Amerikos nepriklausomybės karo pradžioje trylika kolonijų tikėjosi, kad į sukilimą prieš Didžiąją Britaniją įsitrauks ir šiauriniai kaimynai. Tačiau tuometinė Kvebeko provincija kvietimą iš esmės atmetė, o bandymas ją „atsivesti“ jėga baigėsi nesėkme.
Lemiama aplinkybė buvo 1774 metų Kvebeko aktas, suteikęs religines garantijas prancūzų katalikams ir padėjęs britams išlaikyti lojalumą regione. Kaip rašo „The Collector“, tai tapo viena priežasčių, kodėl Kanada liko Britanijos karūnos pusėje.
1770-aisiais Kvebekas buvo didžiausią europiečių gyventojų dalį turėjusi teritorija dabartinėje Kanadoje, todėl Londonui buvo strategiškai svarbu jį išlaikyti. Kvebeko miestas ir kitos tvirtovės veikė kaip reikšmingi britų kariniai atramos taškai.
Prie lojalumo britams prisidėjo ne tik politinės nuostatos, bet ir kultūriniai bei religiniai skirtumai: dalį prancūzų kanadiečių atgrasė amerikiečių kolonijose buvusios antikatalikiškos nuotaikos ir nepalankus požiūris į patį Kvebeko aktą.
Kvebeko aktas ir prancūzų kanadiečių pasirinkimas
Kvebeko aktas 1774 metais užtikrino religijos laisvę Romos katalikams ir taip sumažino įtampą po to, kai Prancūzija buvo perleidusi Kvebeką Didžiajai Britanijai. Dauguma europiečių gyventojų regione buvo prancūzų kilmės, todėl jų lojalumas britams nebuvo savaime suprantamas.
Trylikoje kolonijų šis aktas buvo vertinamas itin nepalankiai: dalis kolonistų prieštaravo katalikų teisių įtvirtinimui ir teritoriniams sprendimams. Tačiau Kvebeke jis veikė priešingai – tapo argumentu, kad britų valdžia gali būti palankesnė nei sukilėlių siūloma alternatyva.
Žemyninis kongresas bandė veikti diplomatiškai ir platino laiškus, kviesdamas Kvebeko gyventojus prisijungti prie revoliucijos. Vis dėlto atsakas buvo blankus: dėl gausios britų kariuomenės buvimo bet kokie susirinkimai ar atviri svarstymai galėjo baigtis represijomis.
1775 metų įsiveržimas: Monrealis užimtas, bet Kvebekas nepasidavė
1775 metais amerikiečiai nusprendė pereiti prie karinio sprendimo ir pradėjo plataus masto įsiveržimą į Kvebeką. Planą palaimino George’as Washingtonas, tikėjęs, kad Kanados užėmimas atimtų iš britų svarbų placdarmą.
Generolo Richardo Montgomery pajėgos užėmė Monrealį, tačiau žygis į Kvebeko miestą vyko itin sunkiomis žiemos sąlygomis. Tuo pat metu kita kryptimi judėjo Benedictui Arnoldui pavaldi dalis kariuomenės.
Lemiamas jungtinis puolimas žlugo 1775 metų gruodžio 31 dieną – amerikiečiai patyrė triuškinantį pralaimėjimą prie Kvebeko miesto, o vėliau galiausiai atsitraukė, patyrę didelių nuostolių.
Per visą kampaniją prie įsiveržusių pajėgų prisidėjo palyginti nedaug vietos gyventojų: nurodoma, kad jų buvo ne daugiau kaip 1 000. Tai pabrėžė, kad revoliucinė idėja Kvebeke netapo masiniu judėjimu.
Vietinių tautų parama britams ir ilgalaikės pasekmės
Britams išlaikyti savo pozicijas padėjo ir vietinių (Indigenous) tautų parama. Dalis jų britus rėmė tikėdamos, kad šie labiau gerbs vietinių žemės pretenzijas nei amerikiečių kolonistai, siekę plėstis į naujas teritorijas.
Tekste pabrėžiama, kad dar iki karo britai buvo bandę riboti kolonistų plėtrą į vietinių tautų žemes, nes baiminosi brangių konfliktų. Karo metu tūkstančiai vietinių gyventojų dalyvavo susirėmimuose Kvebeke ir Niujorko regione, o jų parama buvo svarbi atremiant 1775 metų invaziją.
Vis dėlto po karo britai, kaip teigiama, taikos sutartyje atsisakė ginti sąjungininkų žemės interesus. O Šiaurės Amerikos žemėlapyje galutinai įsitvirtino skirtis, nulėmusi dviejų atskirų valstybių – JAV ir Kanados – istorines trajektorijas.