CP v2

Tag: Bialystokas

  • Rail Baltica atkarpa Lenkijoje sulauks rekordinės rekonstrukcijos: apie 1,2 mlrd. eurų ir 200 km/h

    Lenkijoje artėjama prie vienos didžiausių pastarųjų metų geležinkelio sutarčių: planuojama pasirašyti kontraktą dėl Rail Baltica linijos Bialystokas–Elkas modernizavimo. Projektas įvardijamas kaip brangiausia vienkartinė investicija Lenkijos geležinkelių infrastruktūros valdytojos istorijoje.

    Skelbiama, kad rangos vertė sieks apie 1,2 mlrd. eurų. Tai apima beveik 100 kilometrų ruožo rekonstrukciją, kuri yra tarptautinio Rail Baltica koridoriaus dalis ir turi pagerinti susisiekimą šiaurės rytų Lenkijoje.

    Leidimai ir darbų mastas

    Svarbus žingsnis jau atliktas: regiono valdžia išdavė statybos leidimą 36 kilometrų ruožui, taip užbaigdama leidimų paketą visai investicijai šiame regione. Modernizavimas buvo suskaidytas į kelias dalis, o likę ruožai leidimus buvo gavę anksčiau.

    Projektas apims esamos infrastruktūros griovimo ir atstatymo darbus, taip pat plėtrą, įskaitant antrojo kelio įrengimą atskirose vietose. Numatyta statyti ir rekonstruoti stotis, peronus, inžinerinius statinius, kad maršrutas atitiktų naujus greičio ir saugos reikalavimus.

    Nauji peronai ir tiltai

    Modernizavimo plane numatyti nauji peronai Knyszyno, Monkių ir Osoveco stotyse. Taip pat ketinama pertvarkyti keleivių sustojimo punktus Zastocze ir Goniądzo vietovėse, kad būtų patogesnis įlipimas, geresnis prieinamumas ir saugesni keleivių srautai.

    Didelę darbų dalį sudarys inžineriniai statiniai: planuojama įrengti penkis geležinkelio tiltus ir iš viso penkiolika kelių bei geležinkelio viadukų. Tokia apimtis rodo, kad rekonstrukcija apims ne tik bėgius, bet ir visą transporto mazgų bei susikirtimų infrastruktūrą.

    Kokio greičio tikimasi?

    Po modernizavimo keleiviniai traukiniai šiame ruože turėtų pasiekti iki 200 km/h greitį, o krovininiai iki 120 km/h. Tai reikštų trumpesnes keliones ir didesnį maršruto pralaidumą, ypač augant tiek keleivių, tiek krovinių srautams.

    Regiono atstovai viešai sieja projektą su susisiekimo patikimumu ir konkurencingumu, o darbų pabaiga prognozuojama iki 2029 metų. Galutiniai terminai priklausys nuo rangos sutarties pasirašymo ir realaus darbų grafiko.

    Rangos konkursas dar turėjo kliūčių

    Nors planuojamas rangovas yra pasirinktas, pirkimo procedūros Lenkijoje užtruko dėl teikusių pasiūlymus įmonių skundų ir pakartotinių vertinimų. Konkursas buvo paskelbtas 2025 metais, o pasiūlymų kainos varijavo maždaug nuo 1,0 iki 1,5 mlrd. eurų.

    Skelbiama, kad laimėtojo pasiūlymą pateikė konsorciumas, kuriame dalyvauja Track Tec Construction, Intop, Unibep ir Pomorskie Przedsiębiorstwo Mechaniczno-Torowe. Sutarties pasirašymą dar turi užbaigti su viešaisiais pirkimais susijusios procedūros.

  • Lenkai prisiminė vaikystės skanumynus: dėl jų stovėjo eilėse, o oranžada buvo tikra prabanga

    Nors šiandien parduotuvių lentynos lūžta nuo saldumynų iš viso pasaulio, Lenkijoje vis dar gyvos nostalgiškos istorijos apie laikus, kai skanėstus tekdavo ne tik rinktis, bet ir medžioti. Artėjant Vaikų gynimo dienai Bialystoko gyventojai prisiminė, kokie saldumynai ir gėrimai anuomet buvo geidžiamiausi, o kai kurių jų skonis iki šiol kelia šypseną.

    Dažniausiai žmonės minėjo paprastus, bet tuo metu ypatingus skanėstus: sausus vaflius, sezamų saldainius, karamelinius saldainius ir vadinamąjį studentišką batonėlį. Daliai prekių veikė normavimo sistema, todėl saldumynai neretai būdavo gaunami su talonais, o jų atsiradimas parduotuvėje reikšdavo eiles ir greitai ištuštėjančias lentynas.

    Kai pasirinkimo trūko, į pagalbą ateidavo namų virtuvė. Pasak prisiminimų, vaikai ir tėvai gamindavo naminius ledinukus iš kaitinto cukraus, o kai kur populiarūs būdavo lipnūs saldėsiai, formuojami į širdeles ar kitokias figūras. Tokie receptai tapo kasdienybės dalimi, nes leido bent trumpam sukurti šventės jausmą.

    Ypatingą vietą prisiminimuose užima oranžada: tiek buteliuose, tiek miltelių pavidalu, kurią vaikai maišydavo su vandeniu. Žmonės pasakojo ir apie gazuoto vandens aparatus, prie kurių susidarydavo eilės, o stiklinė dažnai būdavo bendra, greitai perplaunama vietoje. Tai buvo ne tik gėrimas, bet ir ritualas, tapęs miesto kasdienybės simboliu.

    Ne mažiau šiltai prisimenami ir ledai, cukraus vata bei kramtomoji guma su paveikslėliais, kai didžiausia vertė buvo ne skonis, o viduje paslėptas „lobis“. Troškuliui malšinti namuose gamintas lengvai fermentuotas gėrimas iš salyklo, taip pat gėrimai iš saldainių, kurie išduodavo vaikus nudažytais liežuviais ir lūpomis.

    Tokios istorijos atspindi platesnę regiono vartojimo kultūrą XX amžiaus pabaigoje, kai pasiūla buvo ribota, o skanėstai dažnai reiškė progą, šventę ir retą malonumą. Pastaraisiais metais nostalgija sugrįžta ir per madą atgaivinti senus receptus, mažų gamintojų retro linijas bei socialiniuose tinkluose plintančias istorijas apie vaikystės skonius.