Šiaurinėje Maršalo salų dalyje esantys Bikar ir Bokak atolai mokslininkams tapo tarsi „laiko kapsulė“ – vietomis, kur jūrų ekosistemos iki šiol išliko neįprastai mažai paveiktos žmogaus veiklos.
Didžiausias šių atolų „sąjungininkas“ – jų atokumas. Bikar nuo artimiausio gyvenamo atolo skiria daugiau nei 100 kilometrų, o Bokak – beveik 400 kilometrų, todėl intensyvi žvejyba, pakrančių urbanizacija ir vietinė tarša čia paliko gerokai mažesnį pėdsaką nei daugelyje kitų Ramiojo vandenyno vietų.
2023 metais čia surengta plataus masto mokslinė ekspedicija, kurios metu tirti ne tik koraliniai rifai, bet ir paplūdimiai, augalija, paukščių kolonijos bei gilesnės vandenyno zonos. Tyrimo užkulisius ir rezultatus mokslininkai aprašė žurnale „Frontiers in Marine Science“.
Surinkti duomenys atskleidė itin turtingą gyvybę aplink abu atolus – ypač išsiskyrė stambių plėšrūnų gausa. Priekinėje Bikar rifo dalyje rykliai sudarė 26,8 proc. visos žuvų biomasės, o Bokak atole – net 33,9 proc.
Ką parodė tyrimai po vandeniu
Ekspedicijos metu pavyko užfiksuoti 266 rifinių žuvų grupes, priklausančias 38 šeimoms. Toks biologinės įvairovės mastas rodo, kad atokiose vietovėse rifai vis dar gali išlikti artimi natūraliai būklei.
Norėdami pažvelgti giliau, tyrėjai pasitelkė povandenines transporto priemones ir tyrė vandenis iki 275 metrų gylio. Ten identifikuotos 138 žuvų grupės, dar 79 užfiksuotos naudojant giliavandenius vaizdo įrašymo įrenginius.
Įdomu tai, kad 14 stebėtų žuvų grupių anksčiau nebuvo fiksuotos Maršalo salose. Mokslininkai neatmeta, jog dalis stebėjimų gali reikšti ir iki šiol mokslui nežinomas rūšis, nors tai dar reikalautų detalesnių tyrimų.
Paukščiai, vėžliai ir skirtingi atolų „charakteriai“
Gyvybė klesti ne tik po vandeniu. Tyrėjai aprašė 17 jūrinių paukščių rūšių, taip pat užfiksavo gausius vėžlių maitinimosi ir perėjimo pėdsakus.
Vien Bikar atole suskaičiuotos 132 įdubos, sietinos su vėžlių kiaušinių dėjimu. Tai leidžia manyti, kad ši vietovė vėžliams yra ypač svarbi veisimosi teritorija.
Abu atolai skiriasi ir savo ekologiniais „akcentais“: Bikar labiau išsiskiria vėžlių perėjimo aktyvumu, o Bokak – didesne rifinių žuvų biomasė ir didesniais rifais, kuriuose dominuoja koralai.
Net ir atokumui yra ribos
Nors atolai itin izoliuoti, jie nėra visiškai apsaugoti nuo žmogaus įtakos. Tyrėjai, be kita ko, fiksavo įveistų polinezinių žiurkių buvimą – tai vienas iš ženklų, kad net atokiausios salos gali susidurti su invazinėmis rūšimis.
Dar didesnę grėsmę kelia globalūs procesai: šylantys vandenys, koralų balimas ir vandenynų rūgštėjimas. Vis dėlto Bikar ir Bokak būklė išlieka išskirtinė daugelio tropinio Ramiojo vandenyno teritorijų fone.
Mokslininkai teigia, kad rezultatai pagrindžia pirmosios nacionalinės jūrinės saugomos teritorijos Maršalo salose sukūrimą. Bikar ir Bokak „sanktuarijos“ apima apie 48 tūkst. kvadratinių kilometrų vandenyno ir aplinkinių ekosistemų, o ateityje svarstoma, ar apsaugą reikėtų plėsti.