Tag: Bendroji žemės ūkio politika

  • Eurokomisaras perspėja: 90 proc. ūkininkų artėja prie pensijos – kas maitins Europą?

    Europos Komisijos narys, atsakingas už žemės ūkį ir maistą, Christophe’as Hansenas įspėja, kad per artimiausius 25 metus iki 90 proc. šiandien dirbančių ūkininkų gali pasiekti pensinį amžių. Jo teigimu, tai ne abstrakti statistika, o rizika visos Europos apsirūpinimui maistu.

    Ši žinutė siejama su kartų kaitos žemės ūkyje strategija, kurios įgyvendinimas, pasak komisaro, jau duoda pirmuosius rezultatus. Vis dėlto pagrindinės kliūtys, stabdančios jaunus žmones nuo sprendimo ūkininkauti, išlieka tos pačios: sudėtingas finansavimas, ribota galimybė įsigyti ar išsinuomoti žemę ir nepakankama praktinė pagalba perimant ūkius.

    Kodėl trūksta jaunų ūkininkų?

    Europos mastu ūkininkų amžiaus struktūra sensta, o kartų kaita vyksta per lėtai, nes pradėti ūkį brangu ir rizikinga. Didžiausią naštą dažnai sudaro pradinės investicijos į techniką, pastatus ir apyvartines lėšas, o kartu prisideda pajamų svyravimai dėl žaliavų kainų, oro sąlygų ir rinkos pokyčių.

    Ne mažiau svarbi problema yra žemės prieinamumas, ypač regionuose, kur kainas kelia konkurencija dėl nuomos ar pirkimo. Jauniems ūkininkams sudėtinga įžengti į sektorių be šeimos ūkio perėmimo arba be aiškaus mechanizmo, kaip saugiai perimti veikiančią ūkio struktūrą.

    Komisaro siūlomos priemonės

    C. Hansenas teigia, kad Europos Komisija kartų kaitą siekia remti konkrečiomis priemonėmis: kuriama nauja finansavimo priemonė, o kartu vystoma Žemės observatorija, kuri turėtų padėti geriau suprasti žemės rinkos procesus ir spręsti prieinamumo klausimus.

    Taip pat akcentuojami įgūdžiai ir mentorystė, įskaitant praktinių žinių perdavimą, gerosios patirties sklaidą bei inovacijų diegimą. Komisaro vertinimu, be kryptingo mokymosi ir konsultavimo infrastruktūros jauniesiems ūkininkams per sunku greitai perimti modernėjančio žemės ūkio valdymą.

    „Mūsų prekybos centrų lentynos gali būti pilnos, tačiau realybė tokia, kad per ateinančius 25 metus 90 procentų šiandieninių ūkininkų gali sulaukti pensinio amžiaus“, – sakė Christophe’as Hansenas.

    Jis pabrėžė, kad parama jauniesiems ūkininkams jam yra vienas svarbiausių prioritetų nuo kadencijos pradžios. Pasak komisaro, tikslas yra pereiti nuo deklaracijų prie lengviau pasiekiamų instrumentų, kurie padėtų startuoti, investuoti ir užtikrintų sklandų ūkių perėmimą.

    Lietuvos jaunieji ūkininkai kelia lūkesčius

    Spalio 27 dieną Briuselyje Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos atstovai su pirmininku dr. Pauliumi Astrausku susitiko su eurokomisaru ir įteikė rezoliuciją. Joje akcentuojami kartų kaitos, paramos jauniesiems ūkininkams ir teisingesnio išmokų paskirstymo klausimai.

    Komisaras taip pat išskyrė Lietuvos pirmininkavimą ES Tarybai 2027 metais kaip progą stiprinti kartų kaitos politiką ir ilgalaikį apsirūpinimo maistu saugumą. Sąjunga savo ruožtu pabrėžė, kad Europos lygmeniu deklaruojamas palaikymas turi virsti apčiuopiamais sprendimais nacionalinėje politikoje.

