Tag: Bendroji reliatyvumo teorija

  • Fizikai svarsto: ar juodoji skylė galėtų „persiplėšti“ į dvi ir kodėl tai primintų kelnes

    Juodosios skylės astronomams dažniau žinomos dėl susiliejimų, kai du objektai virsta vienu ir sukelia gravitacines bangas. Tačiau naujame teoriniame darbe keliama daug retesnė idėja: ar tam tikromis sąlygomis juodoji skylė galėtų pasidalinti į dvi mažesnes.

    Kaip aiškinama žurnale „Physical Review D“ publikuotame tyrime, toks „skilimas“ įprastomis aplinkybėmis prieštarautų nusistovėjusioms fizikos taisyklėms. Vis dėlto autoriai nagrinėja galimas išimtis, kai juodosios skylės riba – įvykių horizontas – galėtų įgauti šakotą formą.

    Ši forma vadinama „kelnių“ topologija: erdvėlaikio diagramoje vienas „vamzdis“, atitinkantis vieną juodąją skylę, teoriškai galėtų „susiveržti“ ir išsišakoti į du atskirus „vamzdžius“. Tai reikštų, kad laikui bėgant vietoje vieno objekto atsirastų du „palikuonys“.

    Mokslininkai pabrėžia, kad kalbama apie matematinius scenarijus, o ne apie patvirtintą reiškinį gamtoje. Kol kas nėra stebėjimų, kurie rodytų, kad juodoji skylė tikrai gali „persiplėšti“ į dvi.

    Kodėl juodoji skylė neturėtų skilti

    Pagrindinė kliūtis kyla iš termodinamikos ir Stepheno Hawkingo 1971 metais suformuluotos įvykių horizonto ploto teoremos. Ji teigia, kad juodosios skylės horizonto plotas negali mažėti – kitaip tariant, tokia sistema neturėtų „prarasti“ ploto.

    Šis plotas fizikoje tiesiogiai siejamas su entropija – galimų vidinių būsenų skaičiumi, kuris iš išorės atrodo toks pats. Jei nejudanti (nesisukanti) juodoji skylė suskiltų į dvi mažesnes, jų bendras horizonto plotas, pagal klasikinį aprašymą, būtų mažesnis nei pradinio objekto, o tai reikštų mažesnę entropiją.

    Toks rezultatas neatitiktų bendros termodinamikos krypties, pagal kurią entropija neturėtų mažėti. Dėl to „paprasta“ skilimo idėja, remiantis įprastomis sąlygomis ir Einšteino bendraja reliatyvumo teorija, laikoma draudžiama.

    Galima spraga: sukimasis ir kitos teorijos

    Tyrimo autoriai siūlo, kad tam tikrą „langą“ galėtų atverti sukimasis. Greitai besisukanti juodoji skylė, turėdama tą pačią masę, gali turėti kitokį entropijos ir horizonto ploto santykį nei nesisukanti, o skilimo metu dalis sukimosi energijos teoriškai galėtų virsti dviejų objektų judėjimu vienas nuo kito.

    Vis dėlto vien entropijos „balanso“ neužtenka. Dvi naujai susidariusios juodosios skylės būtų stipriai traukiamos gravitacijos ir galėtų akimirksniu vėl susilieti, jei neturėtų pakankamai energijos atsiskirti. Tyrime pažymima, kad realistiškos galimybės išlieka nebent atvejais, kai sukimasis yra artimas maksimaliai įmanomam.

    Dar viena kryptis – modeliai, kuriuose gravitacija aprašoma ne tik mums įprastais trimis erdvės matmenimis ir laiku. Tokiuose aukštesnių matmenų scenarijuose gali egzistuoti pailgi objektai, vadinami „juodosiomis gijomis“, kurios teoriškai gali patirti nestabilumus ir „susiveržimus“.

    Taip pat svarstoma, kas pasikeistų, jei Einšteino teorija nėra galutinis gravitacijos aprašymas ir juodosios skylės entropijos taisyklės būtų kitokios. Viename pateiktame teoriniame pavyz nagrinėjama, kad maždaug dešimties Saulės masių juodoji skylė galėtų „pagaminti“ antrą, maždaug 20 mlrd. kilogramų masės juodąją skylę taip, kad bendra entropija padidėtų – nors ši masė būtų visiškai menka, palyginti su pirminiu objektu.

    Kaip tai būtų galima pastebėti

    Jei tokie fragmentai kada nors egzistuotų, jie greičiausiai būtų aptinkami netiesiogiai. Labai mažos juodosios skylės, pagal teoriją, turėtų netekti masės dėl Hawkingo spinduliuotės – kvantinio efekto, kuris stiprėja juodajai skylei mažėjant.

    Tyrime minimas scenarijus, kad dalis tokios spinduliuotės galėtų pasireikšti gama spinduliais, kurių paieškai tiktų specialūs astronominiai instrumentai, pavyzdžiui, „Fermi-LAT“. Tačiau svarbu pabrėžti: nei Hawkingo spinduliuotė iš juodųjų skylių, nei vadinamosios pirmapradės juodosios skylės kol kas nėra patvirtintos stebėjimais.

    Kol kas juodosios skylės išlieka kur kas geriau žinomos dėl susijungimų, o ne dėl skilimų. Vis dėlto pati „kelnių“ topologijos idėja mokslininkams įdomi kaip teorinis testas: jei kada nors būtų užfiksuotas juodosios skylės „atsiskyrimas“, tai galėtų tapti užuomina, kad gravitaciją reikia aprašyti platesniu modeliu nei klasikinė Einšteino teorija.

