Antradienį pasirodžiusi princesės Dianos brolio Charleso Spencerio knyga vėl atvėrė senas Britanijos karališkosios šeimos žaizdas. Joje pateikiami griežti teiginiai apie Dianą ir jos buvusį vyrą, dabar karalių Karolį III, o vieša rūmų reakcija tapo neįprastai aštri.
Knygoje Swan Song: Diana, My Sister autorius aprašo konfliktą su tuometiniu princu Charlesu dėl sprendimo, kad princesės sūnūs Williamas ir Harry, tuomet 15 ir 12 metų, eis už motinos karsto 1997 metų laidotuvių procesijoje. Spenceris teigia bandęs įtikinti rūmus, jog Diana nebūtų norėjusi, kad berniukai patirtų tokį išbandymą.
Pasak Spencerio, ginčas peraugo į emocingą susidūrimą, o princas, jo žodžiais, reagavo itin audringai. Autorius taip pat teigia išgirdęs frazę, kurią pristato kaip cinišką požiūrį į Dianos atminimą.
„Jo Didenybė supranta, kad brolio gedulo skausmas gali aptemdyti protą, paveikti sprendimą ir nuspalvinti atmintį taip, kaip kiti to neatpažįsta, net ir po daugelio metų“, – teigiama Bekingemo rūmų pareiškime.
Rūmų pozicija išsiskiria tuo, kad karališkoji šeima paprastai vengia atvirų polemikų dėl biografijų ar atsiminimų knygų, ypač kai jose kalbama apie senas, visuomenėje jautriai vertinamas istorijas. Vis dėlto, pasak knygos ištraukų, ginčo ašis sukasi apie pačios monarchijos sprendimus Dianos mirties metu ir po jos, o tai ir šiandien išlieka reputaciškai jautri tema.
Spenceris viešai gynė savo pasakojimą ir tvirtino, kad pateikia tiesą, paremtą jo paties prisiminimais. Komentuodamas rūmų atsaką, jis leido suprasti, kad, jo manymu, karališkąją šeimą galėjo paskatinti pyktis arba nepatogumas dėl atgimstančios diskusijos.
Senos įtampos sugrįžta
Diana ir tuometinis princas Charlesas susituokė 1981 metais, o jų santuoka ir vėlesnės skyrybos tapo vienu ryškiausių monarchijos krizių epizodų XX amžiaus pabaigoje. Pora išsiskyrė 1996 metais, o po dešimtmečio Charlesas vedė Camillą Parker Bowles, dabar karalienę Camillą.
Spenceris daugelį metų kritiškai vertino tai, kaip, jo manymu, Diana buvo traktuojama rūmų aplinkoje. Šią įtampą po Dianos mirties sustiprino ir visuomenės nuotaikos, kai dalis britų karališkajai šeimai priekaištavo dėl pernelyg santūrios reakcijos į pasaulinį gedulą.
Knygoje taip pat keliami klausimai dėl to meto rūmų požiūrio į princą Harry, kurį autorius apibūdina kaip ypač pažeidžiamą po laidotuvių. Spenceris rašo, kad berniukui trūko artumo ir ramybės, o vietoje to, jo vertinimu, situacija buvo valdoma pernelyg formaliai.
Viešos atminties kova
Pastaraisiais dešimtmečiais monarchija stengėsi atsitraukti nuo 1997 metų krizės šešėlio, o viešo bendravimo stilius palaipsniui tapo šiltesnis ir labiau asmeniškas. Vis dėlto kiekvienas naujas leidinys apie Dianą ar jos santuoką sugrąžina diskusiją apie atsakomybę, žiniasklaidos spaudimą ir sprendimus, kurie buvo priimti gedulo akivaizdoje.
Kritikai svarsto, kodėl autorius nusprendė sugrįžti prie skausmingų prisiminimų praėjus beveik trims dešimtmečiams. Pats Spenceris aiškina norėjęs užfiksuoti savo patirtį ir atsiminimus „kartą ir visiems laikams“, kad jo sesers istorija, jo žodžiais, nebūtų formuojama vien kitų interpretacijų.
Leidėjai skelbia, kad knyga bus platinama tarptautiniu mastu ir išversta į 12 kalbų. Tai reiškia, kad debatai dėl Dianos palikimo, santykių su rūmais ir karališkosios šeimos sprendimų dar kartą taps plačiai aptariami ne tik Jungtinėje Karalystėje, bet ir už jos ribų.
