CP v2

Tag: Bestuburiai

  • Mokslininkai nustebę: vorai turi REM miegą ir net „skolą“ – atsigriebia beveik 80 proc.

    Mokslininkai nustebę: vorai turi REM miegą ir net „skolą“ – atsigriebia beveik 80 proc.

    Mokslininkai pirmą kartą pateikė įrodymų, kad bestuburiai gali patirti vadinamąjį REM atšokimą, kai po sutrikdyto poilsio organizmas vėliau kompensuoja prarastą aktyvaus miego dalį. Toks reiškinys iki šiol buvo patikimai aprašomas daugiausia stuburiniams, o dabar jis užfiksuotas šokinėjančių vorų tyrimuose.

    Tyrėjai stebėjo rūšį Portia fimbriata, garsėjančią išskirtiniais medžioklės įgūdžiais ir problemų sprendimu. Nakties metu vorai ilsėdavosi būdinga poza, į dirgiklius reaguodavo silpniau, o ramybės periodus reguliariai pertraukdavo trūkčiojančios galūnės, virpantys burnos aparatai ir judančios tinklainės.

    Kas yra REM atšokimas?

    REM fazė siejama su smegenų aktyvumu miego metu, nors kūnas išlieka atsipalaidavęs ir mažiau reaguoja į aplinką. Žmonėms ir kitiems stuburiniams žinoma, kad sumažinus REM miego dalį vėliau dažnai pasireiškia atšokimas, kai REM epizodų padaugėja, tarsi organizmas grąžintų susikaupusią skolą.

    Šiame tyrime vorų miegas buvo sutrikdytas naktį, o kitą naktį jiems leista ilsėtis įprastai. Tuomet fiksuota, kad REM primenančio aktyvaus miego epizodų trukmė bendroje sumoje išaugo beveik 80 proc., daugiausia dėl dažnesnių, o ne ilgesnių epizodų.

    Kodėl tai svarbu biologijai?

    Toks kompensacijos mechanizmas laikomas svarbiu argumentu, kad stebimi epizodai nėra atsitiktinis judėjimas ar poilsio imitacija, o tikra miego būsena su reguliuojama struktūra. Tai sustiprina hipotezę, kad skirtingos miego stadijos, įskaitant REM primenančią fazę, gali turėti labai senas evoliucines šaknis.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad panašūs aktyvaus miego požymiai pastaraisiais metais aprašyti ir kitose evoliuciškai tolimose grupėse, pavyzdžiui, galvakojuose moliuskuose. Tai rodo, kad sudėtingesnis miegas gali būti labiau paplitęs gyvūnų karalystėje, nei manyta anksčiau.

    Ar vorai sapnuoja?

    Patys autoriai pabrėžia, kad tyrimas tiesiogiai neatsako, kokią funkciją atlieka REM primenanti fazė vorams, ir tuo labiau neįrodo sapnavimo. Vis dėlto keliama prielaida, kad aktyvus miegas gali būti susijęs su informacijos apdorojimu, mokymusi ir atminties konsolidacija, kaip tai siejama su REM miegu stuburiniams.

    Ateities darbai galėtų patikrinti, kurie vorų nervų sistemos centrai suaktyvėja aktyvaus miego metu ir ar jų aktyvumo raštai primena būdravimo elgseną. Tokie tyrimai padėtų atsakyti, ar trūkčiojantys judesiai ir „sekiojanti“ tinklainė gali būti elgesio atkartojimas, kai organizmas viduje „peržaidžia“ dienos patirtis.

    „Pamatyti, kad vorai aiškiai kompensuoja prarastą REM primenantį miegą, rodo, jog ši fazė turi svarbią biologinę funkciją, o ne yra atsitiktinis poilsio bruožas“, – sakė tyrėjai.

    Tyrimo rezultatai papildo didėjantį mokslinį vaizdą, kad miegas nėra vien paprastas poilsis, o griežtai reguliuojama būsena net ir gyvūnams, kurių nervų sistemos sandara labai skiriasi nuo žinduolių. Tai taip pat skatina iš naujo vertinti, kiek dar „nematomo“ sudėtingo elgesio gali vykti mažų bestuburių gyvenime.

  • Vakarų Kanados vandenyse aptikti du nauji jūrinių vorų tipai: dygiai, parazitai ir mįslingi bruožai

    Du nauji jūrinių vorų tipai aptikti Selisho jūrų sistemoje prie Šiaurės Amerikos vakarinės pakrantės. Egzempliorius nardantys tyrėjai ir savanoriai rinko nuo 2023 metų rugsėjo iki 2024 metų rugpjūčio, skirtinguose pakrančių biotopuose.