    LJŪJS teigia besitikinti atviro dialogo ir konkrečių veiksmų iš Lietuvos politikų, ypač Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ pirmininko Virginijaus Sinkevičiaus bei jo vadovaujamos partijos deleguoto žemės ūkio ministro Kęstučio Mažeikos. Pasak organizacijos, nuo sprendimų tempo priklausys, ar jauni žmonės rinksis kurti gyvenimą ir verslą kaime.

  • Stokholmo deklaracija kelia audrą: ūkininkai perspėja ES dėl BŽŪP po 2027 metų

    Stokholme, 12-ajame Europos ūkininkų kongrese, pasirašyta Stokholmo deklaracija, kuria Europos žemdirbių ir kooperatyvų atstovai ragina ES vadovus nesilpninti Bendrosios žemės ūkio politikos po 2027 metų. Dokumentu pabrėžiama, kad žemės ūkis turi išlikti strategine Europos saugumo ir atsparumo dalimi.

    Deklaracijos pozicija perduota Europos Vadovų Tarybos pirmininkui António Costai, o kopijos įteiktos Europos Komisijos pirmininkei Ursulai von der Leyen ir Europos Parlamento pirmininkei Robertai Metsolai. Kongrese dalyvavo apie 400 žemės ūkio organizacijų, kooperatyvų, institucijų ir sektoriaus partnerių.

    Diskusijų centre atsidūrė būsima ES daugiametė finansinė programa ir klausimas, ar po 2027 metų BŽŪP išliks pakankamai finansuojama bei aiškiai atskirta politika. Žemdirbių organizacijos įspėja, kad žemės ūkis negali prarasti ilgalaikio stabilumo, nes tai tiesiogiai veikia investicijas ir maisto gamybos apimtis.

    Ko reikalaujama deklaracijoje

    Stokholmo deklaracijoje akcentuojama, kad BŽŪP biudžetas turi išlikti atskiras ir apsaugotas, o finansavimas negali mažėti vertinant realią perkamąją galią. Kitaip tariant, žemdirbiai ragina vertinti ne vien nominalias sumas, bet ir infliacijos poveikį.

    Dokumente taip pat keliami klausimai dėl vienodų konkurencijos sąlygų bendrojoje rinkoje, ūkininkų derybinės galios maisto tiekimo grandinėje ir administracinės naštos. Pabrėžiama, kad pernelyg sudėtingi reikalavimai ir taisyklių kaita didina neapibrėžtumą, o tai stabdo modernizavimą.

    Lietuvos akcentai: išmokos ir stabilumas

    Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų pirmininkė Algimanta Pabedinskienė teigia, kad Stokholme išsakytas susirūpinimas sutampa su Lietuvos ūkininkų lūkesčiais. Jos vertinimu, ateities modelis neturi paversti BŽŪP viena iš daugelio sričių, konkuruojančių dėl lėšų bendrame fonde.

    „Žemės ūkis negali tapti viena iš daugelio sričių, konkuruojančių dėl lėšų bendrame fonde. BŽŪP turi išlikti savarankiška, aiškiai finansuojama ir visiems Europos Sąjungos ūkininkams bendrus principus užtikrinanti politika“, – sakė Algimanta Pabedinskienė.

    Pasak jos, Lietuvai derybose itin svarbu teisingesnis tiesioginių išmokų paskirstymas, nes ūkininkai dirba toje pačioje rinkoje, tačiau paramos lygis skiriasi. Kitas klausimas yra reali finansavimo vertė, nes augančios sąnaudos ir infliacija gali sumažinti paramos poveikį net ir nekeičiant nominalių sumų.

    Žemdirbių atstovai pabrėžia, kad geopolitinė situacija, klimato kaitos sukelti ekstremalūs reiškiniai ir tiekimo grandinių sutrikimai sustiprina maisto saugumo temą. Dėl to, jų teigimu, sprendimai dėl BŽŪP turi būti vertinami kaip investicija į Europos gebėjimą apsirūpinti maistu.

