasėlius, želdinius, mišką ar ūkinius gyvūnus.

    Paraiškas gali teikti žemės sklypo savininkas, valdytojas arba naudotojas, jei sklype medžioklė nėra uždrausta. Savivaldybė pabrėžia, kad ši finansinė priemonė skirta prevencijai, o ne jau padarytos žalos atlyginimui.

    Kokios priemonės kompensuojamos?

    Kompensavimas taikomas įvairioms priemonėms, kurios mažina riziką, kad elniniai žvėrys, šernai ar bebrai padarys nuostolių. Pavyzdžiui, gali būti dengiamos repelentų įsigijimo ir želdinių apdorojimo išlaidos, taip pat tvorų, apsauginių juostų ar individualių medelių apsaugų įsigijimas ir įrengimas.

    Į kompensuojamų veiksmų sąrašą įtraukti ir sprendimai, gerinantys laukinių gyvūnų natūralias mitybos sąlygas, kai įveisiami tam tikri medžiai ir krūmai, pavyzdžiui, miškinė obelis, paprastasis ąžuolas ar šermukšnis. Taip pat numatyti specialieji miško kirtimai ir darbai, skirti papildomam elninių žvėrių maitinimui šaltuoju laikotarpiu.

    Jei problema susijusi su bebrais, gali būti kompensuojami bebraviečių ardymo darbai. Ūkinių gyvūnų apsaugai numatytos priemonės, tokios kaip specialiosios tvoros ar elektriniai piemenys, jei jos įsigyjamos ir įrengiamos siekiant užkirsti kelią medžiojamųjų gyvūnų daromai žalai.

    Ką svarbu žinoti prieš teikiant paraišką?

    Savivaldybė nurodo, kad finansinė parama skiriama įgyvendinus prevencijos priemones, todėl pareiškėjams aktualu pasirūpinti dokumentais, kurie patvirtina patirtas išlaidas ir atliktus darbus. Išimtis dėl jau padarytos žalos atlyginimo netaikoma, todėl ši priemonė nėra skirta nuostoliams kompensuoti po įvykio.

    Taip pat pažymima, kad medžiotojų būreliai ir klubai nėra laikomi žemės sklypų savininkais, valdytojais ar naudotojais, todėl parama jiems negali būti skiriama. Dėl to paraiškas turėtų teikti tie asmenys ar organizacijos, kurie turi teisėtą ryšį su konkrečiu sklypu.

    Kur ir kaip pateikti dokumentus?

    Paraiškos su visais papildomais dokumentais priimamos Mažeikių rajono savivaldybės administracijos priimamajame adresu Laižuvos g. 3, Mažeikiai, pirmame aukšte. Dokumentai registruojami pagal savivaldybėje taikomą gaunamų dokumentų registravimo tvarką.

    Dėl detalesnės informacijos gyventojai gali kreiptis į Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Aplinkos apsaugos skyrių. Savivaldybė ragina neatidėti kreipimosi paskutinei dienai, kad prireikus būtų laiko patikslinti dokumentus.

  • Trakų rajone iki birželio 30 dienos priimamos paraiškos žalos nuo laukinių gyvūnų prevencijai

    Trakų rajone iki birželio 30 dienos priimamos paraiškos žalos nuo laukinių gyvūnų prevencijai

    Trakų rajono savivaldybė kviečia žemės sklypų savininkus, valdytojus ir naudotojus teikti paraiškas finansinei paramai, skirtai medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos prevencijai. Paraiškos priimamos iki birželio 30 dienos.

    Parama numatyta tik tiems sklypams, kuriuose medžioklė nėra uždrausta, o priemonės turi būti skirtos realiai rizikai mažinti: apsaugoti pasėlius, želdinius, miško jaunuolynus ar ūkinius gyvūnus. Savivaldybė pabrėžia, kad tikslas yra ne žalos fiksavimas po įvykio, o jos prevencija dar prieš prasidedant aktyviausiam sezonui.

    Finansavimas gali būti skiriamas repelentams ir jų naudojimo darbams, įvairioms aptvėrimo priemonėms, medelių individualioms apsaugoms, taip pat bebraviečių ardymui. Numatomos ir priemonės, susijusios su elninių žvėrių mitybos sąlygų gerinimu, pavyzdžiui, tam tikrų želdinių įveisimas ar darbai, skirti papildomam šėrimui žiemą.

    Atskira kryptis – vilkų daromos žalos ūkiniams gyvūnams prevencija, kai finansuojamos apsaugos priemonės, tokios kaip specialios tvoros ar elektriniai piemenys. Tokios investicijos dažniausiai pasiteisina ūkiuose, kuriuose gyvuliai ganomi atvirose teritorijose, ypač jei šalia yra miškų masyvų ar fiksuojamas plėšrūnų aktyvumas.

    Pateiktas paraiškas vertins savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu sudaryta komisija, kuri sprendžia dėl Aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo. Sprendžiant dėl paramos paprastai svarbu, kad planuojama priemonė būtų pagrįsta, pritaikyta konkrečiai vietovei ir realiai mažintų žalos tikimybę.

    Savivaldybė atkreipia dėmesį, kad medžiotojų būreliai ir klubai nėra laikomi žemės sklypų savininkais, valdytojais ar naudotojais, todėl finansinė parama jiems neskiriama. Paraiškas reikia pateikti Trakų rajono savivaldybės administracijai, taip pat galima kreiptis ir elektroniniu būdu.

    Gyventojams rekomenduojama paraiškas pateikti nelaukiant termino pabaigos, ypač jei planuojami aptvėrimo ar įrengimo darbai, kuriems gali reikėti papildomų derinimų ir pasirengimo. Laiku įsidiegus prevencines priemones sumažėja ne tik tiesioginė žala, bet ir ilgalaikės išlaidos, susijusios su pasikartojančiais nuostoliais.