CP v2

Tag: Biokuras

  • Plytų gamybos dulkės – kur baigiasi žaliava ir prasideda atliekos: pramonei reikia aiškumo

    Dulkės iš plokščių gamybos: problema ar resursas?

    Medžio drožlių plokščių ir MDF gamyboje susidarančios dulkės gamintojams gali tapti naudingu kuru technologinei šilumai gaminti. Tačiau praktikoje jų panaudojimą lemia ne tik fizinės savybės, bet ir teisinis statusas: ar tai šalutinis produktas, ar atliekos.

    Sektorius teigia, kad vien tik bendrų nuostatų nepakanka, nes skirtingos institucijos panašius atvejus gali vertinti nevienodai. Aplinkosauginė reguliavimo logika čia susiduria su pramonės poreikiu turėti iš anksto prognozuojamą, aiškią procedūrą.

    Ministerija: taisyklės jau galioja

    Klimato ir aplinkos politiką formuojančios institucijos pozicija iš esmės tokia: dabar galiojantys teisės aktai leidžia įvertinti kiekvieną atvejį individualiai. Remiamasi Atliekų įstatymo nuostatomis dėl šalutinio produkto ir papildomais reikalavimais, taikomais energetinei medienai.

    Reglamentas dėl energetinės medienos, įsigaliojęs 2025 metų rugsėjo 7 dieną, buvo skirtas riboti tokios medienos nukreipimą į energetiką, kuri dar galėtų būti panaudota pramonėje. Vis dėlto pramonė pabrėžia, kad šis dokumentas tiesiogiai neatsako į klausimą, kaip kvalifikuoti būtent plokščių gamybos dulkes.

    Pramonė: trūksta vienodos interpretacijos

    Plokščių gamintojai tvirtina nesiekiantys kurti naujų kategorijų ar išskirtinių sąlygų, tačiau prašo aiškiau apibrėžtų kriterijų. Jų manymu, taisyklės turėtų remtis ne vien atliekų kodu ar bendra kilme, bet ir dulkių sudėtimi, kokybe bei realiu panaudojimo būdu.

    Gamykloms svarbu ir praktinis aspektas: kai dulkės negali būti tvarkomos pačioje įmonėje dėl teisinės rizikos, jos perduodamos išorinėms bendrovėms. Tai reiškia papildomą transportą, didesnes sąnaudas ir išaugusias emisijas, nors iš esmės medžiaga būtų panaudojama tam pačiam tikslui.

    „Dvi skirtingos taisyklės nėra tas pats, kas vienas aiškus būdas kvalifikuoti mūsų medžiagą“, – sakė vienos plokščių gamybos įmonės atstovas.

    Šalutinis produktas ar atliekos?

    Teisinis skirtumas čia yra esminis, nes nuo jo priklauso, kokie leidimai, apskaita ir reikalavimai taikomi naudojimui. Atliekų įstatyme numatyta, kad gamybos procese atsiradusi medžiaga gali būti laikoma šalutiniu produktu, jei užtikrinamas tolesnis panaudojimas, ji gali būti naudojama be papildomo apdorojimo, viršijančio įprastą pramoninę praktiką, ir atitinka aplinkos bei žmonių sveikatos apsaugos reikalavimus.

    Paprastesnė schema dažniau taikoma natūralios medienos mechaninio apdorojimo likučiams, tokiems kaip pjuvenos ar drožlės, kai juose nėra priemaišų. Plokščių gamybos atveju situacija sudėtingesnė, nes medžio drožlių plokštėse ir MDF naudojami klijai, rišikliai ir kiti technologiniai priedai, todėl dulkių sudėtis gali skirtis nuo švarios medienos.

    Kodėl svarbi sudėtis ir emisijos

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad plokščių gamybos dulkėse gali būti daugiau azoto junginių nei natūralioje medienoje, o tai svarbu vertinant deginimo metu susidarančias azoto oksidų emisijas. Praktikoje emisijų profilį lemia ir konkretaus kuro savybės, ir deginimo įrenginio technologija, degimo temperatūra bei dūmų valymo sprendimai.

    Pramonėje taikomi ir degiųjų biokuro medžiagų tyrimai pagal kietojo biokuro standartus, o dalis įmonių periodiškai tikrina parametrus laboratorijose. Vis dėlto sertifikatai, rodantys kuro savybes, savaime neatsako į klausimą dėl teisinio statuso pagal atliekų reglamentavimą.

    Ką siūlo sektorius: kokybės klasės

    Gamintojai kaip galimą išeitį įvardija išsamesnę klasifikaciją, paremtą laboratoriniais rodikliais ir kontrole. Tokiu atveju būtų vertinama, pavyzdžiui, azoto, sieros, chloro kiekiai ar sunkiųjų metalų pėdsakai, o panaudojimo kryptis būtų siejama su konkrečia kokybės klase ir leidžiamomis deginimo technologijomis.

    Argumentas paprastas: jei taisyklės aiškiai susietų sudėtį, tyrimų dažnį ir leistinas instaliacijas, sumažėtų skirtingų interpretacijų rizika. Kita vertus, toks modelis reikštų papildomą mėginių ėmimą, dokumentavimą, nepriklausomą kontrolę ir administracinę naštą.