  • Atrado rekordinį Paukščių Tako greituolį: žvaigždė lekia 8,5 proc. šviesos greičiu – kas tai keičia?

    Atrado rekordinį Paukščių Tako greituolį: žvaigždė lekia 8,5 proc. šviesos greičiu – kas tai keičia?

    Astronomai Paukščių Tako centre aptiko žvaigždę S301, kuri artimiausiame priartėjime prie supermasyvios juodosios skylės Šaulys A žaibiškai įsibėgėja iki maždaug 25 000 kilometrų per sekundę. Tai sudaro apie 8,5 proc. šviesos greičio ir yra vienas įspūdingiausių iki šiol stebėtų judėjimų mūsų Galaktikoje.

    Šaulys A yra supermasyvi juodoji skylė Paukščių Tako branduolyje, kurios masė siekia apie 4,3 milijono Saulės masių. Nors pati juodoji skylė šviesos neskleidžia, jos gravitacija „išduodama“ stebint aplink skriejančias žvaigždes ir jų orbitų pokyčius.

    Naujausiame tyrime, paskelbtame žurnale „Nature“, nurodoma, kad S301 aplink Šaulį A apsisuka per maždaug 8,7 metų. Skriedama labai ištęsta orbita ji priartėja maždaug iki atstumo, panašaus į Saturno ir Saulės nuotolį, o tada akimirksniu pasiekia maksimalų greitį.

    Proga pamatuoti juodosios skylės sukimąsi

    S301 svarbi ne vien dėl rekordinio greičio. Kuo arčiau žvaigždė priartėja prie juodosios skylės, tuo aiškiau galima užfiksuoti subtilius bendrosios reliatyvumo teorijos efektus, atsirandančius itin stipriame gravitaciniame lauke.

    Vienas jų yra vadinamasis erdvėlaikio „tempimas“, dar žinomas kaip Lense’o–Thirringo efektas. Jei juodoji skylė sukasi, ji tarsi „suka“ ir aplinkinį erdvėlaikį, o tai turėtų nežymiai pakeisti S301 orbitą, lyginant su skaičiavimais, kurie sukimąsi ignoruoja.

    „Galaktikos centras yra tarsi nuotolinė laboratorija, o žvaigždės joje atlieka matavimo zondų vaidmenį“, – sakė astrofizikas Felixas Mangas iš Maxo Plancko nežemiškos fizikos instituto, priklausantis GRAVITY+ bendradarbiavimui.

    „Kuo arčiau žvaigždė praskrieja pro Šaulį A, tuo tiksliau galime įvertinti, kaip sukimasis iškreipia erdvėlaikį. Turėti tokį zondą yra išties įspūdinga“, – pridūrė jis.

    Einšteino teorija ir „beplaukiškumo“ testas

    Paukščių Tako centre jau anksčiau itin vertinga „matavimo priemone“ tapo žvaigždė S2, kurios 16 metų orbita leido patikrinti gravitacinio raudonojo poslinkio ir Švarcšildo precesijos efektus. S301 priartėja dar smarkiau, todėl mokslininkai tikisi pasiekti naują tikslumo lygį.

    Tokie stebėjimai padeda artėti prie vieno sudėtingiausių uždavinių: patikimai nustatyti Šaulio A sukimąsi. Ilgesnėje perspektyvoje tai atvertų kelią tikrinti ir vadinamąją juodųjų skylių „beplaukiškumo“ idėją, pagal kurią neįkrautos juodosios skylės gravitacinį lauką pilnai apibrėžia masė ir sukimasis.

    Vien sukimąsi išmatuoti nepakanka, tačiau ilgainiui, kaupiant daugiau tikslių orbitos duomenų, būtų galima įvertinti ir kitą parametrą, siejamą su juodosios skylės masės pasiskirstymu bei sukimosi poveikiu. Jei stebėjimai sutaptų su bendrosios reliatyvumo teorijos prognozėmis, tai būtų dar vienas rimtas Einšteino teorijos išbandymas ekstremaliomis sąlygomis.

    Kodėl teks palaukti iki 2031 metų

    Mokslininkai pabrėžia, kad stipriausias sukimąsi atskleidžiantis signalas pasireiškia žvaigždei esant arčiausiai juodosios skylės. S301 kitą kartą pericentrą, tai yra artimiausią tašką orbitoje, turėtų pasiekti 2031 metų pabaigoje.

    Tyrimus tęsia GRAVITY+ komanda, o papildomą impulsą žada Europos pietų observatorijos itin didelio teleskopo naujos kartos prietaisai, tarp jų ir „MICADO“. Tikimasi, kad jie leis dar tiksliau atkurti žvaigždės judėjimą trimatėje erdvėje ir sumažinti paklaidą, kuri iki šiol ribojo galimybę patikimai „pagauti“ sukimąsi.

    Be to, pati S301 orbita kelia klausimų apie jos kilmę: labai ištęstas kelias gali rodyti, kad žvaigždė anksčiau buvo dvinarėje sistemoje, kurią juodoji skylė „išardė“, vieną narį pagaudama į artimą orbitą, o kitą išsviesdama didžiuliu greičiu. Tokį scenarijų patvirtintų, jei ateityje būtų aptiktas iš Galaktikos centro tolstantis buvęs „poražvaigždės“ partneris.

    Astronomai neatmeta, kad Paukščių Tako centre gali slėptis ir daugiau panašių greituolių. Kiekviena nauja tokia žvaigždė didintų šansus greičiau ir tiksliau nustatyti Šaulio A savybes, kurios yra esminės norint suprasti, kaip elgiasi gravitacija pačiomis ekstremaliausiomis sąlygomis.