    Mokslininkų teigimu, šis radinys svarbus ne tik dėl rūšių įvairovės papildymo. Jūriniai vorai priklauso menkai ištirtai bestuburių grupei, todėl kiekvienas naujas aprašymas padeda tiksliau suprasti, kaip šie gyvūnai evoliucionavo ir kaip gali reaguoti į besikeičiančias jūrų sąlygas.

    Vienas naujai aprašytas tipas, pavadintas Callipallene pilosuspedes, išsiskiria ilgais, lenktais dygliais ant kojų apatinės dalies. Tyrėjai taip pat aprašė raudonas akis, trumpesnį straubliuką ir griebiamuosius priedus, kuriais gyvūnas gali suimti maistą.

    Šiam tipui būdingi ir jautrūs, čiuptuvėliais padengti burnos dariniai bei judrūs priedai, naudojami kūno priežiūrai. Tokie bruožai leidžia manyti, kad net ir šiuolaikinėse pakrantės buveinėse gali išlikti labai saviti, senesnę sandarą primenantys adaptacijų deriniai.

    Antrasis tipas pavadintas Tanystylum kiixin. Jis aprašomas kaip turintis smulkesnes galūnes nei pirmasis, o dalis rastų egzempliorių buvo tiesiog nusėti itin mažais parazitais, prisitvirtinusiais prie kūno paviršiaus.

    Jūriniai vorai dažnai būna nedideli, o daugelio rūšių kūno ilgis siekia apie 1 centimetrą ar mažiau. Dėl dydžio ir gyvenimo būdo jie lengvai praslysta pro įprastas stebėsenos programas, todėl tikėtina, kad pakrantėse vis dar esama neaprašytos įvairovės.

    „Dalis rūšių seklumose yra labai smulkios, todėl jos gali gyventi kaip parazitai ant didesnių organizmų ir naudoti straubliuką, kad siurbtų šeimininko skysčius“, – sakė tyrėjų komandos vadovas Kormakas Toleris-Skotas.

    Mokslininkai pabrėžia, kad gebėjimas tiksliai identifikuoti jūrinius bestuburius tampa vis svarbesnis, kai vertinamas klimato kaitos, vandenynų šiltėjimo, rūgštėjimo ir žmogaus veiklos poveikis pakrančių ekosistemoms. Jei rūšys neatpažįstamos, sunku patikimai sekti populiacijų pokyčius ir įvertinti, kurios buveinės pažeidžiamiausios.

    Abu naujai aprašyti jūrinių vorų tipai įtraukti į tarptautines taksonomines duomenų bazes. Tyrėjai neatmeta, kad šiame regione gali būti ir daugiau iki šiol neaprašytų jūrinių bestuburių, ypač mažai tirtose buveinėse ir gilesnėse pakrančių zonose.

  • Senos automobilių padangos virto povandeniniais rifais: eksperimente žuvų šalia jų padaugėjo 20 kartų

    JAV pietvakariuose, kur vandens ištekliai riboti, drėkinimo ir tiekimo kanalai vis dažniau buvo išklojami betonu, kad vanduo mažiau susigertų į gruntą. Tačiau toks sprendimas turi kainą gamtai: betoniniai kanalai tampa beveik vienodi, juose mažiau slėptuvių ir vietų, kur galėtų įsitvirtinti vandens organizmai.

    Dar 1994 metais mokslininkai išbandė netikėtą idėją, kaip bent iš dalies sugrąžinti prarastą buveinių struktūrą neperstatant visos infrastruktūros. Jie įrengė žemus dirbtinius rifus iš senų automobilių padangų ir stebėjo, ar tai pakeis gyvybę kanaluose.

    Tyrėjai padangų konstrukcijas sumontavo dviejuose objektuose: Kočelos kanale Kalifornijoje ir Hayden-Rhodes akveduke Arizonoje. Tai buvo betonuoti vandens keliai, skirti pirmiausia vandeniui transportuoti, o ne gamtinei įvairovei palaikyti.

    Padangų rifai buvo įrengti kaip nedideli reljefo „intarpai“ lygiame kanalo dugne ir šlaituose. Idėja paprasta: jei pats kanalas dėl betono praranda natūralų nelygumą, jį galima sukurti dirbtinai, bent lokaliai.