    Energetinis panaudojimas galimas, bet ne bet kur

    Plokščių gamybos likučiai jau dabar naudojami energetiškai specializuotose biokuro katilinėse ir džiovyklų degikliuose, kur degimas vyksta aukštoje temperatūroje, o dūmai valomi atitinkamais įrenginiais. Vis dėlto tai nereiškia, kad bet kokios dulkės gali būti deginamos bet kurioje įrangoje.

    Net jei medžiaga pripažįstama atlieka, ji vis tiek gali būti panaudota energijai gauti, tačiau tuomet taikomi atliekų deginimo ar terminio apdorojimo reikalavimai. Tai ypač aktualu medienos plokštėms, kurios gali turėti laminatų, dangų ar kitų priedų, keičiančių taršos riziką.

    Augant perdirbtos žaliavos daliai, kontrolė tampa kritinė

    Klausimas dėl dulkių susijęs ir su platesne tendencija: gamyboje didėja perdirbtos medienos dalis. Naudota mediena iš baldų ar statybinių elementų gali būti nevienalytė, turėti senų klijų, dažų ar dangų, todėl žaliavos kontrolė ir atsekamumas įgyja didesnę reikšmę.

    Kai žaliava labiau kintanti, pramonei reikia aiškaus ir prognozuojamo mechanizmo, kaip įrodyti atitiktį reikalavimams ir kokiomis sąlygomis šalutiniai gamybos produktai gali būti panaudojami energijai.

    Ko galima pasimokyti iš kitų šalių

    Europos Sąjungoje yra pavyzdžių, kai medienos atliekų naudojimas susiejamas su klasifikacija, privalomais tyrimais ir kontrolės procedūromis. Vokietijoje plačiau taikomas skirstymas į kategorijas, kartu apibrėžiant mėginių ėmimą ir laboratorinių tyrimų dažnį, o tai leidžia tiksliau susieti kokybę su leidžiamu panaudojimu.

    Tokie modeliai pramonės akimis yra patrauklūs dėl aiškumo, tačiau reikalauja sisteminių sprendimų ir koordinavimo. Kol kas Lietuvoje gamintojai teigia pasigendantys vienos, aiškiai suprantamos „kelio schemos“, kuri sumažintų interpretacijų skirtumus ir leistų efektyviau tvarkyti gamybos likučius.

  • Medžio granulių kainos Lenkijoje vėl įkaito: tona brangsta iki 650 eurų, ieško pigesnių pakaitalų

    Medžio granulių (pellet) rinka Lenkijoje vėl susiduria su kainų šuoliu, o vartotojai prieš šildymo sezoną vis dažniau svarsto alternatyvas. Sektoriaus atstovai perspėja, kad praėjusių metų sukrėtimas greičiausiai buvo ne vienkartinis – kainų svyravimai gali tapti ilgesne tendencija.

    Šiuo metu už toną medžio granulių Lenkijoje dažnai prašoma maždaug 560–650 eurų, o dalyje pasiūlymų kaina artėja ir prie 700 eurų. Palyginimui, dar 2025 metų rugpjūtį tos pačios produkcijos tona buvo apie 280 eurų pigesnė, todėl namų ūkiai iš anksto planuoja didesnes šildymo išlaidas.

    Prie kainų įtampos prisideda tiekimo ir paklausos disbalansas regione, taip pat energijos žaliavų rinkų nepastovumas. Be to, institucijos Lenkijoje jau anksčiau buvo informuotos apie scenarijus, pagal kuriuos atšiauresnės žiemos atveju granulės gali dar labiau pabrangti, o rinkoje išlieka diskusijos dėl kainodaros skaidrumo ir kontrolės.

    Ieško pigesnių pakaitalų

    Didėjant kainoms, dalis granulių katilų naudotojų svarsto pigesnę biomasę, ypač žemės ūkio kilmės kurą. Tarp dažniausiai minimų variantų – pašarinės ar kurui skirtos avižos, kurios Lenkijoje kainuoja apie 110–160 eurų už toną.

    Vis dėlto toks sprendimas tinka ne visiems. Avižomis galima kūrenti tik tam pritaikytuose katiluose, kuriuose įrengtos specifinės grotelės, automatinio valymo sistemos ir galimybė tiksliai reguliuoti oro padavimą, o tokių įrenginių Lenkijos rinkoje nėra daug.

    Ką svarbu įvertinti prieš keičiant kurą?

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad granulių pakaitalai dažnai turi kitokią kaloringumo vertę, todėl gali prireikti keisti katilo valdymo nustatymus. Netinkamai parinktas kuras gali palikti daugiau pelenų, skatinti šlakų susidarymą ir užkimšti degiklį.

    Taip pat pabrėžiama, kad kai kurios biomasės rūšys gali turėti daugiau junginių, spartinančių koroziją ir trumpinančių šilumokaičių tarnavimo laiką. Praktikoje tai gali reikšti ne tik didesnes priežiūros sąnaudas, bet ir riziką netekti gamintojo garantijos, jei katilas eksploatuojamas ne pagal numatytą kurą.

