Tag: Biomechanika

  • Mokslininkai nufilmavo, kaip aštuonkojai prasispraudžia pro skylutes: paaiškėjo aiški veiksmų seka

    Aštuonkojai garsėja kaip vieni geriausių „pabėgimo meistrų“ gyvūnų pasaulyje, tačiau iki šiol nebuvo iki galo aišku, kaip jiems pavyksta prasigrūsti pro, atrodytų, absurdiškai mažas angas. Dabar tyrėjai jų judesius nufilmavo iš kelių kampų ir išskaidė kadrą po kadro.

    Kaip aprašo „ZME Science“, analizuojant įrašus paaiškėjo, kad tai nėra vien paprastas kūno „suspaudimas“ – aštuonkojai taiko nuoseklią, koordinuotą veiksmų seką. Priklausomai nuo angos dydžio, jie pereina tris arba keturis etapus, o galutinė kūno dalis, kuri praeina pro angą, dažnai būna mantija.

    Tyrime dalyvavo trys paprastieji aštuonkojai (Octopus vulgaris) ir keturi jauni majų aštuonkojai. Gyvūnai buvo filmuojami bandant įveikti skirtingo dydžio skyles skaidriose akrilo pertvarose, kad būtų galima tiksliai matyti judesius.

    Tokie rezultatai padeda geriau suprasti ne tik gyvūnų elgseną, bet ir biomechaniką: kaip lankstus kūnas ir „aštuonios rankos“ sugeba atlikti labai tikslius veiksmus. Ilgainiui tai gali būti naudinga ir inžinerijai – pavyzdžiui, kuriant minkštuosius robotus, galinčius prasiskverbti pro siauras ertmes.

    Kaip vyksta „pabėgimas“ per skylę

    Analizuojant 30 sėkmingų prasiskverbimų, kuriuos atliko paprastieji aštuonkojai, išryškėjo pasikartojanti rutina. Pirmiausia gyvūnas tarsi „žvalgosi“ – vieną čiuptuvą įkiša pro angą ir įvertina situaciją.

    Tuomet pro angą prakiša dar kelis čiuptuvus – dažniausiai iš viso tris–penkis. Įkišti čiuptuvai kitoje pusėje susiriečia atgal, o jų siurbtukai įsikimba į pertvarą.

    Tada aštuonkojis, standindamas ir tiesdamas čiuptuvus, pasitelkia juos kaip atramą: atsispirdamas ir tuo pačiu traukdamas, jis pritraukia likusias galūnes bei kūną arčiau angos. Jei skylė pakankamai didelė, šio trijų etapų plano paprastai užtenka.

    Jei anga ankštesnė, dažnai atsiranda papildomas – ketvirtasis – žingsnis. Tokiu atveju aštuonkojis pirmiausia „susitvarko“ su likusiais čiuptuvais, o tik tada perkelia galvą ir mantiją, matomai sutraukdamas raumenis, kad ši dalis tilptų pro angą.

    Ar tikrai užtenka, kad tilptų snapas?

    Dažnai kartojamas teiginys, kad aštuonkojis gali pralįsti pro bet kokią angą, jei tik pro ją telpa jo snapas. Tačiau stebėjimai rodo, kad realybė sudėtingesnė: pro angą turi prasigrūsti ir storesnės čiuptuvų bazės, kurios gali tapti kliūtimi net tada, kai snapas teoriškai tilptų.

    Tyrėjai taip pat atkreipė dėmesį, kad reikšmės gali turėti ir struktūros aplink centrinę nervų sistemą. Kaip apytikris dydžio rodiklis buvo naudotas atstumas tarp akių.

    Majų aštuonkojai suteikė papildomą užuominą apie ribas: jie nepraėjo pro mažiausias, 10 milimetrų skyles. Kai buvo pasiūlytos skirtingo dydžio angos, gyvūnai pirmiausia tyrinėjo mažesnę, bet galiausiai rinkosi didesnį praėjimą.

    Vis dėlto lieka atviras klausimas, ar aštuonkojis iš anksto „supranta“, kad anga yra neįveikiama, ar tai paaiškėja tik bandant. Patys autoriai pažymi, kad tam reikėtų papildomų eksperimentų.

