Mokslininkai praneša aptikę mikroskopinių aukso dalelių eglių spygliose, augančiose virš aukso telkinių šiaurės Suomijoje. Toks radinys ateityje galėtų prisidėti prie naujų, mažiau invazinių būdų ieškoti paslėptų naudingųjų iškasenų.
Apie tyrimą rašo „Futura“, remdamasi Oulu universiteto ir Suomijos geologijos tarnybos specialistų darbu. Tyrėjai aiškinosi, ar augalai ir su jais susiję mikroorganizmai gali palikti „pėdsakus“, rodančius, kas slypi giliai po žeme.
Mokslininkai iškėlė hipotezę, kad iš gelmių į gruntinius vandenis patenka ištirpę aukso junginiai, o vėliau jie per šaknis ir augalo audinių sistemą gali nukeliauti iki spyglių. Ten, kaip manoma, mikroorganizmai gali prisidėti prie proceso, kai ištirpęs metalas virsta kietomis nanodalelėmis – tai vadinama biomineralizacija.
Nors idėja skamba intriguojančiai, patys tyrėjai pabrėžia: kol kas tai nėra paruoštas įrankis, kuriuo būtų galima tiesiog „išmatuoti“ mišką ir rasti telkinį. Ryšius dar reikia tikrinti skirtinguose regionuose, klimato sąlygose ir telkinių tipuose.
Kaip vyko tyrimas
Tyrėjai surinko 138 spyglių mėginius iš 23 paprastųjų eglių (Picea abies), augusių virš Isokuotko telkinio netoli Kittilä aukso kasyklos. Mėginiai buvo tiriami laboratorijoje, naudojant elektroninę mikroskopiją ir bakterijų genetinį sekvenavimą.
Analizė parodė, kad aukso nanodalelių aptikta tik keturių medžių spygliuose – tai sudaro 17,4 proc. tirto medžių skaičiaus. Mokslininkai taip pat atkreipė dėmesį, kad metalo dalelės buvo išsidėsčiusios tarp spyglių audinių ląstelių ir apsuptos bakterijų.
Bakterijos ir auksas: ryšys dar nereiškia priežasties
Tyrėjai identifikavo 998 bakterijų gentis, o pasitelkus mašininį mokymąsi išskyrė 18 taksonų, kurie siejosi su aukso buvimu mėginiuose. Visgi autoriai akcentuoja, kad vien asociacija dar neįrodo, jog būtent mikroorganizmai sukelia aukso dalelių formavimąsi.
Be to, praktiniu požiūriu toks „auksas spygliose“ nėra komerciškai išgaunamas: nanodalelės yra maždaug vienos milijoninės milimetro dalies dydžio, jų kiekis – itin mažas.
Kokia galėtų būti praktinė nauda
Didžiausia šio darbo vertė siejama su geologine žvalgyba. Jei paaiškėtų, kad tam tikros bakterijų bendrijos nuosekliai lydi paslėptus aukso telkinius, spyglių ar kitų augalų audinių analizė galėtų padėti atrinkti perspektyvias teritorijas be plataus masto dirvožemio ir uolienų mėginių ėmimo.
Tačiau prieš tokį metodą pritaikant realiuose paieškos darbuose, jį reikės patikrinti daug platesniu mastu – skirtingose vietovėse ir sąlygose, kad būtų aišku, kiek patikimai šie biologiniai „markeriai“ veikia.