  • Lenkijoje planuoja opą tik su sertifikatu: ką keis nauji biokuro standartai ir pelletų kontrolė

    Lenkijos Vyriausybė pritarė įstatymo pataisoms, kuriomis biokuras namų šildymui būtų griežčiau kontroliuojamas, o prekyba siejama su kokybės sertifikatais. Pagrindinis tikslas – iš rinkos išstumti prastos kokybės kurą, kuris didina taršą ir gali kelti riziką įrenginių saugumui.

    Pagal siūlomą modelį į bendrą kuro kokybės stebėsenos sistemą būtų įtraukti vadinamieji kietieji biokurai, įskaitant medienos granules, briketus, skiedras ir malkinę medieną. Ministerija pabrėžia, kad vartotojai turėtų aiškiai matyti, koks kuras parduodamas, o produktai būtų ženklinami ir atitiktų nustatytus reikalavimus.

    Kas keisis perkant pelletus?

    Pastaraisiais metais Lenkijoje sparčiai daugėjo namų ūkių, šildančiųsi pelletiniais katilais, todėl išaugo ir pačios kuro rinkos svarba. Kartu su paklausa, rinkoje pasirodė ir abejotinos kilmės produkcija, kuri gali turėti per daug mineralinių priemaišų ar net netinkamų intarpų, tokių kaip plastiko likučiai.

    Vyriausybė numato, kad parduodant biokurą sertifikatas taps esmine sąlyga, o jo pateikimas pirkėjui būtų pardavėjo atsakomybė. Praktikoje tai reikštų daugiau patikrų, didesnį atsekamumą ir mažiau erdvės „pilkajai“ rinkai, kur kokybė dažnai priklauso tik nuo tiekėjo sąžiningumo.

    Viltis agropelletui, bet su išlygomis

    Į reguliavimo lauką siūloma įtraukti ir žemės ūkio kilmės biokurą, vadinamąjį agropelletą, kurio pasiūla šiuo metu gerokai mažesnė nei medienos granulių. Valdžios argumentas paprastas: standartizavus kokybę, tokio kuro būtų daugiau ir jis galėtų tapti alternatyva, ypač regionuose, kur žaliavos lengviau prieinamos.

    Vis dėlto rinka susiduria su praktine kliūtimi: ne visi katilai yra pritaikyti saugiai deginti agropelletą, o netinkamas kuras gali spartinti koroziją ir didinti eksploatacijos kaštus. Dėl to, net ir su sertifikavimo reikalavimais, agropelletui reikės ne tik taisyklių, bet ir technologinių sprendimų bei aiškių vartotojų rekomendacijų.

  • Turi pernykščio medžio granulių? Prieš kūrenant patikrink vieną dalyką – sutaupysi nervų

    Atvėsus orams daugelis namų savininkų katilinėje ar garaže randa likusių medžio granulių iš praėjusio sezono. Noras jas sunaudoti suprantamas, tačiau svarbiausia prieš kūrenant įvertinti ne laiką, o laikymo sąlygas. Jei granulės per vasarą gavo drėgmės, jų kaitra ir katilo darbas gali smarkiai suprastėti.

    Medžio granulės neturi „galiojimo datos“ kaip maisto produktai, tačiau jos yra higroskopiškos, todėl lengvai sugeria drėgmę iš aplinkos. Pagal ENplus sertifikavimo logiką kokybiškų granulių drėgnis paprastai neturėtų viršyti 10 proc. masės. Kai drėgmės daugiau, dalis šilumos sudeginama vandeniui išgarinti, o ne namams šildyti.

    Drėgmė išduoda greitai

    Pirmas ženklas, kad kuras nukentėjo, yra granulių irimas ir padidėjęs dulkių kiekis maiše. Sudrėkusios granulės dažnai išbrinksta, praranda tvirtumą ir ima byrėti į pjuvenas. Toks kuras ne tik prasčiau dega, bet ir teršia degimo kamerą, didina nuosėdų susidarymą.

    Ne mažiau svarbi rizika – kuro padavimo sutrikimai. Smulkios dulkės ir suiręs kuras gali kimšti sraigtinį ar pneumatinį padavimą, o tai baigiasi katilo stabdymais, klaidomis ir remontu. Vien dulkės dar nebūtinai reiškia drėgmę, tačiau jų perteklius beveik visada blogina įrenginio darbą.

    Kaip patikrinti pernykštį kurą?

    Prieš pildant bunkerį verta patikrinti kelis maišus iš skirtingų vietų. Apžiūrėk pakuotę: įplyšimai, pažeistas dugnas ar akivaizdus sušlapimas rodo, kad drėgmė galėjo patekti į vidų. Jei maišo apačioje susikaupusi stora dulkių „paklodė“, kuras galėjo būti suardytas ir transportuojant, ir laikant.

    Tuomet įvertink granulių tvirtumą. Kokybiškos granulės yra kietos, lūžta su pasipriešinimu ir neištepa rankų tarsi drėgnos pjuvenos. Jei granulės lengvai trupa nuo menko spaudimo, linksta ar byra į miltus, tai dažnas drėgmės arba stipraus mechaninio pažeidimo požymis.