    Kodėl tai svarbu robotikai

    Mokslininkai jau seniai domisi, kaip aštuonkojai koordinuoja itin lankstų kūną ir aštuonias galūnes, gaudami milžinišką jutiminės informacijos kiekį. Šis tyrimas išsiskiria tuo, kad nagrinėja ne vieno čiuptuvo judesį, o viso kūno „strategiją“, kai reikia įveikti kliūtį.

    Tokia organizuota judesių seka gali tapti įkvėpimu minkštųjų robotų kūrimui. Pavyzdžiui, ateityje tokie robotai galėtų prasiskverbti pro griuvėsius ar siaurus plyšius gelbėjimo operacijose, išlaikydami vietą jutikliams ir įrankiams.

    Tyrimas publikuotas „Journal of Experimental Biology“.

  • Mažosios nendrinės gyvatės nuo plėšrūnų sprunka versdamosi „ratais“ – mokslininkai paaiškino kaip

    Dauguma gyvačių pavojų bando išvengti šliauždamos, tačiau Pietryčių Azijoje gyvenančios mažosios nendrinės gyvatės turi kur kas keistesnį „triuką“ – jos pabėga versdamosi kūnu tarsi ratu.

    Šie smulkūs ropliai gali atlikti nuoseklią kūlvirsčių seriją ir taip judėti gerokai greičiau nei įprastai šliauždami. Apie tai rašo „ZME Science“, remdamasis nauju mokslininkų tyrimu.

    Tyrėjai nustatė ne tik tai, kaip toks judėjimas apskritai įmanomas gyvūnui be galūnių, bet ir dar vieną netikėtą detalę: nors didelė kūno dalis greitai sukasi, galva išlieka palyginti stabili ir nukreipta į judėjimo kryptį.

    Toks sprukimas greičiausiai padeda greitai pasitraukti nuo grėsmės, tačiau mokslininkai pabrėžia, kad dar neatsakyta į keletą esminių klausimų – pavyzdžiui, ar riedėdamos gyvatės iš tiesų gali sąmoningai keisti kryptį.

    Riedėjimas užfiksuotas ir lauke, ir laboratorijoje

    Neįprastas elgesys mokslo literatūroje išsamiau aprašytas palyginti neseniai – 2023 metais, kai mažoji nendrinė gyvatė (Pseudorabdion longiceps) buvo nufotografuota „riedanti“ nuo tariamo pavojaus. Vis dėlto pavienių užuominų apie tokį judėjimą būta ir ankstesniuose gamtos istorijos aprašymuose.

    Norėdami suprasti mechaniką, mokslininkai, vadovaujami Yosuke Kojimos iš Japonijos Toho universiteto, gyvates tyrė Borneo saloje 2019 ir 2022 metais. Laboratorijoje jie keliomis kameromis iš skirtingų kampų fiksavo 13 gyvačių iš trijų rūšių.

    Visos 13 tirtų gyvačių demonstravo riedėjimą, o šešios giminaitės iš kitos grupės, naudotos palyginimui, tokio judėjimo neparodė. Išsamesni greičio ir judesių matavimai buvo atlikti laboratorijoje, nors elgesys stebėtas ir natūralioje aplinkoje.

    Kaip gyvatė „pasidaro ratą“

    Vaizdo analizė parodė gana sudėtingą veiksmų seką. Pirmiausia gyvatė susiriečia į tankią kilpą ir pakelia galvą nuo žemės, o tuomet uodega atsispiria į paviršių ir trumpam „pakelia“ gyvūną į orą.

    Judant į priekį, kūnas suformuoja lanką, kuris persiverčia per galvos sritį ir nusileidęs viena puse į žemę suteikia impulsą kitam vertimuisi. Keičiant puses kairėn ir dešinėn, susidaro nenutrūkstama kūlvirsčių virtinė.

    Tyrėjai išmatavo didžiausią greitį – nuo 1,72 iki 3,69 metro per sekundę. Vidutiniškai didžiausias riedėjimo greitis buvo keturis kartus didesnis nei pasiekiamas įprastai šliauždant „iš šono į šoną“.

    Galva lieka stabili, bet ar gyvatė gali vairuoti?

