CP v2

Tag: Bėgimo takelis

  • Bėgimas ar ėjimas į įkalnę? Treneriai atskleidė, kas greičiau degina kalorijas ir formuoja kojas

    Bėgimas ar ėjimas į įkalnę? Treneriai atskleidė, kas greičiau degina kalorijas ir formuoja kojas

    Bėgimas ilgą laiką laikomas vienu efektyviausių kardio būdų, kai tikslas yra greitai padidinti energijos sąnaudas ir gerinti ištvermę. Dėl didesnio intensyvumo per trumpesnį laiką dažnai sudeginama daugiau kalorijų nei einant.

    Tačiau bėgimas yra didelės smūginės apkrovos veikla, todėl keliai, klubai ir čiurnos patiria daugiau streso. Pradedantiesiems, žmonėms su antsvoriu ar po traumų tai gali reikšti didesnę pervargimo ir skausmo riziką.

    Ėjimas į įkalnę sparčiai populiarėja

    Ėjimas į įkalnę, pavyzdžiui, ant bėgimo takelio padidinus nuolydį arba renkantis kalvotą maršrutą, tampa vis dažnesne alternatyva bėgimui. Šis pasirinkimas leidžia pakelti pulsą iki aerobinės treniruotės zonos, bet kartu išlaikyti mažesnę apkrovą sąnariams.

    Specialistai pabrėžia, kad pakankamai didelis nuolydis ir greitesnis tempas gali gerokai padidinti treniruotės intensyvumą. Praktikoje tai reiškia, kad bendras per treniruotę sudegintų kalorijų kiekis gali priartėti prie lengvo bėgimo, jei ėjimas trunka ilgiau.

    Kalorijos ir raumenys: kuo skiriasi?

    Lyginant „kalorijas per minutę“, bėgimas dažniausiai laimi, nes intensyvumas didesnis. Vis dėlto ėjimas į įkalnę neretai patogesnis, todėl žmonės gali išlaikyti krūvį ilgiau ir treniruotis reguliariau, o tai ilgainiui turi didžiausią įtaką rezultatams.

    Skiriasi ir raumenų darbas: bėgant daugiau dirba visa judėjimo grandinė, dažnai labiau apkraunami šlaunų priekiniai raumenys, o judesys yra dinamiškesnis. Einant į įkalnę paprastai labiau įsitraukia sėdmenys, šlaunų užpakalinė dalis ir blauzdos, todėl šis variantas dažnai pasirenkamas norint stiprinti ir formuoti apatinę kūno dalį.

    Saugumas ir tvarumas svarbiau už rekordus

    Vienas svarbiausių pasirinkimo kriterijų yra saugumas: kartotiniai smūgiai bėgant, ypač esant prastai technikai ar trūkstant poilsio, gali didinti mikrotraumų ir uždegiminių skausmų tikimybę. Tuo metu ėjimas į įkalnę laikomas švelnesniu pasirinkimu sąnariams, bet vis tiek pakankamai efektyviu širdžiai ir medžiagų apykaitai.

    Abu būdai siejami su geresne širdies ir kraujagyslių būkle, kūno masės kontrole, mažesne metabolinių ligų rizika ir geresne emocine savijauta. Treneriai vis dažniau akcentuoja paprastą principą: geriausia treniruotė yra ta, kurią žmogus gali atlikti nuosekliai, savaitė po savaitės.

    Jei tikslas yra greitesnis intensyvumo šuolis ir ištvermės gerinimas, bėgimas dažnai bus tiesesnis kelias. Jei prioritetas yra mažesnė rizika sąnariams, patogesnis krūvis ir ilgesnės treniruotės, ėjimas į įkalnę gali būti praktiškesnis sprendimas.

