CP v2

Tag: Bestuburiai

  • Senos automobilių padangos virto povandeniniais rifais: eksperimente žuvų šalia jų padaugėjo 20 kartų

    JAV pietvakariuose, kur vandens ištekliai riboti, drėkinimo ir tiekimo kanalai vis dažniau buvo išklojami betonu, kad vanduo mažiau susigertų į gruntą. Tačiau toks sprendimas turi kainą gamtai: betoniniai kanalai tampa beveik vienodi, juose mažiau slėptuvių ir vietų, kur galėtų įsitvirtinti vandens organizmai.

    Dar 1994 metais mokslininkai išbandė netikėtą idėją, kaip bent iš dalies sugrąžinti prarastą buveinių struktūrą neperstatant visos infrastruktūros. Jie įrengė žemus dirbtinius rifus iš senų automobilių padangų ir stebėjo, ar tai pakeis gyvybę kanaluose.

    Tyrėjai padangų konstrukcijas sumontavo dviejuose objektuose: Kočelos kanale Kalifornijoje ir Hayden-Rhodes akveduke Arizonoje. Tai buvo betonuoti vandens keliai, skirti pirmiausia vandeniui transportuoti, o ne gamtinei įvairovei palaikyti.

    Padangų rifai buvo įrengti kaip nedideli reljefo „intarpai“ lygiame kanalo dugne ir šlaituose. Idėja paprasta: jei pats kanalas dėl betono praranda natūralų nelygumą, jį galima sukurti dirbtinai, bent lokaliai.

    Vertinant plotus šalia padangų rifų, bestuburių tankis buvo apie tris kartus didesnis nei kontrolinėse zonose be tokių struktūrų. Kadangi bestuburiai yra svarbi mitybos grandinės dalis, jų gausa paprastai reiškia ir geresnes sąlygas žuvims.

    Ryškiausias rezultatas fiksuotas žuvų atžvilgiu: prie padangų rifų žuvų tankis buvo maždaug 20 kartų didesnis nei panašiose kanalo atkarpose be rifų. Tai leido daryti išvadą, kad net ir nedideli struktūriniai pakeitimai gali sukurti „koncentracijos taškus“ vandens gyvybei.

    Žeminiuose kanaluose būna nelygūs krantai, sąnašos, augalija ir įvairūs mikroprieglobsčiai, kurie suteikia vietų slėptis, maitintis ir neršti. Betonuotas kanalas dažniausiai yra glotnus ir vienodas, o vanduo jame gali tekėti greičiau, todėl gyvūnams sunkiau rasti stabilias buveines.

    Tyrėjai pabrėžė, kad žuvys į tokius kanalus gali sugrįžti ir be intervencijų, tačiau rūšių įvairovė, tankis ir biomasė paprastai išlieka mažesni nei natūralesnėse, žeminiuose kanaluose susiformavusiose sąlygose.

    Šis bandymas dažnai pateikiamas kaip pavyzdys, kad atliekoms kartais galima rasti funkcionalų panaudojimą. Vis dėlto pats tyrimas nebuvo „universali“ rekomendacija visur skandinti padangas: tikslas buvo siauras ir praktiškas – patikrinti, ar padangų konstrukcijos gali pagerinti vandens bendrijų būklę betoniniuose kanaluose.

    Šiandien dirbtinių rifų tema vertinama atsargiai: aplinkosaugoje svarbu ne tik sukurti struktūrą, bet ir užtikrinti, kad medžiagos ilgainiui netaptų taršos šaltiniu. Dėl to daugelyje šalių dirbtiniams rifams dažniau pasirenkamos specialiai tam skirtos, inertiškesnės medžiagos, o kiekvienas projektas vertinamas per ilgalaikio poveikio prizmę.

    Vis dėlto 1994 metų eksperimentas aiškiai parodė vieną dalyką: buveinės struktūra vandenyje yra kritiškai svarbi. Net paprastas reljefo „įdėjimas“ į sterilų betoninį kanalą gali staigiai pakeisti tai, kiek gyvybės jame susitelkia.

  • Ramiojo vandenyno milžiniškas aštuonkojis: devyni „smegenys“ ir medžioklė net rykliais

    Ši rūšis, dažniausiai vadinama Ramiojo vandenyno milžinišku aštuonkoju, gali užaugti iki maždaug 4 metrų ilgio, o pavieniai istoriniai aprašymai mini dar didesnius individus. Tai minkštakūnis gyvūnas be kaulų, todėl gali praslysti pro labai siaurus plyšius ir slėptis uolų plyšiuose.

    Aštuonkojis paprastai būna rausvai rudos spalvos, tačiau jo išvaizda greitai keičiasi. Per akimirką jis gali pakeisti ne tik spalvą, bet ir odos tekstūrą, taip susiliedamas su dugnu ar akmenimis.

    Toks maskavimasis įmanomas dėl specialių odos ląstelių, vadinamų chromatoforais. Jos leidžia aštuonkojui prisitaikyti prie aplinkos tiek medžiojant, tiek slepiantis nuo didesnių plėšrūnų.

    Dar viena įspūdinga savybė yra nervų sistemos sandara: dažnai sakoma, kad šis gyvūnas turi devynis „smegenis“. Vienas pagrindinis nervų centras yra kūne, o kiekvienoje iš aštuonių čiuptuvų yra papildomi nervų mazgai, leidžiantys čiuptuvams veikti itin savarankiškai.