    Įprastai, kai rieda visas kūnas, kartu „vartosi“ ir galva – tai apsunkina orientaciją. Vis dėlto mažosios nendrinės gyvatės, pasak tyrėjų, turi savotišką išeitį: užpakalinė kūno dalis greitai sukasi, o galva daugiausia išlieka nukreipta į judėjimo kryptį ir neapsiverčia su kiekvienu vertimusi.

    Taip pat pastebėta, kad didesniu greičiu gyvatės galvą stabilizuoja efektyviau – kūno sąlyčio su žeme tašką jos tarsi „pastumia“ arčiau uodegos, todėl galva lieka aukščiau ir sumažėja vertikalus „siūbavimas“.

    Tačiau iš to dar neįmanoma padaryti tvirtos išvados, kad gyvatės riedėdamos gali sąmoningai „vairuoti“. Biomechanikos tyrėjas Jake’as Socha (nedalyvavęs tyrime) atkreipė dėmesį, kad vien vaizdo įrašai negali galutinai parodyti, ar gyvūnas naudoja konkretų jutiminį valdymą.

    Pats Y. Kojima pripažino, kad krypties keitimas dar netirtas – tai viena iš temų ateities darbams. Tarp siūlomų bandymų – paprastas eksperimentas: pastatyti minkštą kliūtį (pvz., putų cilindrą) gyvatei riedant ir stebėti, ar ji pakeis trajektoriją.

    Kodėl taip juda ne visos gyvatės

    Nors riedėjimas suteikia įspūdingą greičio „šuolį“, aktyvus riedėjimas gyvūnų pasaulyje apskritai yra retas reiškinys. Kai kurie gyvūnai rieda pasyviai, pasikliaudami gravitacija, tačiau tokia aktyviai stumiama ir koordinuota „rato“ strategija pasitaiko itin neįprastai.

    Mokslininkai svarsto, kad elgesio retumą gali lemti kompromisai – pavyzdžiui, didelės energijos sąnaudos. Taip pat neatmetama, kad ne visos rūšys turi reikiamą anatomiją ar nervų sistemos koordinaciją tokiems judesiams.

    Kita vertus, tyrime palyginimui naudota tik nedidelė giminaičių imtis, todėl negalima galutinai teigti, kad kitos gyvatės negalėtų riedėti – galbūt toks elgesys tiesiog nebuvo išprovokuotas.

    Tyrimas, kuriame aprašyta mažųjų nendrinių gyvačių judėjimo kinematika ir galvos stabilizavimas, paskelbtas žurnale „Current Biology“ 2026 metų spalio 19 dieną.

  • Mokslininkai nufilmavo bičių geluonį iš arti: paaiškėjo, kodėl skausmas tęsiasi ilgai

    Mokslininkai nufilmavo bičių geluonį iš arti: paaiškėjo, kodėl skausmas tęsiasi ilgai

    Kodėl geluonio skausmas nepraeina iškart?

    Bičių įgėlimas skauda ne vien dėl aštraus dūrio. Didžiausią ir ilgiau trunkančią reakciją sukelia nuodai, kurie patenka į audinius ir gali aktyviai dirginti organizmą dar kurį laiką po paties įgėlimo.

    Mokslininkai, naudodami didelės spartos filmavimą, pirmą kartą detaliai parodė, kaip medunešės bitės geluonis veikia tarsi savarankiška mikrosistema. Vaizduose matyti, kad net atsiskyręs geluonis kurį laiką toliau atlieka savo funkciją.

    Vienkartinis geluonis ir kaina bitei

    Medunešių bičių darbininkių geluonis dažnai būna vienkartinis, nes įsmigęs į elastingą žinduolių odą jis gali užsikabinti ir įstrigti. Bandydama atsiplėšti, bitė neretai netenka geluonio komplekso ir vėliau žūsta.

    Tyrėjų teigimu, geluonio aparatas nėra tik adata: kartu su juo gali likti ir nuodų maišelis bei struktūros, kurios užtikrina nuolatinį skysčio tiekimą. Dėl to žmogus gali jausti pulsuojantį skausmą net ir po to, kai bitė jau nuskrido.

    Kaip veikia dvigubas nuodų siurblys

    Eksperimento metu geluonis buvo nukreiptas į skaidrų gelį, imituojantį žmogaus odos savybes. Taip pavyko realiu laiku pamatyti vidinį mechanizmą, kuris iki šiol buvo daugiau spėjamas nei tiesiogiai stebėtas.

