Iš sportinės žūklės idėjos gimęs projektas per kelis dešimtmečius pakeitė salų gėlavandenius: invazinis upėtakis tapo plėšrūnu, kuriam vietinės žuvys nebuvo pasirengusios.
1867 metais britų kolonistai į Naująją Zelandiją pradėjo vežti rudąjį upėtakį (Salmo trutta), siekdami atkartoti Europoje populiarią sportinės žūklės tradiciją. Tuomet tai buvo pristatoma kaip sėkminga aklimatizacija, tačiau ilgainiui tapo vienu labiausiai aptariamų gėlavandenių ekosistemų sukrėtimų.
Mokslinėje apžvalgoje, publikuotoje žurnale Biological Conservation, pabrėžiama, kad upėtakio plitimas prisidėjo prie staigaus vietinių žuvų gausos kritimo, populiacijų suskaidymo ir kai kuriose vietovėse – lokalių išnykimų tiek Šiaurės, tiek Pietų saloje. Tai, kas prasidėjo kaip „geresnės žūklės“ projektas, perrašė ištisų upių bendrijų struktūrą.
Istoriniai įrašai rodo, kad žuvivaisos ūkiai buvo kuriami kryptingai, o mailius leidžiamas į daugelio didžiųjų upių aukštupius. Iki 1921 metų į Naujosios Zelandijos upes ir upelius, kaip teigiama apžvalgoje, buvo paleista daugiau nei 60 milijonų upėtakių.
Esminė problema buvo ta, kad vietinės Naujosios Zelandijos gėlavandenės žuvys milijonus metų evoliucionavo izoliuotose salose be stambių plėšrūnų. Atsiradus upėtakiui, daugelis rūšių neturėjo nei elgsenos, nei biologinių prisitaikymų, leidžiančių veiksmingai išvengti tokio medžiotojo.
Didžiausią spaudimą patyrė galaksijų (galaxiidae) šeimos žuvys: ten, kur upėtakis įsitvirtina, jos dažnai išstumiamos iš pagrindinės vagos į mažesnius, atokesnius intakus. Upėtakis jas veikia dvejopai – ir tiesiogiai kaip plėšrūnas, ir netiesiogiai kaip konkurentas dėl maisto.
„Tai, kas buvo laikoma sėkmingu rūšies įvežimu žūklei, galiausiai sukėlė ilgalaikius vietinių žuvų nuosmukius ir jų buveinių suskaidymą“, – teigiama apžvalgoje.
Izoliacija tapo papildomu smūgiu: vietinės žuvys, kadaise galėjusios judėti per ištisus upių tinklus, vis dažniau lieka įkalintos aukštupiuose, kur upėtakio neįleidžia kriokliai, seklumos ar kitos natūralios kliūtys. Tokios „kišeninės“ populiacijos mažėja, praranda genetinę įvairovę ir tampa jautresnės sausroms, taršai ar staigiems žemėnaudos pokyčiams.
Upėtakis veikia ir platesnę ekosistemą. Tyrimuose aprašomas vadinamasis elgseninis efektas, kai bestuburiai, anksčiau dieną atvirai mintantys dumbliais, dėl plėšrūno grėsmės pradeda slėptis ir maitintis naktį, o tai keičia dumblių augimo mastą bei visą mitybinių ryšių grandinę.
Naujosios Zelandijos aplinkosaugos vertinimuose nurodoma, kad reikšminga dalis vietinių gėlavandenių žuvų rūšių yra nykstančios arba arti išnykimo ribos. Nors grėsmės susideda iš kelių veiksnių, invazinės rūšys, įskaitant įvežtus plėšrūnus, nuolat įvardijamos kaip vienas svarbiausių spaudimų kartu su buveinių nykimu.
Vis dėlto sprendimai čia politiškai ir praktiškai sudėtingi: upėtakis laikomas invazine rūšimi, bet kartu yra reikšminga rekreacinės žūklės ekonomikos dalis. Dėl to priemonės dažnai būna tikslinės – saugomose teritorijose statomos dirbtinės užtvaros, kad upėtakis nepatektų į jautrius aukštupius, o kai kur taikomas selektyvus šalinimas, įskaitant elektros žūklę.
Ekspertai pabrėžia, kad visiškas išnaikinimas realistiškai nebeįmanomas, nes upėtakis paplito didžiulėje dalyje vandens telkinių. Praktinis tikslas dažniau siejamas su vietinių rūšių „prieglobsčių“ apsauga, buveinių atkūrimu ir invazinių rūšių kontrolės priemonėmis ten, kur jos duoda didžiausią naudą.