    Dar vienas patikimas signalas – kvapas ir pelėsio požymiai. Granulės turi kvepėti mediena, o ne rūgščiai ar tvankiai. Jei juntamas pelėsio kvapas, matosi apnašos, gumulai ar sulipimas, tokio kuro geriau nenaudoti, ypač dėl dulkių ir galimų biologinių dalelių, kurios gali dirginti kvėpavimo takus.

    „Vandens testas“, kai granulės metamos į stiklinę, dažnai klaidina: jis labiau parodo tankį, o ne realų drėgnį ar šilumingumą. Daug svarbiau yra pakuotės būklė, tvirtumas, kvapas ir tai, ar kuras neįgavo drėgmės laikymo vietoje.

    Ką daryti, jei granulės suiro?

    Jei granulės nuo drėgmės suiro, jų grąžinti į pradinę būklę neįmanoma. Išdžiovinus liks sausos dulkės, kurios katilo padavimo mechanizmui yra viena blogiausių medžiagų. Taip pat nerekomenduojama stipriai sudrėkusio ar pelėsio paveikto kuro maišyti su naujomis granulėmis, nes problemos dažnai persikelia į visą partiją.

    Jeigu kuras akivaizdžiai pelija arba yra virtęs pjuvenų mase, saugiau jo atsisakyti ir tvarkyti pagal savivaldybėje galiojančias atliekų taisykles. Sausos, švarios pjuvenos kartais panaudojamos sode, tačiau suiręs, įtartino kvapo kuras pirmiausia yra rizika katilui ir namų mikroklimatui.

    Dar viena mažiau žinoma tema – anglies monoksido kaupimosi rizika didelėse sandėliavimo patalpose. Laikomas biokuras, ypač didesniais kiekiais uždarose erdvėse, gali keisti oro sudėtį, todėl patalpas būtina vėdinti. Prieš einant į prastai vėdinamą sandėlį su dideliu granulių kiekiu verta jį gerai išvėdinti.

    Kad likusios granulės saugiai sulauktų kito sezono, svarbiausia apsaugoti jas nuo drėgmės iš apačios ir iš oro. Maišų geriau nestatyti tiesiai ant betono, o laikyti ant paletės, sausoje, uždengtoje vietoje. Pažeistus maišus verta sandariai užklijuoti arba kurą perpilti į uždarus konteinerius.

  • Granulių kaina gali šoktelėti iki 1 200 eurų už toną: valdžia žada sprendimą dar prieš šildymo sezoną

    Lenkijoje granulių rinka vėl kaitina aistras: pramonės atstovai perspėja, kad 2026–2027 metų šildymo sezoną kainos gali pastebimai kilti, o kraštutiniu atveju priartėti prie maždaug 1 200 eurų už toną. Energetikos ministerija tokią prognozę vadina vienu iš galimų scenarijų ir teigia, kad pagrindiniu jis nelaikomas.

    Situaciją aštrina tai, kad vietinė granulių pasiūla auga lėčiau nei paklausa. Lenkijoje pastaraisiais metais padaugėjo granulių katilų ir krosnelių, o tai natūraliai didina kuro poreikį ir spaudžia tiekimo grandines, ypač prieš šaltąjį sezoną.

    Rinkai svarbūs ir importo apribojimai iš rytinių krypčių, tarp jų iš Ukrainos ir Baltarusijos, todėl dalis anksčiau naudotų tiekimo kanalų tapo mažiau prieinami. Tokiose sąlygose bet koks žaliavos trūkumas arba logistikos sutrikimai gali greitai virsti kainų šuoliu.

    Kas labiausiai kelia kainas?

    Didžiausią nerimą kėlė pramonės organizacijų parengta analizė, kurioje aptariami keli kainų raidos scenarijai 2026–2027 metų sezonui. Neoficialiai minėtas ir vadinamasis juodasis variantas, siejamas su itin šalta žiema, kai granulių kaina galėtų siekti apie 1 200 eurų už toną, o atsargesnės prognozės kalba apie daugiau nei 900 eurų.

    Energetikos ministro Miłoszo Motykos pozicija viešumoje buvo raminanti: jis pabrėžė, kad tokia prognozė nėra dominuojanti ir yra tik viena iš pramonės pateiktų analizių. Tačiau pats faktas, kad rinka diskutuoja apie tokius lygius, rodo, jog paklausa ir pasiūla išlieka jautrios bet kokiems išoriniams veiksniams.

    Kokį sprendimą mato ministerija?

    Ministerija problemą siūlo spręsti dviem kryptimis vienu metu: didinti vietinę gamybą ir ieškoti naujų importo galimybių, negrįžtant prie kritinės priklausomybės nuo vieno regiono. Valdžios argumentas paprastas: importuojamos granulės neretai būna brangesnės, o kainų svyravimai užsienio rinkose gali greitai persiduoti vartotojams.