  • Treniruotė 15-15-15 užkariavo sporto sales: 45 minučių metodas, ypač patinkantis 50+

    Treniruotė 15-15-15 užkariavo sporto sales: 45 minučių metodas, ypač patinkantis 50+

    Sporto klubuose vis dažniau girdimas 15-15-15 metodas – paprasta kardio treniruotė, sudaryta iš trijų 15 minučių etapų. Dažniausiai ji atliekama ant treniruoklių: dviračio, elipsinio treniruoklio ir bėgimo takelio, todėl per 45 minutes išlaikomas judėjimo tempas, bet sumažėja monotonija.

    Šis formatas patrauklus pradedantiesiems ir grįžtantiems po pertraukos, nes lengva įsiminti struktūrą ir ją pritaikyti pagal savijautą. Vienam žmogui 15 minučių ant takelio gali reikšti greitą ėjimą su nedideliu įkalnės kampu, kitam – lengvą bėgimą ar trumpus tempo paspartinimus.

    Kaip veikia 15-15-15 metodas

    Pirmas etapas ant stacionaraus dviračio paprastai laikomas švelnesniu startu, nes mažiau apkrauna sąnarius ir padeda apšilti kojoms. Antras etapas ant elipsinio treniruoklio įtraukia ne tik apatines, bet ir viršutines kūno dalis, todėl krūvis pasiskirsto tolygiau.

    Trečias etapas ant bėgimo takelio dažniausiai labiausiai kelia pulsą ir lavina ištvermę, ypač jei pasirenkama įkalnė ar spartesnis žingsnis. Dėl nuolatinio įrangos keitimo daugeliui lengviau išlaikyti dėmesį ir užbaigti treniruotę be jausmo, kad laikas tįsta.

    Ką sako rekomendacijos apie kardio

    Reguliarus aerobinis krūvis siejamas su geresne širdies ir kraujagyslių sistemos būkle, didesne ištverme ir energijos sąnaudomis per savaitę. Pasaulio sveikatos organizacija suaugusiesiems rekomenduoja per savaitę sukaupti 150–300 minučių vidutinio intensyvumo fizinio aktyvumo arba 75–150 minučių didelio intensyvumo aktyvumo.

    Taip pat rekomenduojama bent 2 dienas per savaitę skirti raumenų stiprinimo pratimams, nes vien kardio nepadengia visų sveikatai svarbių poreikių. Dėl to 15-15-15 metodas dažniausiai vertinamas kaip patogus planavimo įrankis, bet ne kaip vienintelė treniruočių forma.

    Kam tinka labiausiai ir kokių mitų vengti

    Metodas neretai patinka vyresniems žmonėms, taip pat moterims po 50 metų, nes leidžia judėti be sudėtingo plano ir pasirinkti sąnariams draugiškesnius variantus. Menopauzės laikotarpiu ir po jos fizinis aktyvumas siejamas su geresne savijauta, svorio kontrole ir kaulų sveikata, tačiau dar svarbiau, kad kardio būtų derinamas su jėgos pratimais.

    Vienas populiariausių mitų – kad riebalai esą pradedami deginti tik po 20 minučių. Iš tiesų organizmas energiją ima iš skirtingų šaltinių visos treniruotės metu, o proporcijas labiau lemia intensyvumas, bendra trukmė, pasirengimas ir tai, kada bei ką valgėte.

    Pradedantiesiems nebūtina iš karto daryti visų 45 minučių – galima pradėti nuo 5-5-5 ar 10-10-10 versijos ir palaipsniui ilginti etapus. Saugiausias orientyras yra jausmas, kad po treniruotės esate maloniai pavargę, bet ne visiškai išsekę.

    Jei fizinio krūvio metu atsiranda krūtinės skausmas, stiprus galvos svaigimas, neįprastas dusulys ar aštrus sąnarių skausmas, treniruotę reikia nutraukti. Sergantiems lėtinėmis ligomis, turintiems širdies problemų, didelį antsvorį ar grįžtantiems po ilgos pertraukos verta pasitarti su gydytoju arba kineziterapeutu, kad krūvis būtų parinktas saugiai.