2025 metais daug dėmesio sulaukęs pareiškimas apie išnykusio siaubvilkio „sugrąžinimą“ iš tikrųjų nebuvo tikras deekstinkcijos atvejis. Taip teigia naują argumentą žurnale „Biology Letters“ paskelbę mokslininkai.
Jūrų biologas Andrew Davinackas ir biochemikė Charlotte Daniels (Wheaton College Massachusetts) analizuoja atvejį, kai biotechnologijų bendrovė „Colossal Biosciences“ redagavo pilkojo vilko ląstelių genus, siekdama išvesti gyvūnus su kai kuriais siaubvilkiui priskiriamais bruožais.
Pasak autorių, tokie projektai dažnai pristatomi kaip išnykusių rūšių prikėlimas, tačiau tai klaidina. Jų argumentas remiasi idėja, kad rūšis nėra vien DNR rinkinys – tai ir nepertraukiama evoliucinė linija, kuri nutrūksta išnykus populiacijai.
Kitaip tariant, net jei pavyktų labai tiksliai atkurti genomą ar išgauti norimus išvaizdos požymius, tai dar nereiškia, kad sugrąžinta ta pati istorinė rūšis. Mokslininkai šį supainiojimą vadina linijos ir genomo sutapatinimu.
Kodėl DNR nepakanka „sugrąžinti“ rūšį
Tyrėjai pabrėžia, kad rūšis formuojasi per ilgą laiką: ją veikia genų kaita, atranka, genetinis dreifas, migracija, demografinė istorija ir ryšiai ekosistemoje. Šie procesai vyksta populiacijų lygmeniu, o ne vien atskiro individo genome.
Jų teigimu, rekonstruotas genomas, kad ir koks tikslus būtų, tėra dalinis „momentinis kadras“, o ne visos istorijos atkūrimas. Todėl genetinė rekonstrukcija gali sukurti panašius bruožus, bet ne atkurti nutrūkusią evoliucinę giminystės liniją.
Ką reiškia „siaubvilkio“ pavyzdys
Kaip aiškina autoriai, vadinamieji siaubvilkiai gyveno daugiau nei prieš 10 000 metų visiškai kitokiomis sąlygomis. Pasikeitė klimatas, grobio tipai, konkurentai, plėšrūnai ir kiti ekologiniai ryšiai, su kuriais ši rūšis buvo susijusi.
Todėl net keli laboratorijoje „sukurti“ gyvūnai, turintys tam tikrų panašių požymių (pavyzdžiui, didesnį kūną, stambesnius dantis ar šviesesnį kailį), negali atkurti nei anuometinės populiacijos įvairovės, nei istorinės buveinės. Mokslininkų vertinimu, tai reiškia, kad 2025 metais buvo gauti pilkieji vilkai su kai kuriais siaubvilkio bruožais, bet ne „prikelta“ išnykusi rūšis.
Kodėl terminai svarbūs ir kas laikoma perspektyvesniu keliu
Autoriai pripažįsta, kad dalis mokslininkų sąmoningai vengia netikslių formuluočių, tačiau ragina atsakingiau elgtis privačias bendroves ir žiniasklaidą. Jų teigimu, pernelyg plačiai vartojamas terminas „deekstinkcija“ gali iškreipti visuomenės supratimą apie tai, ką technologijos realiai pasiekia.
Mokslininkai nesiima teigti, kad deekstinkcija apskritai neįmanoma, tačiau pabrėžia, jog ne kiekvienas genetinės inžinerijos projektas atitinka tokį apibrėžimą. Perspektyvesniu keliu jie vadina atvejus, kai įmanoma pasitelkti išsaugotas ląsteles ar embrionus – tai, jų vertinimu, geriau užtikrintų vadinamąjį biologinį tęstinumą.
Kaip pavyzdį autoriai mini 2003 metais atliktą bandymą prikelti Pirėnų ibeksą, pasitelkiant ląstelių išsaugojimo metodą: nors gyvūnas neišgyveno, pats metodas laikomas artimesniu deekstinkcijos idėjai. Bendrąją išvadą jie formuluoja taip: galima atkurti pasirinktus bruožus ar sukurti ekologinius „pakaitalus“, tačiau tai nėra tas pats, kas sugrąžinti išnykusią rūšį kaip istoriškai nenutrūkusią evoliucinę liniją.