    Kartų kaita ir kaimo gyvybingumas

    Stokholmo deklaracijoje atskirai išskiriama būtinybė stiprinti investicijas į inovacijas, skaitmenizaciją, vandens išteklių valdymą ir bioekonomiką. Šios kryptys siejamos su konkurencingumu, tačiau kartu reikalauja aiškių ir prognozuojamų paramos taisyklių.

    A. Pabedinskienė atkreipia dėmesį, kad Lietuvai svarbus pakankamas finansavimas kaimo plėtrai, ūkių modernizavimui, kooperacijai ir jaunųjų ūkininkų įsikūrimui. Jos teigimu, be stipraus kaimo ir kartų kaitos mechanizmų neįmanoma užtikrinti stabilios gamybos.

    Žemdirbių organizacijų vertinimu, administracinės naštos mažinimas turi virsti praktiniais sprendimais, o didesnis lankstumas valstybėms narėms neturėtų sukurti naujų nelygybės formų. Stokholmo deklaracija ES institucijoms siunčia žinią, kad BŽŪP sprendimai po 2027 metų turės ilgalaikių pasekmių ūkininkams ir vartotojams.

  • Airija siūlo nukirpti 141 mlrd. eurų ES biudžeto: kam klius skaudžiausiai?

    Airija siūlo nukirpti 141 mlrd. eurų ES biudžeto: kam klius skaudžiausiai?

    Airija, šiuo metu pirmininkaujanti ES Tarybai, pateikė siūlymą mažinti kitą daugiametį ES biudžetą 141 mlrd. eurų. Taip Dublinas siekia priartinti susitarimą su vadinamųjų taupiųjų valstybių grupe, kuriai toną dažnai užduoda Vokietija.

    Siūlomas 2028–2034 metų daugiametės finansinės programos biudžetas sudarytų apie 1 622 mlrd. eurų 2025 metų kainomis. Tai būtų maždaug 8 proc. mažiau, nei buvo siūliusi Europos Komisija, tačiau vis dar gerokai daugiau nei dabartinis ES ilgalaikis biudžetas.

    Daugiausia karpoma konkurencingumui

    Pagal pirmininkaujančios šalies parengtą vadinamąją derybų dėžutę didžiausia mažinimų našta tektų konkurencingumo, mokslinių tyrimų ir gynybos programoms. Šių sričių finansavimas siūlomas apkarpyti apie 13 proc., iki 456 mlrd. eurų.

    Globalios partnerystės ir pagalbos trečiosioms šalims kryptis Global Europe būtų mažinama apie 17 proc., iki 157 mlrd. eurų. Tuo metu administracinės ES institucijų išlaidos siūlomos mažinti apie 8,8 proc., iki 95 mlrd. eurų.

    Ūkininkams ir regionams mažiau, bet švelniau

    Didžiausia ES išlaidų dalis – sanglaudos, žemės ūkio ir žuvininkystės finansavimas – būtų apkarpyta palyginti nedaug. Šiai krypčiai siūloma mažinti apie 3 proc., iki 914 mlrd. eurų, siekiant apsaugoti jautriausias valstybių narių prioritetų sritis.

    Airijos valstybės ministras Europos reikalams Thomas Byrne pabrėžė, kad dokumentas skirtas suartinti skirtingas pozicijas ir rasti pusiausvyrą tarp naujų prioritetų, tokių kaip konkurencingumas ir gynyba, bei tradicinių politikų, ypač žemės ūkio ir sanglaudos.

    „Derybų dėžutė siekia suartinti labai skirtingas valstybių narių pozicijas ir priartinti sprendimą dėl biudžeto trilemų“, – sakė Thomas Byrne.

    Nauji ES pajamų šaltiniai

    Airijos kompromisiniame tekste numatomas ir naujas vadinamųjų nuosavų išteklių paketas, iš kurio į ES biudžetą kasmet galėtų įplaukti apie 55 mlrd. eurų. Nuosavi ištekliai reiškia ES mastu surenkamas įmokas ar mokesčius, kurie tiesiogiai papildo bendrą kasą.