    Tyrimo autoriai geluonio veikimą apibūdino kaip dvigubo stūmoklio mikrosiurblį. Dvi smulkios, pakaitomis judančios geluonio dalys ne tik stumia geluonį gilyn, bet ir padeda nuosekliai pumpuoti nuodus į žaizdą.

    Anot entomologės Fiorellos Ramirez-Esquivel, ankstesni tyrimai rodė, kad nuodai keliauja per kamerą su vožtuvais, tačiau nebuvo aišku, kaip tiksliai jie sukuria pastovų srautą. Nauji vaizdai leido atsekti, kaip vožtuvai keičia formą ir palaiko slėgį.

    „Jei kada nors esate patyrę bičių įgėlimą, žinote, koks tai skausmingas procesas, tačiau dabar pavyko aiškiai pamatyti, kaip mažame geluonyje sutalpintos visos veikiančios dalys“, – sakė Fiorella Ramirez-Esquivel.

    Tyrėjų išvada paprasta: geluonis gali veikti autonomiškai, nes judesiai ir slėgio kaita sukuria tęstinį nuodų tiekimą. Toks principas primena žmogaus sukurtus švirkštus, tačiau bičių atveju sprendimas kompaktiškas ir leidžia palaikyti srautą be didelių atbulinių nuotėkių.

    Mokslininkai pažymi, kad šis biologinis „dvigubo stūmoklio“ sprendimas gali būti aktualus ir inžinerijai. Panašūs mikrodozavimo ar skysčių tiekimo mechanizmai galėtų būti pritaikomi medicinos ir laboratoriniuose įrenginiuose, kur svarbus stabilus, tiksliai valdomas srautas.

    Tyrimas publikuotas Proceedings of the National Academy of Sciences, o darbo metodika paremta tiesioginėmis biomechanikos stebėjimo technikomis. Autoriai tikisi, kad tokie vaizdai padės geriau suprasti ne tik bičių gynybą, bet ir bendresnius vabzdžių geluonio evoliucijos principus.

  • Barefoot batai užkariavo gatves: ar vaikščiojimas tarsi basomis išties sveikesnis?

    Barefoot batai užkariavo gatves: ar vaikščiojimas tarsi basomis išties sveikesnis?

    Barefoot, arba minimalistiniai batai, pastaraisiais metais tapo ryškia avalynės tendencija, o gamintojai juos pristato kaip būdą leisti pėdai judėti natūraliau. Tokia avalynė paprastai turi platų priekį pirštams, ploną ir lankstų padą bei labai mažą arba visai nulinį kulno pakilimą.

    Idėja paprasta: kuo mažiau konstrukcinių „pagalbų“, tuo daugiau darbo tenka pėdos raumenims ir tuo daugiau jutiminės informacijos pėda gauna iš pagrindo. Vis dėlto moksliniai duomenys kol kas nepatvirtina, kad tradiciniai batai savaime yra blogi, o minimalistiniai visada būtų sveikesnis pasirinkimas.

    2024 metais publikuotame atsitiktinių imčių tyrime sveiki ir fiziškai aktyvūs žmonės keturias savaites palaipsniui didino ėjimo apimtis avėdami minimalistinius batus. Po šio laikotarpio fiksuota kai kurių pėdos padėties ir pusiausvyros rodiklių pagerėjimo požymių, tačiau reikšmingo pokyčio kai kuriose kitose srityse, pavyzdžiui, judesių amplitudėje ar užpakalinės raumenų grandinės jėgoje, nenustatyta.

    Kiti tyrimai rodo, kad reguliariai avint minimalistinę avalynę pėdų raumenys gali gauti papildomą stimulą, tačiau tai nėra lygu universaliam gydymo metodui. Specialistai pabrėžia, kad nėra pakankamo pagrindo barefoot laikyti patikima priemone visoms pėdų bėdoms spręsti ar traumoms užkirsti.

    Keičiasi apkrovų pasiskirstymas

    Plonesnis padas ir menkesnė amortizacija keičia ėjimo ir bėgimo biomechaniką. Daliai žmonių tai gali sumažinti apkrovas ties keliu, tačiau tuo pat metu daugiau darbo ir įtampos gali tekti blauzdai, čiurnos sąnariui, Achilo sausgyslei ir priekinės pėdos dalies struktūroms.