    Vertinant plotus šalia padangų rifų, bestuburių tankis buvo apie tris kartus didesnis nei kontrolinėse zonose be tokių struktūrų. Kadangi bestuburiai yra svarbi mitybos grandinės dalis, jų gausa paprastai reiškia ir geresnes sąlygas žuvims.

    Ryškiausias rezultatas fiksuotas žuvų atžvilgiu: prie padangų rifų žuvų tankis buvo maždaug 20 kartų didesnis nei panašiose kanalo atkarpose be rifų. Tai leido daryti išvadą, kad net ir nedideli struktūriniai pakeitimai gali sukurti „koncentracijos taškus“ vandens gyvybei.

    Žeminiuose kanaluose būna nelygūs krantai, sąnašos, augalija ir įvairūs mikroprieglobsčiai, kurie suteikia vietų slėptis, maitintis ir neršti. Betonuotas kanalas dažniausiai yra glotnus ir vienodas, o vanduo jame gali tekėti greičiau, todėl gyvūnams sunkiau rasti stabilias buveines.

    Tyrėjai pabrėžė, kad žuvys į tokius kanalus gali sugrįžti ir be intervencijų, tačiau rūšių įvairovė, tankis ir biomasė paprastai išlieka mažesni nei natūralesnėse, žeminiuose kanaluose susiformavusiose sąlygose.

    Šis bandymas dažnai pateikiamas kaip pavyzdys, kad atliekoms kartais galima rasti funkcionalų panaudojimą. Vis dėlto pats tyrimas nebuvo „universali“ rekomendacija visur skandinti padangas: tikslas buvo siauras ir praktiškas – patikrinti, ar padangų konstrukcijos gali pagerinti vandens bendrijų būklę betoniniuose kanaluose.

    Šiandien dirbtinių rifų tema vertinama atsargiai: aplinkosaugoje svarbu ne tik sukurti struktūrą, bet ir užtikrinti, kad medžiagos ilgainiui netaptų taršos šaltiniu. Dėl to daugelyje šalių dirbtiniams rifams dažniau pasirenkamos specialiai tam skirtos, inertiškesnės medžiagos, o kiekvienas projektas vertinamas per ilgalaikio poveikio prizmę.

    Vis dėlto 1994 metų eksperimentas aiškiai parodė vieną dalyką: buveinės struktūra vandenyje yra kritiškai svarbi. Net paprastas reljefo „įdėjimas“ į sterilų betoninį kanalą gali staigiai pakeisti tai, kiek gyvybės jame susitelkia.

  • Ramiojo vandenyno milžiniškas aštuonkojis: devyni „smegenys“ ir medžioklė net rykliais

    Ši rūšis, dažniausiai vadinama Ramiojo vandenyno milžinišku aštuonkoju, gali užaugti iki maždaug 4 metrų ilgio, o pavieniai istoriniai aprašymai mini dar didesnius individus. Tai minkštakūnis gyvūnas be kaulų, todėl gali praslysti pro labai siaurus plyšius ir slėptis uolų plyšiuose.

    Aštuonkojis paprastai būna rausvai rudos spalvos, tačiau jo išvaizda greitai keičiasi. Per akimirką jis gali pakeisti ne tik spalvą, bet ir odos tekstūrą, taip susiliedamas su dugnu ar akmenimis.

    Toks maskavimasis įmanomas dėl specialių odos ląstelių, vadinamų chromatoforais. Jos leidžia aštuonkojui prisitaikyti prie aplinkos tiek medžiojant, tiek slepiantis nuo didesnių plėšrūnų.

    Dar viena įspūdinga savybė yra nervų sistemos sandara: dažnai sakoma, kad šis gyvūnas turi devynis „smegenis“. Vienas pagrindinis nervų centras yra kūne, o kiekvienoje iš aštuonių čiuptuvų yra papildomi nervų mazgai, leidžiantys čiuptuvams veikti itin savarankiškai.

    Čiuptuvai padengti tūkstančiais siurbtukų, kurie ne tik tvirtai sugriebia grobį, bet ir padeda „jausti“ aplinką. Siurbtukuose esantys cheminiai receptoriai leidžia aštuonkojui tarsi paragauti to, ką jis liečia, todėl medžioklėje tai tampa papildomu pranašumu.

    Kaip jis medžioja ir kuo minta

    Įprastas racionas apima žuvis, krevetes, moliuskus, krabus, omarus ir šukutes. Kai pasitaiko proga, jis gali suėsti ir kitus aštuonkojus, o kai kuriais atvejais fiksuojami atvejai, kai grobiu tampa ir mažesni rykliai.