    „Pasiūla mūsų vidaus rinkoje neaugo taip sparčiai, kaip augo katilų skaičius. Tai pirmas uždavinys, kuris stovi prieš mus ir Valstybinius miškus“, – sakė energetikos ministras Miłoszas Motyka.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad granulių rinka priklauso ne tik nuo žaliavos, bet ir nuo sertifikavimo, kokybės kontrolės bei sezoniškumo. Artėjant žiemai pirkėjų aktyvumas tradiciškai didėja, todėl valdžiai svarbiausia laiku užtikrinti papildomą pasiūlą, kad kainų kilimas netaptų savaime išsipildančia prognoze.

  • Pelletui gresia deficitas ir kainų šuolis: UOKiK įvardijo priežastis prieš šildymo sezoną

    Pelletui augant paklausai, pasiūla nespėja

    Lenkijos Konkurencijos ir vartotojų apsaugos tarnyba UOKiK įvertino smarkiai augančias pelletų kainas ir rinkos signalus dėl galimo trūkumo. Tarnyba nenustatė draudžiamų prekybininkų susitarimų, tačiau išskyrė sisteminę problemą: pasiūla šalyje nebeatitinka realaus paklausos tempo.

    UOKiK vertinimu, augantis pelletinių katilų populiarumas pastaraisiais metais tapo greitesnis nei vietos gamyba. Tai reiškia, kad net ir be piktnaudžiavimo rinkoje kainas gali kelti paprastas disbalansas tarp to, kiek kuro reikia namų ūkiams, ir to, kiek jo pagaminama bei atvežama.

    Kas labiausiai stumia kainas į viršų

    Viena pagrindinių priežasčių – sparčiai didėjantis namų ūkių perėjimas prie pelletinio šildymo, kurį stiprino subsidijos ir programos, skatinančios keisti senus šilumos šaltinius. UOKiK cituojami duomenys rodo, kad 2025 metais apie 77 proc. paraiškų paramai pagal programą „Czyste Powietrze“ buvo susijusios su katilais, kūrenamais pelletais ir mediena.

    Šiuo metu pelletinius įrenginius naudoja apie 450 000 namų ūkių, o vien per laikotarpį nuo 2023 metų jų padaugėjo daugiau kaip 90 000. Tuo pat metu rinkos atstovai pabrėžia, kad gamyba ir žaliavos srautas nespėja paskui tokį augimą.

    „Paklausa iš tiesų išaugo. Tačiau iš anksto nebuvo užtikrinta, ar rinkoje užteks kuro visiems naujiems įrenginiams“, – teigiama Lenkijos anglies pardavėjų prekybos rūmų pozicijoje.

    Žaliava – pjuvenos, kurių gali pritrūkti

    Aukštesnės kokybės, A1 klasės pelletai dažniausiai gaminami iš pjuvenų ir kitų medienos apdirbimo likučių, kurių pagrindinis šaltinis yra lentpjūvės. UOKiK atkreipia dėmesį, kad žaliavos prieinamumą veikia ir medienos rinkos pokyčiai, tarp jų – mažėję medienos pardavimai iš Valstybinių miškų.

    Rizika, kad spaudimas kainoms neslūgs, siejama ir su ateinančiais reguliaciniais pokyčiais. UOKiK vertinime minimas ES Miškų naikinimo prevencijos reglamentas EUDR, kuris etapais įsigalios 2026 metų pabaigoje ir 2027 metų viduryje, o tai, rinkos dalyvių manymu, gali riboti dalies žaliavos pasiūlą ir didinti kaštus.

    Ką siūlo institucijos ir ko tikėtis sezono metu

    UOKiK vadovas Tomasz Chróstny įspėjo, kad su didele tikimybe iššūkiai gali kartotis ir artimiausią šildymo sezoną. Tarnyba išskiria, kad priemonių sušvelninti situaciją turi valstybės administracija, pirmiausia energijos ir aplinkosaugos politiką formuojančios ministerijos.

    Kaip viena krypčių minima galimybė riboti pelletų vartojimą energetikos ir centralizuoto šilumos tiekimo įmonėse tam, kad prioritetas būtų suteiktas individualiems vartotojams. Kita kryptis – didinti vietinės žaliavos pasiūlą, nes institucijos, prižiūrinčios Valstybinius miškus, daro įtaką medienos tiekimui, nuo kurio priklauso ir pelletų gamyba.

    „Pelletai turėjo būti viena plačiai skatinamų alternatyvų tradiciniam kietajam kurui. Tačiau jau dabar valstybės institucija kalba apie sisteminį pasiūlos neatitikimą paklausai ir perspėja, kad problema gali sugrįžti artėjant sezonui“, – nurodo sektoriaus atstovai.

    UOKiK analizė akcentuoja, kad šildymo transformacija turi būti planuojama ne vien per dotacijas ir draudimus. Namų ūkių energetinis saugumas, rinkos dalyvių teigimu, reikalauja kelių technologijų ir kuro rūšių derinio, kad vartotojai neliktų priklausomi nuo vieno deficitu galinčio tapti sprendimo.

  • Lenkai masiškai perka pigesnį pakaitalą granulėms: ekspertai įspėja dėl vieno dalyko

    Pigesnis kuras vilioja, bet rizikos realios

    Pastarieji šildymo sezonai biokuro vartotojams atnešė didelį kainų neapibrėžtumą, todėl dalis namų ūkių ieško pigesnių alternatyvų medienos granulėms. Lenkijoje vis dažniau pasirenkami žemės ūkio kilmės biomasės produktai, kurie neretai kainuoja mažiau, tačiau jų degimo savybės smarkiai skiriasi.