    Čiuptuvai padengti tūkstančiais siurbtukų, kurie ne tik tvirtai sugriebia grobį, bet ir padeda „jausti“ aplinką. Siurbtukuose esantys cheminiai receptoriai leidžia aštuonkojui tarsi paragauti to, ką jis liečia, todėl medžioklėje tai tampa papildomu pranašumu.

    Kaip jis medžioja ir kuo minta

    Įprastas racionas apima žuvis, krevetes, moliuskus, krabus, omarus ir šukutes. Kai pasitaiko proga, jis gali suėsti ir kitus aštuonkojus, o kai kuriais atvejais fiksuojami atvejai, kai grobiu tampa ir mažesni rykliai.

    Medžioklėje dažnai pasirenkama slapta taktika, ypač tamsiu paros metu. Aštuonkojis prisėlinąs pasinaudoja maskuote, o priartėjęs staigiai puola, sugriebia ir stipriai prilaiko grobį siurbtukais.

    Grobio sutramdymui svarbi ir seilėse esanti toksinė medžiaga, kuri padeda paralyžiuoti auką. Grobis neretai tempiamas į slėptuvę, kur aštuonkojis jį suėda saugioje vietoje.

    Ar jis pavojingas žmogui?

    Nors milžiniškas aštuonkojis turi nuodų, paprastai jis nėra laikomas itin pavojingu žmogui, jei nėra provokuojamas. Didesnę grėsmę žmonėms kelia kai kurios kitos, gerokai mažesnės aštuonkojų rūšys, kurių toksinai yra ypač stiprūs.

    Vis dėlto laukinėje gamtoje rekomenduojama laikytis atstumo ir nebandyti gyvūno liesti ar erzinti. Įkandimo atveju reikėtų kuo skubiau kreiptis medicininės pagalbos, nes reakcija gali būti skausminga ir sukelti komplikacijų.

    Pastaraisiais metais mokslininkų dėmesys aštuonkojams nemažėja: jie tiriami dėl išskirtinių problemų sprendimo gebėjimų, prisitaikymo ir sudėtingos nervų sistemos. Šie gyvūnai vis dažniau minimi kaip pavyzdys, kad aukštas intelektas gali vystytis ir labai toli nuo žmogaus evoliucinės linijos.

  • Prie Černobylio AE pastebėtas itin ėdrus mažylis: per parą suėda tiek, kiek pats sveria

    Černobylio radiacinio ir ekologinio biosferos rezervato specialistai lauko tyrimų metu užfiksavo mažąją baltadantę kirstukę – vieną mažiausių Ukrainos žinduolių. Apie radinį pranešta paviešinus gyvūno nuotraukas, o mokslininkai pabrėžia, kad šis mažylis ekosistemai turi neproporcingai didelę reikšmę.

    Mažoji baltadantė kirstukė paprastai sveria vos 3–8 gramus, o jos kūno ilgis siekia apie 5–7 centimetrus. Tačiau būtent dėl itin intensyvios medžiagų apykaitos ji gyvena ypač greitu tempu ir beveik nuolat ieško maisto.

    „Nepaisant mažyčio dydžio, tai labai aktyvus ir drąsus plėšrūnas, kuris beveik visą laiką praleidžia ieškodamas grobio“, – teigė rezervato specialistai.

    Pasak mokslininkų, per parą kirstukė gali suėsti ne mažiau, o kartais net ir daugiau nei sveria pati. Tokį apetitą lemia didelės energijos sąnaudos: gyvūnas negali ilgai badauti, todėl jo dienotvarkę sudaro nuolatinė medžioklė ir trumpi poilsio tarpai.

    Didžiąją raciono dalį sudaro bestuburiai: vabzdžiai ir jų lervos, vorai, šimtakojai, sliekai, vėdarėliai, smulkūs moliuskai. Kartais kirstukė gali sumedžioti ir didesnį grobį, pavyzdžiui, ką tik gimusius pelėnus, smulkias driežų ar varliagyvių jauniklių formas.

    Rezervato specialistai atkreipia dėmesį, kad toks mitybos pobūdis padeda natūraliai reguliuoti bestuburių gausą. Tai ypač svarbu miško paklotėje ir drėgnesnėse buveinėse, kur vabzdžių ir kitų smulkių organizmų populiacijos gali sparčiai kisti dėl sezoniškumo ir oro sąlygų.

    Mažoji baltadantė kirstukė dažniau aktyvi prieblandoje ir naktį, tačiau dėl nuolatinio poreikio maitintis neretai pasirodo ir dieną. Gyvūnas paprastai laikosi tankioje augalijoje, po nukritusiais lapais, miško paklotėje, po kelmais arba naudojasi apleistais kitų smulkių gyvūnų urvais.

    Pastaraisiais metais Černobylio rezervatas dažnai minimas dėl čia stebimos laukinės gamtos įvairovės: teritorijoje fiksuojami įvairūs reti ar jautrūs žmonių trikdymui gyvūnai. Mokslininkai pabrėžia, kad tokie stebėjimai svarbūs vertinant biologinę įvairovę ir suprantant, kaip ekosistemos prisitaiko prie ribotos žmogaus veiklos sąlygų.