    Vienas didžiausių pokyčių – siūlymas didinti anglies dioksido korekcinio mechanizmo pasienyje įplaukų dalį, kuri keliautų į ES biudžetą, nuo 75 proc. iki 90 proc. Taip pat siūloma lankstesnė taršos leidimų prekybos sistemos įplaukų integracija toms valstybėms, kurios remiamos Modernizavimo fondo lėšomis.

    Tekste išlaikomi ir Europos Komisijos siūlymai dėl tabako akcizo nuosavo ištekliaus, įmonių ištekliaus bei elektroninių atliekų įmokos, taip pat numatoma, kad ES pasiliktų 90 proc. muitų pajamų. Tačiau neįtraukti Europos Parlamento siūlyti nauji ištekliai, susiję su skaitmeninėmis paslaugomis, internetiniais lošimais ir kriptoturtu.

    Politinis spaudimas auga

    Biudžeto derybas apsunkina artėjantys rinkimų ciklai keliose didžiosiose ES valstybėse, todėl siekiama politinį susitarimą pasiekti iki metų pabaigos. Skirtingos stovyklos jau dabar siunčia priešingus signalus: vieni ragina ryškiai mažinti biudžeto apimtį, kiti reikalauja pirmiausia saugoti paramą regionams ir ūkininkams.

    Švedijos ES reikalų ministrė Jessica Rosencrantz viešai pareiškė, kad siūlomas derybų dokumentas, jos vertinimu, vis dar reiškia per didelį ir sunkiai įperkamą biudžeto augimą. Tai rodo, kad net ir kompromisinis variantas gali neįtikinti taupiųjų šalių.

    Artimiausiomis dienomis Airijos siūlymą aptars ES ambasadoriai ir Bendrųjų reikalų taryba, o galutinį politinį impulsą turėtų suteikti Europos Vadovų Taryba, kuri planuoja diskusijas spalio 15 dieną ir spalio 16 dieną. Nuo šių pokalbių priklausys, ar ES biudžeto derybos pajudės iš aklavietės, ar įtampa tarp prioritetų tik didės.

  • Demografijos lūžis: milijardai žemės ūkyje jau yra, bet ar politikai turės valios juos panaudoti?

    Demografijos krizė Lietuvoje vis dažniau tampa ne tik socialinės, bet ir ekonominės politikos klausimu. Mažėjantis gimstamumas, jaunų žmonių emigracija ir senstanti visuomenė ypač smarkiai atsispindi regionuose, kur traukiasi paslaugos ir darbo vietos.

    Vis daugiau politikų kalba apie paramą šeimoms, tačiau demografiniai sprendimai dažnai atsiremia į paprastą klausimą: ar jaunas žmogus mato stabilų pagrindą kurti gyvenimą Lietuvoje. Tai apima pajamas, būstą, ilgalaikes perspektyvas ir realias galimybes įsitvirtinti darbo rinkoje.

    Žemės ūkis šiame paveiksle išsiskiria tuo, kad daugelis jo veiklų yra neatsiejamos nuo vietos. Ūkis negali būti lengvai perkeltas kitur, o investicijos į žemę, pastatus, techniką ir paslaugas dažniausiai lieka konkrečiame regione, todėl gali palaikyti vietos ekonomiką.

    Jaunas ūkininkas kaip regiono atrama

    Jauno ūkininko sprendimas kurti ūkį dažnai reiškia ne vien naują verslą, bet ir didesnę tikimybę, kad regione liks jauna šeima. Kartu tai palaiko vietos paslaugų sektorių, rangovus, perdirbimą ir logistiką, o regionui suteikia daugiau ekonominio gyvybingumo.

    Didžiausias barjeras pradedantiesiems paprastai yra kapitalas ir priėjimas prie gamybos išteklių. Žemės kaina, investicijų poreikis ir bankų reikalaujamas užstatas jaunam žmogui dažnai tampa sunkiai įveikiama kliūtimi, ypač jei jis nepaveldi veikiančio šeimos ūkio.