    Todėl staigus perėjimas prie minimalistinių batų neretai baigiasi blauzdų, Achilo srities ar pėdos priekio skausmu. Sporto medicinos praktikoje pabrėžiama, kad pradinėmis savaitėmis ypač svarbu stebėti ne tik diskomfortą, bet ir aiškius perkrovos požymius.

    Kaip pereiti saugiau

    Vieno moksliškai patvirtinto perėjimo plano nėra, tačiau saugiausia strategija laikomas laipsniškas prisitaikymas. Dažniausiai rekomenduojama pradėti nuo trumpų atkarpų namuose ar keliolikos minučių lauke ir tik po truputį ilginti laiką, atsižvelgiant į savijautą.

    Skausmas, tinimas, didėjantis taškinis jautrumas, pakitusi eisena ar šlubavimas neturėtų būti nurašomi kaip normalus prisitaikymas. Tokiais atvejais verta mažinti krūvį ir, jei simptomai kartojasi, pasitarti su kineziterapeutu, ortopedu traumatologu ar sporto medicinos gydytoju.

    Kada barefoot netinka

    Vaikščiojimas basomis ar su itin plonu padu tinka ne visiems. Ypatingo atsargumo reikia žmonėms, turintiems sutrikusį pėdų jutimą, neuropatiją, opas, ryškius kraujotakos sutrikimus ar reikšmingas pėdų deformacijas.

    Ypač tai aktualu sergantiesiems diabetu ir diabetine neuropatija, nes susilpnėjęs jutimas didina riziką nepastebėti nutrynimų, įpjovimų ar nudegimų, o prastesnė kraujotaka sunkina gijimą. Dėl šios priežasties diabetinės pėdos profilaktikos rekomendacijos paprastai nerekomenduoja vaikščioti basomis.

    Su specialistu taip pat verta pasitarti, jei vargina aktyvus Achilo sausgyslės skausmas, yra šviežių traumų, kartojasi priekinės pėdos perkrovos arba naudojamos individualios ortopedinės priemonės. Tokiais atvejais batų keitimas gali keisti visą apkrovų grandinę ir reikalauti individualaus plano.

    Kalbant apie vaikus, vaikščiojimas basomis saugioje aplinkoje gali suteikti pėdoms daugiau judėjimo laisvės ir sensorinių dirgiklių, o 2023 metais publikuotos apžvalgos duomenys rodo, kad avalynės tipas gali turėti įtakos kai kuriems ėjimo parametrams. Tačiau barefoot nėra būtina sąlyga kiekvieno vaiko raidai, o svarbiausia išlieka tinkamas dydis, pakankama vieta pirštams ir nevaržomas pėdos judesys.

  • Mįslė iš XIV amžiaus išspręsta: Visbio mūšyje kvadratines žaizdas paliko ši ginklų rūšis

    Mįslė iš XIV amžiaus išspręsta: Visbio mūšyje kvadratines žaizdas paliko ši ginklų rūšis

    Nauji archeologų ir biomechanikos specialistų tyrimai padeda pagaliau paaiškinti vieną keisčiausių radinių iš XIV amžiaus Visbio mūšio. Ant dalies žuvusiųjų kaukolių aptiktos beveik geometrinės, kvadratą primenančios žaizdos ilgą laiką kėlė klausimų, kokiu ginklu jos galėjo būti padarytos.

    Visbio mūšis įvyko 1361 metų liepos 27 dieną Gotlando saloje. Tuomet Danijos karaliaus Valdemaro IV Atterdago pajėgos susirėmė su vietiniais gynėjais, kurių nemažą dalį sudarė salos gyventojai. Istoriniuose ir archeologiniuose šaltiniuose minima, kad žuvusiųjų galėjo būti apie 1 800.

    Didelė dalis žuvusiųjų buvo palaidoti masinėse kapavietėse netoli Visbio, o tai mokslininkams suteikė išskirtinę galimybę detaliai analizuoti patirtas traumas. Iki šiol buvo svarstoma, ar netipines kaukolių žaizdas galėjo palikti strėlių ar ietigalių smūgiai, tačiau vis daugiau požymių rodė, kad paaiškinimas gali būti kitas.

    Kas paliko kvadratines žaizdas?