    Medienos granulės, ypač sertifikuotos, vertinamos dėl stabilios kokybės ir palyginti švaraus degimo. Tačiau taupymas perkant pigesnį pakaitalą ne visada virsta mažesnėmis sezono sąnaudomis, nes didesnės priežiūros ir gedimų rizikos gali greitai panaikinti kainos pranašumą.

    Kokie pakaitalai populiariausi

    Tarp alternatyvų dažniausiai minimos granulės iš saulėgrąžų lukštų, agrogra­nulės iš šiaudų, įvairių vaisių kauliukai bei kai kuriuose sprendimuose naudojami grūdai. Šie produktai gali turėti panašią ar net aukštą šilumingumo vertę, tačiau jų peleningumas ir cheminė sudėtis paprastai yra prastesni nei medienos granulių.

    Didžiausias skirtumas – pelenų kiekis ir jų elgsena aukštoje temperatūroje. Medienos granulėms taikomi griežti reikalavimai, o dalis žemės ūkio biomasės, priklausomai nuo žaliavos, palieka kelis ar net kelis kartus daugiau pelenų, todėl katilą tenka valyti dažniau.

    Kur slypi pavojus katilui

    Ekspertai pabrėžia vieną svarbiausią riziką – šlakavimąsi ir sukepas. Žemės ūkio biomasėje dažniau pasitaiko junginių, kurie aukštoje temperatūroje sudaro kietus darinius, galinčius užkimšti oro padavimo angas, trikdyti degimą ir apkrauti padavimo mechanizmus.

    Ne mažiau svarbus ir korozijos klausimas. Kai kurių alternatyvių biokuro rūšių cheminė sudėtis gali skatinti aukštatemperatūrę koroziją, greitinti šilumokaičio bei kitų mazgų dėvėjimąsi, ypač jei įrenginys nebuvo suprojektuotas tokiam kurui.

    Dar viena dažnai pamirštama detalė – gamintojo reikalavimai ir garantija. Daliai katilų garantinės sąlygos numato naudoti tik konkrečių parametrų kurą, todėl pasirinkus netinkamą pakaitalą remontas gali tekti savo lėšomis net ir tada, kai įrenginys dar garantinis.

    Kaip skaičiuoti, ar tikrai apsimoka

    Vertinant ekonomiškumą, vien tonos kaina yra klaidinantis rodiklis. Patikimiau lyginti, kiek kainuoja pagaminti vieną šilumos vienetą, atsižvelgiant į kuro šilumingumą, drėgnumą, realų katilo efektyvumą ir tai, kad dėl apnašų efektyvumas gali mažėti.

    Praktikoje rekomenduojama pradėti nuo mažo kiekio bandomajam kūrenimui ir stebėti, kaip greitai kaupiasi pelenai, ar nesusidaro sukepos, ar nekrenta trauka ir ar stabiliai dirba padavimo sistema. Tik tada verta priimti sprendimą dėl didesnio pirkimo, ypač jei planuojama kūrenti visą sezoną.

    Alternatyvi biomasė gali sumažinti sąnaudas, tačiau tik tada, kai ji dera su konkretaus katilo konstrukcija ir eksploatacijos režimu. Prieš keičiant kurą svarbu pasitikrinti instrukciją, įvertinti priežiūros dažnį ir realią riziką įrangai, nes pigesnis kuras kartais kainuoja brangiau.

  • Vilniuje planuoja pertvarką katilinėje: 465 MW istorija baigsis, o šalia namų atsiras biokuro katilas

    PAV startas: kas ir kur planuojama

    Vilniuje pradedamas poveikio aplinkai vertinimas dėl rajoninės katilinės Nr. 8 rekonstrukcijos Ateities gatvėje. Planuojamos ūkinės veiklos organizatorius yra AB „Miesto gijos“, o PAV dokumentus rengia UAB „DGE Baltic Soil and Environment“.

    Rekonstrukcija numatoma sklype Ateities g. 12, Vilniuje. Artimiausias gyvenamasis namas Didlaukio g. 65 yra maždaug už 48 metrų nuo sklypo ribos, todėl triukšmo, kvapų ir oro taršos klausimai vertinime bus ypač jautrūs.

    Kas pasikeis katilinėje

    Pagrindinis planuojamas pokytis – iki 22 MW nominalios šiluminės galios biokuru kūrenamo katilo įrengimas. Nurodoma, kad kartu su kondensaciniu ekonomaizeriu bendra šio sprendinio šiluminė galia galėtų siekti iki 27,5 MW.

    Tuo pačiu būtų demontuojami trys esami 116,3 MW galios KVGM-100 tipo katilai, taip pat du užkonservuoti ir nebeeksploatuojami 15 MW garo katilai. Du esami gamtinėmis dujomis kūrenami katilai po 58,13 MW būtų paliekami eksploatacijai.

