Repo atlikėjo Fenix Flexin kūrinys „Rubberz“ šią vasarą netikėtai tapo vienu labiausiai aptarinėjamų singlų, tačiau kartu užkūrė ir aršią diskusiją: ar daina sukurta pasitelkiant dirbtinis intelektas. Internete klausytojai ir prodiuseriai atkreipė dėmesį į neįprastą skambesį bei vokalo apdorojimą, kuris, jų teigimu, gerokai skiriasi nuo ankstesnės atlikėjo kūrybos.
„Rubberz“ išsiskiria 1980-ųjų popsinės estetikos įkvėptais sintezatoriais ir kartojamais ritminiais motyvais, o tekstuose šalia pasigyrimo motyvų atsiranda ir asmeniškesnės temos apie santykius bei netektis. Daina sugebėjo prasibrauti į „Billboard Hot 100“ penketą dešimčių ir surinko milijonus peržiūrų „Youtube“, todėl ginčas dėl autorystės tapo ne vien nišinis.
Kritika sustiprėjo, kai generatyvinės muzikos programėlės „Treblo“ kūrėjai viešai pažymėjo, kad daina, tikėtina, atitinka DI generuotos muzikos požymius. Būtent ši platforma buvo minima tarp įrankių, kuriais esą galėjo būti pasinaudota kuriant „Rubberz“, todėl daliai auditorijos toks signalas tapo papildomu argumentu.
Kas išdavė įtartiną skambesį?
Viešojoje erdvėje aptariami keli techniniai bruožai, kurie dažnai siejami su generatyvine kūryba: netipiškai suvienodintos vokalo intonacijos, keistai vienodas frazavimas ir „nulygintas“ tembras. Kritikai taip pat kalba apie būgnų reverberaciją ir skambesio artefaktus, primenančius suspaustų, prastesnės kokybės garso failų degradaciją.
Diskusiją maitina ir tai, kad generatyviniai modeliai, kaip ne kartą pabrėžė muzikos industrijos atstovai, gali būti apmokyti naudojant įvairios kokybės įrašus, o tai kartais palieka girdimų pėdsakų. Dėl to kai kurie prodiuseriai teigia galintys atpažinti nenatūralias harmonines „uodegas“ ar keistą instrumentų „sutepimą“, kuris būdingas automatizuotai sintezei.
„Iš jos tiesiog galima užuosti laidus“, – sakė hiphopo atlikėjas ir prodiuseris Curtiss King, analizuodamas kūrinį vaizdo įraše.
Ką sako pats atlikėjas?
Fenix Flexin viešai tikina, kad kūrinį prodiusavo tradiciniais įrankiais, minėdamas „Pro Tools“ ir vokalo apdorojimą, įskaitant autotune. Vis dėlto aiškaus, detalaus paaiškinimo apie kūrybinį procesą, garso takelių kilmę ar studijinius failus atlikėjas nepateikė, o tai tik didina spekuliacijas.
Prie diskusijos prisidėjo ir kiti kūrėjai, bandę pademonstruoti, kaip panašus skambesys gali būti sugeneruotas pateikiant trumpas užklausas generatyvinėse muzikos platformose. Tokie eksperimentai socialiniuose tinkluose plinta greitai, nes auditorijai suteikia tariamai apčiuopiamą palyginimą, net jei techniškai jis ne visada įrodo tikrąją dainos kilmę.
Didėjantis spaudimas DI muzikai
Ginčas dėl „Rubberz“ vyksta platesniame kontekste: muzikos industrija vis dažniau susiduria su DI sukurtų kūrinių banga ir klausimu, kaip atskirti autentišką kūrybą nuo sintetinio produkto. Pastaraisiais metais daugėja ir teisinių konfliktų dėl autorių teisių, modelių apmokymo duomenų bei to, ar generatyvinės sistemos gali atkartoti saugomus stilius ir balsus.
Vartotojų nuotaikos taip pat nėra vienareikšmės. Tyrimų bendrovė Luminate yra skelbusi, kad 2025 metais susidomėjimas DI naudojimu muzikos kūrime mažėjo, o ypač jaunesnės auditorijos dalis dažniau įvardijo diskomfortą dėl tokios praktikos.
Europoje DI muzikos klausimai vis labiau persikelia ir į teismus: Miuncheno teismas neseniai pripažino, kad muzikos generavimo programėlė „Suno“ pažeidė autorių teises, o galimos sankcijos ir kompensacijos dar bus tikslinamos. Tokie precedentai rodo, kad diskusija apie DI neapsiribos vien etika ar skoniu, o vis dažniau turės ir apčiuopiamų finansinių pasekmių.
Kol kas „Rubberz“ atvejis lieka viešosios nuomonės teisme: dalis klausytojų dainą vertina kaip vasaros hitą, kiti ją laiko simptomu, rodančiu, kaip sparčiai keičiasi kūrybos standartai. Aišku viena: kuo labiau DI priemonės tampa prieinamos, tuo dažniau auditorija reikalaus skaidrumo, o muzikantams gali tekti aiškiau įrodyti, kas iš tikrųjų slypi už galutinio skambesio.