    Medžioklėje dažnai pasirenkama slapta taktika, ypač tamsiu paros metu. Aštuonkojis prisėlinąs pasinaudoja maskuote, o priartėjęs staigiai puola, sugriebia ir stipriai prilaiko grobį siurbtukais.

    Grobio sutramdymui svarbi ir seilėse esanti toksinė medžiaga, kuri padeda paralyžiuoti auką. Grobis neretai tempiamas į slėptuvę, kur aštuonkojis jį suėda saugioje vietoje.

    Ar jis pavojingas žmogui?

    Nors milžiniškas aštuonkojis turi nuodų, paprastai jis nėra laikomas itin pavojingu žmogui, jei nėra provokuojamas. Didesnę grėsmę žmonėms kelia kai kurios kitos, gerokai mažesnės aštuonkojų rūšys, kurių toksinai yra ypač stiprūs.

    Vis dėlto laukinėje gamtoje rekomenduojama laikytis atstumo ir nebandyti gyvūno liesti ar erzinti. Įkandimo atveju reikėtų kuo skubiau kreiptis medicininės pagalbos, nes reakcija gali būti skausminga ir sukelti komplikacijų.

    Pastaraisiais metais mokslininkų dėmesys aštuonkojams nemažėja: jie tiriami dėl išskirtinių problemų sprendimo gebėjimų, prisitaikymo ir sudėtingos nervų sistemos. Šie gyvūnai vis dažniau minimi kaip pavyzdys, kad aukštas intelektas gali vystytis ir labai toli nuo žmogaus evoliucinės linijos.

  • Prie Černobylio AE pastebėtas itin ėdrus mažylis: per parą suėda tiek, kiek pats sveria

    Černobylio radiacinio ir ekologinio biosferos rezervato specialistai lauko tyrimų metu užfiksavo mažąją baltadantę kirstukę – vieną mažiausių Ukrainos žinduolių. Apie radinį pranešta paviešinus gyvūno nuotraukas, o mokslininkai pabrėžia, kad šis mažylis ekosistemai turi neproporcingai didelę reikšmę.

    Mažoji baltadantė kirstukė paprastai sveria vos 3–8 gramus, o jos kūno ilgis siekia apie 5–7 centimetrus. Tačiau būtent dėl itin intensyvios medžiagų apykaitos ji gyvena ypač greitu tempu ir beveik nuolat ieško maisto.

    „Nepaisant mažyčio dydžio, tai labai aktyvus ir drąsus plėšrūnas, kuris beveik visą laiką praleidžia ieškodamas grobio“, – teigė rezervato specialistai.

    Pasak mokslininkų, per parą kirstukė gali suėsti ne mažiau, o kartais net ir daugiau nei sveria pati. Tokį apetitą lemia didelės energijos sąnaudos: gyvūnas negali ilgai badauti, todėl jo dienotvarkę sudaro nuolatinė medžioklė ir trumpi poilsio tarpai.

    Didžiąją raciono dalį sudaro bestuburiai: vabzdžiai ir jų lervos, vorai, šimtakojai, sliekai, vėdarėliai, smulkūs moliuskai. Kartais kirstukė gali sumedžioti ir didesnį grobį, pavyzdžiui, ką tik gimusius pelėnus, smulkias driežų ar varliagyvių jauniklių formas.

    Rezervato specialistai atkreipia dėmesį, kad toks mitybos pobūdis padeda natūraliai reguliuoti bestuburių gausą. Tai ypač svarbu miško paklotėje ir drėgnesnėse buveinėse, kur vabzdžių ir kitų smulkių organizmų populiacijos gali sparčiai kisti dėl sezoniškumo ir oro sąlygų.

    Mažoji baltadantė kirstukė dažniau aktyvi prieblandoje ir naktį, tačiau dėl nuolatinio poreikio maitintis neretai pasirodo ir dieną. Gyvūnas paprastai laikosi tankioje augalijoje, po nukritusiais lapais, miško paklotėje, po kelmais arba naudojasi apleistais kitų smulkių gyvūnų urvais.

    Pastaraisiais metais Černobylio rezervatas dažnai minimas dėl čia stebimos laukinės gamtos įvairovės: teritorijoje fiksuojami įvairūs reti ar jautrūs žmonių trikdymui gyvūnai. Mokslininkai pabrėžia, kad tokie stebėjimai svarbūs vertinant biologinę įvairovę ir suprantant, kaip ekosistemos prisitaiko prie ribotos žmogaus veiklos sąlygų.