Ramiajame vandenyne, netoli vadinamosios Didžiosios Ramiojo vandenyno šiukšlių sankaupos, vanduo per pastaruosius du dešimtmečius kai kuriose vietose ėmė atspindėti daugiau mėlynos ir žalios šviesos.
Mokslininkai įtaria, kad šis neįprastas melsvai žalsvas (cianas) „parašas“ gali būti susijęs su vandenyje besikaupiančiomis itin smulkiomis plastiko dalelėmis.
Naujas tyrimas rodo, kad mikroskopinės plastiko dalelės gali išsklaidyti pakankamai saulės šviesos, jog pokytis taptų aptinkamas net iš kosmoso – palydoviniais stebėjimais.
Jei ši prielaida pasitvirtintų, tai galėtų tapti nauju būdu sekti beveik „nematomą“ taršą, kurią tiesiogiai išmatuoti vandenyne ypač sunku.
Kur atsirado melsvai žalsvas „parašas“
Didžioji Ramiojo vandenyno šiukšlių sankaupa nėra ištisa plūduriuojanti „sala“ – tai milžiniška zona tarp Havajų ir Kalifornijos, kurioje srovės sutelkia šiukšles: nuo žvejybos įrangos ir butelių iki smulkių fragmentų.
2018 metais publikuotame vertinime teigta, kad šioje zonoje galėjo būti apie 1,8 trln. plastiko gabalėlių, išsidėsčiusių maždaug 1,6 mln. kvadratinių kilometrų plote. Didžiąją dalį vienetų sudarė mikroplastikai, nors didesnės nuolaužos sudarė didesnę masės dalį.
Problema ta, kad pačios mažiausios dalelės sklando vandens storymėje, jas maišo srovės, jos neretai atsiduria žemiau paviršiaus ir gali būti mažesnės už planktoną – todėl jas surinkti ir įvertinti dideliuose plotuose itin sudėtinga.
Tyrėjai svarstė, ar tokios dalelės gali palikti optinį pėdsaką – pakeisti, kaip vanduo sklaido ir „grąžina“ šviesą atgal į kosmosą.
Kaip tai tikrinta palydoviniais duomenimis
Bergeno universiteto (Norvegija) mokslininkai Shea Cheatham, Daniel Koestner ir Børge Hamre analizavo tris palydovinius vandenyno spalvos duomenų rinkinius, apimančius laikotarpį nuo 2002 metų rugpjūčio iki 2022 metų rugsėjo.
Tarp jų buvo NASA MODIS instrumentu (Aqua palydovas) gauti matavimai ir du kelių palydovų produktai: ESA „Ocean Colour Climate Change Initiative“ bei „Copernicus GlobColour“.
Visuose trijuose rinkiniuose netoli šiukšlių sankaupos buvo matomos sritys, kuriose kartu didėjo atspindėtos mėlynos ir žalios šviesos kiekis, o vizualizacijose susiformavo neįprastas cianinis atspalvis.
Vis dėlto vien palydovinis signalas dar neatsako į klausimą, kas tiksliai keičia vandenyno optines savybes – tokį pokytį gali lemti ir natūralūs procesai.
Kodėl įtariamas plastikas ir kas dar neaišku
Tyrėjų idėja remiasi laboratoriniais bandymais, kurie rodė, kad itin smulkios plastiko dalelės matomą šviesą sugeria palyginti menkai, bet ją efektyviai sklaido, ypač ties riba tarp mėlynos ir žalios šviesos (apie 490 nanometrų).
Kad sumažintų „klaidingų pavojaus signalų“ riziką, mokslininkai atliko modeliavimus ir testavo, kaip panašus ryškėjimas galėtų atsirasti dėl fitoplanktono, natūralių suspenduotų dalelių, ištirpusios organinės medžiagos ir mikroplastikų pokyčių.
Modeliuose, kuriuose buvo vertinami tik natūralūs pokyčiai, cianinis „parašas“ pasirodė maždaug 3 proc. ryškėjimo scenarijų. Kai įtraukti mikroplastikai, tokių scenarijų dalis išaugo iki maždaug 13 proc.
Tai dar neįrodo, kad spalvos pokytį sukelia būtent plastikas, tačiau sustiprina prielaidą, jog augančios mikroplastikų koncentracijos gali būti viena iš priežasčių.
Didžiausia trūkstama grandis – tiesioginis „suderinimas“: reikia lauko matavimų, kurie leistų palydovinį signalą patikimai susieti su realiomis mikroplastikų koncentracijomis tose pačiose vietose.
Jei tai pavyktų, ateityje palydovai galėtų padėti sekti mikroskopinės taršos kaupimąsi milžiniškuose vandenynų plotuose, nereikalaujant nuolatinių mėginių ėmimų iš kiekvienos vietos.
Tyrimas paskelbtas žurnale „Communications Earth & Environment“.