    „Demografinė politika nėra vien išmokų klausimas. Jaunai šeimai reikia ekonominio pagrindo, leidžiančio planuoti ateitį, o regionuose tokiu pagrindu gali tapti gyvybingas šeimos ūkis“, – sakė Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos atstovas Vytautas Buivydas.

    Europa siūlo didesnį mastą

    Diskusijose dėl Bendrosios žemės ūkio politikos po 2027 metų Europos jaunųjų ūkininkų taryba kelia kartų kaitos stiprinimo klausimą. Tarp siūlymų minimas 30 mlrd. eurų masto finansavimas 2028–2034 metų laikotarpiui, orientuotas į jaunųjų ūkininkų įsitvirtinimą.

    Svarbiausia šių debatų kryptis yra ne vien paramos suma, bet ir viso kelio logika: nuo įsikūrimo iki tvaraus, konkurencingo ūkio. Vis dažniau pabrėžiama, kad vienkartinė įsikūrimo parama problemos neišsprendžia, jei po jos nėra prieinamo finansavimo antram investicijų etapui.

    Toks požiūris ypač aktualus sektoriams, kuriuose būtinos didelės ilgalaikės investicijos, pavyzdžiui, gyvulininkystėje ar moderniose augalininkystės technologijose. Ten jaunas ūkininkas susiduria su didelėmis pradžios sąnaudomis, o grąža ateina lėčiau.

    Įrankiai egzistuoja, bet svarbi sistema

    Lietuvoje jau veikia įvairūs instrumentai: investicinė ir įsikūrimo parama, lengvatinio finansavimo priemonės, garantijos, žemės politika, taip pat iniciatyvos, susijusios su ūkių perdavimu. Tačiau esminis klausimas yra, ar šios priemonės sudaro nuoseklią sistemą, o ne atskirus, tarpusavyje menkai susijusius sprendimus.

    Praktikoje svarbu, ar jaunas žmogus, gavęs pradinę paramą, gali realiai gauti paskolą kitam etapui, ar turi galimybių įsigyti ar išsinuomoti žemės, ir ar yra aiškus kelias perimti ūkį, kai pasitraukiantis ūkininkas neturi kam jo perduoti šeimoje.

    Ilgalaikės politikos vertinimas vis dažniau siejamas ne su tuo, kiek paramos išmokėta ar kiek pareiškėjų ją gavo, o su tuo, kiek jaunų ūkininkų po 5–10 metų vis dar ūkininkauja. Toks rezultatas rodo, ar finansavimas virto gyvybingu ūkiu, o ne trumpalaikiu projektu.

    „Įrankius valstybė turi. Svarbiausias klausimas dabar yra, ar pakaks politinės valios juos suderinti taip, kad jaunas žmogus galėtų pradėti, įsitvirtinti ir po dešimties metų vis dar sėkmingai ūkininkauti“, – sakė Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos pirmininkas dr. Paulius Astrauskas.

    Artėjant naujam Europos Sąjungos finansiniam laikotarpiui Lietuvai teks apsibrėžti, kokio rezultato siekiama kartų kaitoje. Demografinės naudos tikimasi tada, kai atsiranda daugiau ekonomiškai tvarių jaunų ūkių, kurie regionuose kuria darbo vietas, pajamas ir stabilumą šeimoms.

    Politikai demografinį iššūkį jau įvardijo, o žemės ūkio politika turi finansinius ir teisinius svertus, galinčius tapti sprendimo dalimi. Todėl kertinis klausimas tampa ne tai, ar priemonių yra, o ar jos bus pritaikytos taip, kad realiai keistų jaunų žmonių pasirinkimus.

  • Bulvės ir dirvožemis: kaip regeneracinė žemdirbystė gali stiprinti Europos maisto sektorių

    Bulvės ir dirvožemis: kaip regeneracinė žemdirbystė gali stiprinti Europos maisto sektorių

    Bulvės, kurios atskleidžia didesnę problemą

    Bulvės Europoje išlieka vienu populiariausių kasdienio maisto produktų, tačiau jų kelias iki lėkštės vis dažniau priklauso nuo klimato ir dirvožemio būklės. Ūkininkai daugelyje regionų susiduria su nepastoviais krituliais, karščio bangomis ir didėjančia ligų bei kenkėjų rizika.