    Po rekonstrukcijos bendra katilinės nominali kurą deginančių įrenginių šiluminė galia, kaip nurodoma pranešime, sumažėtų nuo 465,2 MW iki 138,26 MW. Planuojamas metinis šilumos energijos kiekis visoje katilinėje siektų 173 854 MWh.

    Ko bus ieškoma vertinime

    Aplinkos apsaugos agentūra 2026 metais priėmė atrankos išvadą, kad šiai veiklai privalomas poveikio aplinkai vertinimas. PAV metu turi būti vertinama, ar sprendiniai atitiks aplinkos apsaugos, visuomenės sveikatos, nekilnojamojo kultūros paveldo, gaisrinės ir civilinės saugos reikalavimus.

    Ataskaitoje numatoma nagrinėti kelias alternatyvas, įskaitant nulinę alternatyvą, vietos ir techninius sprendinius bei poveikį aplinkai mažinančias priemones. Tokiuose projektuose paprastai didžiausias dėmesys skiriamas kietųjų dalelių ir azoto oksidų emisijoms, transporto srautams dėl kuro tiekimo, triukšmui ir kvapams.

    Taip pat nurodomas kontekstas, svarbus vertinant teritorinį jautrumą: Vilniaus Kalvarijų kompleksas yra apie 1,2 kilometro atstumu, Cedrono aukštupio kraštovaizdžio draustinis – apie 630 metrų, o Natura 2000 teritorija Neries upė – apie 1,7 kilometro nuo planuojamos vietos.

    Kas sprendžia ir kaip įsitraukti visuomenei

    PAV procese pagal kompetenciją dalyvauja Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Vilniaus departamentas, Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinis skyrius, Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento Vilniaus priešgaisrinė gelbėjimo valdyba.

    Poveikio aplinkai vertinimą koordinuoja ir galutinį sprendimą dėl PAV priima Aplinkos apsaugos agentūra. Sprendimas gali būti teigiamas, leidžiantis tęsti leidimų išdavimo procedūras, arba neigiamas, kai veiklai leidimai neišduodami.

    Gyventojai ir kiti suinteresuoti asmenys gali teikti pasiūlymus dėl pradėto PAV per 10 darbo dienų nuo pranešimo paskelbimo Aplinkos apsaugos agentūros interneto svetainėje dienos, skaičiuojant nuo kitos dienos. Praktikoje tai yra vienas ankstyviausių etapų, kai verta kelti klausimus dėl emisijų, triukšmo valdymo, kuro tiekimo logistikos ir planuojamų taršos mažinimo technologijų.

  • Prieš šildymo sezoną granulių kainos Lenkijoje šoktelėjo iki 500 eurų už toną: ką siūlo keisti rinka

    Lenkijoje, artėjant naujam šildymo sezonui, medžio granulių kainos sandėliuose per trumpą laiką ryškiai išaugo ir, remiantis rinkos duomenimis, liepos pabaigoje siekė apie 350–500 eurų už toną. Iki sezono pradžios likus kelioms dešimtims savaičių, vartotojai susiduria su brangstančio kuro rizika ir ribota pasiūla.

    Lenkijos granulių taryba skaičiuoja, kad granulėmis šildosi apie 400 000 namų ūkių, naudojančių specializuotus katilus. Tai reiškia, kad kainų šuolis paveikia ne pavienes šeimas, o didelę šalies šildymo rinkos dalį, ypač regionuose, kur granulės buvo laikomos pigesne alternatyva angliai ar dujoms.

    Kodėl granulės brangsta?

    Rinkos dalyviai kainų kilimą pirmiausia sieja su išaugusia vartotojų paklausa ir tuo pat metu sumažėjusia žaliavos pasiūla granulių gamybai. Kai pirkėjai pradeda ruoštis šaltajam sezonui anksčiau, sandėliai ištuštėja greičiau, o gamintojams tampa sudėtingiau stabilizuoti kainas.

    Lenkijos granulių taryba taip pat pabrėžia, kad šioje rinkoje veikia šimtai mažų ir vidutinių įmonių, todėl vieno dominuojančio žaidėjo, galinčio diktuoti kainas konkrečiame regione, paprastai nėra. Dėl to kainos labiau primena paklausos ir pasiūlos disbalanso pasekmę, o ne koordinuotus gamintojų veiksmus.

    Siūloma išeitis: mokestinė lengvata

    Viena iš viešai aptariamų priemonių, kuri galėtų sumažinti gyventojų išlaidas, yra mokestinė lengvata tiems, kurie šildymui perka A1 klasės granules ir naudoja sertifikuotus katilus. Idėja paprasta: dalį patirtų išlaidų būtų galima susigrąžinti per metinę pajamų deklaraciją, jei gyventojas turi pirkimą patvirtinančius dokumentus.

    „Namų ūkiams galėtų padėti mokestinė lengvata asmenims, kurie šildymui naudoja A1 klasės granules, perka sertifikuotą kurą ir turi sąskaitą faktūrą, o dalį išlaidų galėtų atskaityti metinėje deklaracijoje“, – sakė Lenkijos granulių tarybos atstovai.

