Net ir žvarbų lapkričio rytą Opolės zoologijos sode galima akimirksniu persikelti į tropikus – pavilione, vadinamame Biologinės įvairovės karalyste, šiluma ir drėgmė laikosi ištisus metus.
Autorė kelioms valandoms pateko į šios „džiunglių“ erdvės užkulisius ir kartu su prižiūrėtojais Ola Pilawka bei Denisu Walecko stebėjo, kaip prasideda jų diena ir kuo išskirtinis paukščių maitinimas.
Darbo ritmas čia nesikeičia nei savaitgaliais, nei per šventes: pamaina prasideda 7 valandą ryto, o pirmasis darbas – apeiti šiltnamį, po nakties nuplauti takus ir augalus bei įsitikinti, kad visi gyventojai savo vietose.
Pavilione gyvena 13 paukščių rūšių, taip pat yra ir žuvų, o greta veikia dvi papildomos voljeros – ančių ir prerijų šuniukų. Pastarieji, esant vėsesniam orui, dažniausiai tiesiog miega.
Džiunglių įspūdį kuria ne tik paukščiai
Prižiūrėtojai pabrėžia, kad šio paviljono esmė – ne vien gyvūnai, bet ir augalai: erdvė sukurta taip, kad visus metus atrodytų kaip tikra džiunglė, o tanki žaluma būtų palanki paukščiams.
Dalis augalų auginami pačių prižiūrėtojų užkulisiuose – čia prižiūrimos jaunos sodinukų atžalos, o paaugę augalai perkeliami į ekspoziciją. Jei kuris augalas pradeda nykti, jis taip pat „reabilituojamas“ užkulisiuose.
Tokiomis sąlygomis net ir Lietuvoje namuose auginami augalai gali pasiekti įspūdingą dydį: pasakojama, kad epipremno lapai čia užauga beveik kaip monsteros. Lankytojai taip pat gali pamatyti bananmedžius ar papają, kurios vaisius paukščiai mėgsta lesioti tiesiai nuo augalo.
Papaja, kaip aiškina prižiūrėtojas, auga itin greitai – maždaug per dvejus metus pasiekia didesnį dydį. Ji nėra medis, o žolinis augalas, tad peraugusi yra apkarpoma, kad leistų naujus ūglius ir gražiai šakotųsi.
Be to, tarp augalų galima aptikti ir prieskonių – autorė buvo pakviesta patrinti lapelį ir atpažinti kvapą. Pasirodo, tai buvo pipiras, o netoliese augo ir kardamonas.
Kuo ypatingas tukanų ir kitų paukščių meniu
Grįžus į užkulisius paaiškėja, kad paukščių šėrimas – ne paprastas grūdų pabėrimas. Pirmiausia paruošiami švarūs indeliai, o tada pradedamas ruošti maistas ir laukiama jo pristatymo.
Tukanai čia šeriami pirmieji – jiems duodamas vaisinis granuliuotas pašaras, kuriame mažai geležies. Prižiūrėtojai paaiškina, kad tukanai privalo vengti per didelio šio elemento kiekio, nes jų organizmas nėra pritaikytas geležiai kaupti, o perteklius gali būti pavojingas.
Kitiems paukščiams ruošiamas mišrus maistas: ant stalo atsiranda daržovės, ryžiai, vaisiai (įskaitant užaugintus pačiame paviljone), virti kiaušiniai, o kai kurioms rūšims – ir vabzdžiai, tokie kaip svirpliai, tarakonai ar skėriai. Dalis jų, kaip teigiama, taip pat auginami užkulisiuose.
Prižiūrėtoja Ola pasakoja, kad racionas nuolat koreguojamas: vaisiai ir daržovės parenkami taip, kad turėtų mažiau cukraus, o dėl kai kurių rūšių, tokių kaip tukanai ir turakai, stengiamasi riboti ir geležies kiekį.
Kodėl paukščiai šeriami ne pagal griežtą grafiką
Maždaug 10 valandą paruošti indeliai nešami į šiltnamį, tačiau čia nėra vieno „šventai“ nustatyto pusryčių laiko. Prižiūrėtojai sąmoningai keičia šėrimo valandas.
Anot jų, tai daroma tam, kad diena nebūtų monotoniška ir paukščiai nepriprastų prie pasikartojančių schemų – taip mažinama stereotipinio elgesio rizika.
Keičiamos ir vietos, kur paliekamas maistas: kartais jis paslepiamas tarp augalų, kitais atvejais pakeliamas aukščiau nuo žemės. Tokiu būdu paukščiai labiau „ieško“ maisto, kaip tai vyktų gamtoje, ir sumažėja konfliktų dėl lesyklų.
Vizito metu autorę lydėjo smalsus tukanas – prižiūrėtojų akivaizdoje ji net galėjo pavaišinti paukštį granulėmis iš rankos. Nors tukanų snapas atrodo masyvus, pasakojama, kad jis yra lengvas, o paukštis maistą paima labai atsargiai.
Be tukanų, šiltnamyje galima pamatyti ir kitų įdomių rūšių: iš žalumos pasirodo, pavyzdžiui, dėmėtakakliai karūniniai balandžiai – didžiausi pasaulyje balandžiai, taip pat Madagaskaro mažosios antys, aptinkamos tik Madagaskare.
Pasakojime išskiriama ir paprastoji žydrė (kraska), kurios plunksnos saulėje melsvai žvilga. Pažymima, kad Lenkijoje tai nykstanti rūšis, o Opolės zoologijos sode laikomas paukštis šiuo metu laukia poros.
Vėliau maistas keliauja ir į ančių voljerą, o garniams – žuvis. Tarp jų minima ir garnių jauniklė Jadzia, kuri kadaise iškrito iš lizdo ir buvo užauginta prižiūrėtojų – dabar ji pamažu pratinama mažiau reaguoti į žmogaus buvimą.
Paviljone pasakojama ir apie retas ančių rūšis, įskaitant itin nykstančią rudagalvę rudagalvę (pogrąžalkę). Opolės zoologijos sodas, kaip teigiama, jau penkerius metus dalyvauja šių paukščių grąžinimo į gamtą programoje.