    Maisto grandinė, kuri ilgą laiką rėmėsi stabiliais derliais ir prognozuojamu sezonu, šiandien tampa labiau pažeidžiama. Dėl to vis daugiau dėmesio skiriama ne tik derliaus kiekiui, bet ir tam, kaip jis pasiekiamas, kokia yra ūkių savikaina bei ilgalaikis konkurencingumas.

    Kodėl dirvožemis tampa strateginiu klausimu

    Dirvožemio degradacija laikoma vienu svarbiausių rizikos veiksnių žemės ūkiui, nes silpnėjant dirvožemio struktūrai mažėja vandens sulaikymas ir didėja erozija. Kai dirvožemis prasčiau kaupia drėgmę, augalai greičiau patiria stresą sausros metu, o staigios liūtys lengviau nuplauna derlingą sluoksnį.

    Pastaraisiais metais daugėja iniciatyvų, kurios dirvožemio sveikatą sieja ne tik su aplinkosauga, bet ir su ekonomika. Stabiliau derantis laukas reiškia mažesnius nuostolius, geresnį planavimą, mažesnę priklausomybę nuo brangstančių įvesties priemonių ir didesnį atsparumą rinkos svyravimams.

    Regeneracinė žemdirbystė: kas veikia praktikoje

    Regeneracinė žemdirbystė paprastai apima tarpinį pasėlių auginimą, augalų įvairovės didinimą, mažesnį dirbimą ir kitas praktikas, kuriomis siekiama atkurti dirvožemio biologinį aktyvumą. Pagrindinė idėja paprasta: stipresnis dirvožemis padeda išlaikyti našumą net tada, kai sąlygos tampa sudėtingesnės.

    Dalies ūkių bandymai rodo, kad konkrečios priemonės gali duoti apčiuopiamą efektą derliui. Ūkininkams svarbiausia, kad pokytis būtų ne vien deklaruojamas, o pagrįstas duomenimis ir aiškiai matomu rezultatu, nes perėjimas reikalauja laiko, žinių ir investicijų.

    „Klausimas jau nebe ar reikia keistis, o kaip tai padaryti taip, kad ūkininkui tai apsimokėtų“, – teigė bendrovės „McCain“ atstovai, pristatydami regeneracinės žemdirbystės kryptį Europoje.

    Kas turi keistis, kad modelis plėstųsi

    Vien ūkių pastangų nepakanka, jei trūksta finansinių paskatų, aiškių matavimo kriterijų ir ilgalaikių supirkimo susitarimų. Dėl to vis dažniau kalbama apie bendradarbiavimą visoje vertės grandinėje, kai prie pokyčių prisideda perdirbėjai, prekyba, bankai ir viešasis sektorius.

    Europos mastu šios diskusijos siejamos ir su Bendros žemės ūkio politikos kryptimis, nes būtent per ją gali būti skatinamos rezultatais grįstos priemonės. Tikslas – kad tvarumo reikalavimai būtų ne vien papildoma našta, o investicija, kuri ilgainiui kelia ūkių produktyvumą ir mažina rizikas.

    Regeneracinė žemdirbystė vis dažniau vertinama kaip konkurencingumo priemonė, o ne tik aplinkosauginė iniciatyva. Jei Europa siekia išlikti stipri maisto gamintoja ir eksportuotoja, jai reikia ūkių, kurie atlaiko klimato svyravimus ir gali stabiliai tiekti žaliavą perdirbėjams.

    Bulvės šioje istorijoje tampa patogiu pavyzdžiu: už kasdienio produkto slypi sprendimai, kurie lemia, ar po kelerių metų derlius bus prognozuojamas, o maisto kainos mažiau jautrios sukrėtimams. Todėl dirvožemio atkūrimas vis dažniau vadinamas investicija į ateities maisto saugumą.