    Kol kas aiškaus finansų institucijų sprendimo dėl tokio modelio nėra, o diskusijose dažnai akcentuojama biudžeto galimybių riba. Vis dėlto rinka tikisi, kad prie šios temos bus grįžta rengiant artėjančių metų fiskalines gaires, nes būtent jose dažniausiai atsiranda erdvės naujoms lengvatoms ar tikslinėms kompensacijoms.

    Kitas akcentuojamas kelias yra agrogranulių plėtra, kai kuras gaminamas iš augalinės biomasės ir žemės ūkio bei maisto pramonės liekanų. Tokia kryptis galėtų padidinti vietinės žaliavos pasiūlą ir sumažinti priklausomybę nuo ribotų medienos srautų.

    Papildomu spaudimo veiksniu laikomas ir importo sumažėjimas iš kaimyninių rinkų, kurios ankstesniais metais prisidėdavo prie žemesnių kainų. Kai tiekimas iš išorės susitraukia, vidaus rinka tampa jautresnė sezoniškumui, o kainų pikai atsiranda greičiau ir būna aštresni.

  • Ulga gyventojų pajamų mokesčiui už granules? Lenkijos pramonė siūlo lengvatą ir naują agro granulių kryptį

    Lenkijoje į viešą darbotvarkę grįžta idėja taikyti gyventojų pajamų mokesčio lengvatą namų ūkiams, kurie būstą šildo medžio granulėmis. Su tokiu siūlymu valdžios atstovams kreipėsi Lenkijos granulių taryba, akcentuodama ir griežtus kokybės reikalavimus, ir pirkimo skaidrumą.

    Siūloma schema būtų siejama su pirkimu pagal sąskaitą faktūrą ir su aukščiausios kokybės standartu. Pagal tarybos logiką, lengvata skatintų vartotojus rinktis sertifikuotas granules, o rinkoje mažėtų erdvės neaiškios kilmės produkcijai.

    Kaip atrodytų siūloma lengvata?

    Pramonės atstovai siūlo, kad lengvata būtų taikoma tik tada, kai galutinis vartotojas gali pagrįsti pirkimą dokumentais ir įrodyti, jog įsigytos granulės atitinka aukštą kokybės klasę A1. Tai reikštų, kad parama būtų nukreipta ne į bet kokį biokurą, o į produktą, kurio parametrai labiau prognozuojami ir kurį lengviau kontroliuoti.

    Toks modelis kartu veiktų kaip paskata rinktis legalią prekybą ir mažintų šešėlio riziką, ypač kai šildymo sezono išvakarėse paklausa paprastai išauga. Tačiau kol kas tai yra siūlymo stadija, o ne patvirtinta mokestinė priemonė.

    Agro granulės: sprendimas, bet ne iškart

    Be mokestinės lengvatos, taryba kelia ir agro granulių iš žemės ūkio biomasės idėją. Teigiama, kad tokia žaliava galėtų būti gaunama, pavyzdžiui, iš agropramonės likučių, tačiau pabrėžiama, jog šiaudai nėra tinkama žaliava aukštos kokybės granulėms.

    Esminė sąlyga agro granulių plėtrai būtų aiškiai apibrėžti kokybės parametrus ir sukurti reguliacinį kelią, kad tokiam kurui pritaikyti katilai galėtų būti įtraukti į žaliųjų įrenginių ir medžiagų sąrašą, susietą su švaraus oro programų subsidijomis. Pramonė pripažįsta, kad tai labiau vidutinės ar ilgesnės trukmės kryptis, o ne greita išeitis dabartinėms kainoms suvaldyti.

    Kainos ir tiekimas: ką stebi valdžia?

    Ministerijos Lenkijoje teigia stebinčios granulių kainų situaciją ir siekiančios įvertinti, ar brangimą lemia vien rinkos veiksniai. Dėl to konkurencijos ir vartotojų apsaugos institucijų prašoma atlikti analizę, kuri galėtų atsakyti, ar nėra nepagrįstų kainodaros praktikų.

    Granulių sektoriaus atstovai tvirtina, kad rinkos struktūra, kurioje veikia daug mažų ir vidutinių įmonių, savaime apsunkina bet kokius koordinuotus susitarimus dėl kainų. Jų vertinimu, didesnę įtaką kainoms daro paklausos padidėjimas ir ribota žaliavos pasiūla.

    „Norime, kad galutinis vartotojas, šiemet įsigijęs granules su sąskaita ir patvirtinęs A1 klasę, metų pabaigoje gautų mokesčio sumažinimą“, – sakė Lenkijos granulių tarybos atstovė.

    Rinkos dinamika pastaraisiais metais keičiasi ir dėl vartotojų elgsenos. Pramonė atkreipia dėmesį, kad pirkimai vis dažniau pradedami dar vasarą, o ne tik rudenį, todėl paklausa tampa tolygesnė, tačiau tai nereiškia, kad piko rizika visiškai išnyksta artėjant šildymo sezonui.

    Kol kas neaišku, ar siūloma lengvata bus perkelta į konkrečius teisėkūros sprendimus, tačiau diskusija rodo platesnę tendenciją: valdžia ieško būdų, kaip suderinti šildymo išlaidas, kuro kokybę ir rinkos skaidrumą, ypač kai biokuro kainos išlieka jautrios paklausos šuoliams ir žaliavos pasiūlai.