Tag: Bičių vaškas

  • Kaip saugiai nuvalyti medinę pjaustymo lentą po žalios vištienos: keli paprasti žingsniai

    Žalia vištiena ant pjaustymo lentos daugeliui sukelia nerimą – ir ne be pagrindo. Ant jos gali būti bakterijų, tokių kaip salmonelės ar kampilobakterijos, todėl po gaminimo svarbiausia yra kruopšti higiena.

    Medinės pjaustymo lentos dažnai laikomos pranašesnėmis už plastikines: jos tvirtos, estetiškos ir, tinkamai prižiūrimos, gali tarnauti labai ilgai. Be to, mediena yra porėta, todėl drėgmė ir bakterijos nėra paliekamos vien paviršiuje.

    Iš pirmo žvilgsnio tai gali skambėti blogai, tačiau idėja paprasta: bakterijos labiau „įtraukiamos“ į vidines medienos skaidulas, kur joms trūksta drėgmės išgyventi. Vis dėlto tai nereiškia, kad lentą galima plauti atmestinai – priešingai, valymas po žalios mėsos yra būtinas.

    Pagrindinis tikslas – kuo greičiau pašalinti ant lentos likusius maisto likučius ir mėsos sultis, kad sumažėtų kryžminės taršos rizika ir virtuvėje bakterijos nepatektų ant kitų paviršių.

    Kasdienis plovimas po žalios vištienos

    Iškart po naudojimo medinę lentą reikėtų nuplauti karštu vandeniu su muilu. Kuo ilgiau atidėsite, tuo didesnė tikimybė, kad likučiai prilips, o valymas taps sudėtingesnis.

    Valant rekomenduojama naudoti neabrazyvinę kempinę ar šveistuką – taip lengviau pakelsite likusius nešvarumus, bet nepažeisite lentos paviršiaus.

    Nuplautą lentą geriausia džiovinti pastatytą vertikaliai, kad oras laisvai cirkuliuotų ir ji greičiau išdžiūtų. Toks laikymas tinka ir kasdien – jis mažina drėgmės kaupimąsi.

    Atskira lenta žaliai mėsai – paprastas būdas sumažinti riziką

    Norint dar labiau sumažinti kryžminės taršos tikimybę, verta turėti atskirą pjaustymo lentą žaliai mėsai. Tai ypač patogu, jei toje pačioje virtuvėje dažnai pjaustote ir daržoves ar kitus produktus, kurie nebus termiškai apdorojami.

    Kokia mediena ir konstrukcija praktiškiausia?

    Jei ieškote lentos, kuri labiau tiktų darbui su žalia paukštiena ar kita neapdorota mėsa, svarbios ir medienos savybės. Pavyzdžiui, klevas ar baltasis ąžuolas laikomi atsparesniais drėgmei, todėl bakterijoms tai mažiau palanki terpė.

    Skirtumą daro ir lentos konstrukcija. Palyginti su įprastomis lentomis, galiniais medienos rievėmis (end-grain) pagamintos lentos geriau „atsistato“ po peilio įpjovimų, tad gali susidaryti mažiau griovelių, kur kauptųsi sultys ir nešvarumai.

    Net ir turint paprastesnę lentą, švarą padeda palaikyti tinkamas jos „užsandarinimas“. Apdorojus lentą maistui saugiu mineraliniu aliejumi ar bičių vašku, susidaro apsauginis sluoksnis, kuris mažina drėgmės ir sulčių įsigėrimą.

    Tokia priežiūra naudinga ne tik higienai: ji taip pat gali padėti išvengti deformacijų, dėmių ir prailginti lentos tarnavimo laiką.

  • Romėnų laivo paslaptis prie Kroatijos: 2 200 metų senumo vrakas atskleidė netikėtą kelionių istoriją

    Romėnų laivo paslaptis prie Kroatijos: 2 200 metų senumo vrakas atskleidė netikėtą kelionių istoriją

    Adrijos jūra dar kartą patvirtino esanti viena turtingiausių Europos povandeninės archeologijos erdvių. Prie Kroatijos krantų tiriamas daugiau kaip prieš 2 200 metų nuskendęs laivas atskleidė, kad romėnų laivybos technologijos buvo gerokai pažangesnės, nei ilgą laiką manyta.

    Mokslininkų dėmesį patraukė Ilovik–Paržine 1 vadinamas vrakas, kurį tyrėjai sieja su Romos Respublikos laikotarpiu. Ankstesni darbai daugiausia buvo skirti medinei konstrukcijai, tačiau naujausi tyrimai išryškino kur kas retesnį informacijos šaltinį, organines medžiagas, naudotas korpusui sandarinti.

    Kaip išduodamos remonto vietos?

    Tyrėjai nustatė, kad sandarinimo sluoksniuose išliko mikroskopinių augalų žiedadulkių pėdsakų. Tokia analizė leidžia atsekti, kokiose Adrijos vietose laivas galėjo būti remontuojamas, nes skirtinguose regionuose paplitusi augalija palieka skirtingą žiedadulkių foną.

    Remiantis sluoksnių seka, laivas buvo taisomas ne kartą ir, tikėtina, skirtinguose uostuose. Tai keičia ankstesnį įsivaizdavimą, kad senoviniai prekybiniai laivai dažniau būdavo trumpalaikiai, o ne ilgai eksploatuojami ir nuosekliai modernizuojami.

    Kokias medžiagas naudojo romėnai?

    Be įprastos medžių dervos, aptikta ir dervos bei bičių vaško mišinio požymių. Specialistų vertinimu, toks derinys buvo elastingesnis ir patogesnis naudoti pašildžius, todėl galėjo geriau prisitaikyti prie korpuso judėjimo bangose ir apkrovų keliamų deformacijų.

    Skirtinga remonto sluoksnių sudėtis taip pat rodo, kad Adrijos regione veikė nevienodos laivadirbystės tradicijos. Kitaip tariant, tas pats laivas tapo tarsi archyvu, kuriame užfiksuota, kaip įvairiose vietovėse skyrėsi praktiniai sprendimai ir meistrystė.

    Kodėl tai svarbu šiandien?

    Mokslininkai pabrėžia, kad organinės kilmės medžiagos povandeninėje archeologijoje ilgai buvo nuvertinamos, nes jas sudėtingiau išsaugoti ir ištirti nei metalą ar medieną. Vis dėlto tokie radiniai gali pateikti itin tikslią informaciją apie kasdienę techninę priežiūrą, žaliavų tiekimą ir net laivų judėjimo geografiją.

    Šio vrako istorija leidžia daryti platesnę išvadą apie romėnų jūrinę infrastruktūrą: prekybos maršrutai buvo intensyvūs, o uostai ir dirbtuvės sudarė tinklą, kuriame vyko nuolatinė technologinių žinių sklaida. Vieno laivo gyvenimo ciklas rodo ne primityvią, o profesionaliai organizuotą ir ilgalaikę laivybą.