    Naujausioje analizėje didžiausias dėmesys sutelktas į buką smogiamąjį ginklą su iškiliais elementais. Tyrėjai daro išvadą, kad labiausiai tikėtinas kandidatas yra kolčiais ar metalinėmis iškyšomis sustiprinta kuoka, kuri smūgio metu galėjo palikti kvadrato formos įspaudus ir skilimus.

    Siekiant patikrinti hipotezę, archeologija buvo derinama su biomechanika ir judesio fiksavimo technologijomis. Eksperimentuose naudotos gyvūnų kaulų ir audinių analogus imituojančios medžiagos, o smūgiams atkurti pasitelkti laikotarpio ginkluotės principus atitinkantys modeliai. Vėliau sukelti pažeidimai lyginti su traumomis ant Visbio aukų kaukolių.

    Tai keičia požiūrį į mūšį

    Tyrėjai pabrėžia, kad svarbus ne tik pats ginklo tipas, bet ir tai, ką traumos gali pasakyti apie kovos eigą. Kai kurie sužalojimų pobūdžiai leidžia manyti, jog dalis smūgių buvo suduoti kryptingai, o ne atsitiktinai chaotiškose grumtynėse. Tai gali rodyti didesnę taktinę koordinaciją, nei anksčiau įsivaizduota.

    Visbio masinės kapavietės jau seniai laikomos vienu ryškiausių viduramžių mūšio brutalumo liudijimų Europoje. Kai kurie palaikai buvo rasti su šarvais, o tai padėjo išsaugoti ir ginkluotės, ir sužalojimų detales. Nauji tyrimai rodo, kad net praėjus daugiau kaip 660 metų kaulai vis dar gali papildyti tai, ko nepasako viduramžių kronikos.

  • Basomis per žolę – mada ar reali nauda? Tyrimai rodo, kam tai padeda ir kam pavojinga

    Basomis per žolę – mada ar reali nauda? Tyrimai rodo, kam tai padeda ir kam pavojinga

    Vaikščiojimas basomis pastaraisiais metais vėl išpopuliarėjo kaip paprastas būdas daugiau judėti ir stiprinti pėdas. Ortopedai pabrėžia, kad pėda yra sudėtinga kūno dalis, o batų atsisakymas bent trumpam gali pakeisti eiseną ir raumenų darbą.

    Žmogaus pėdą sudaro 26 kaulai, 33 sąnariai ir daugybė raumenų bei raiščių, kurie atsakingi už atramą ir pusiausvyrą. Kai vaikštoma basomis, pėdos ir blauzdų raumenys dažniau dirba aktyviau, nes nebelieka storos pado atramos, kuri dalį funkcijų perima už mus.

    Tyrimuose dažnai minima, kad basomis žmonės intuityviai trumpina žingsnį ir mažina smūgį, tenkantį kulnui. Tai gali sumažinti staigią apkrovą sąnariams, tačiau poveikis labai priklauso nuo įpročių, kūno svorio, bėgimo ar ėjimo technikos ir paviršiaus.

    Kas iš tiesų padeda

    Praktinė nauda dažniausiai siejama su pėdos funkcijos lavinimu ir jutimine stimuliacija. Paduose gausu nervinių galūnėlių, todėl skirtingi paviršiai, pavyzdžiui, žolė ar smėlis, veikia kaip lengva sensorinė treniruotė, kuri gali prisidėti prie geresnės pusiausvyros.

    Dar viena kryptis, apie kurią kalbama viešojoje erdvėje, yra vadinamasis įžeminimas, kai basomis liečiamasi prie natūralaus grunto. Mokslinėje literatūroje yra nedidelių, dažniausiai pilotinių tyrimų, kuriuose fiksuoti galimi miego, streso rodiklių ar subjektyvios savijautos pokyčiai, tačiau įrodymai kol kas laikomi riboti ir nevienareikšmiai.

    Kada basomis geriau neiti

    Rizikos dažnai yra paprastesnės ir realesnės už teorines naudas: stiklo šukės, metalo nuolaužos, gyvūnų išmatos, parazitai ar odos sužeidimai. Miesto vejos, parkų pakraščiai ir intensyviai mindžiojami takai gali būti neprognozuojami net tada, kai atrodo švarūs.

    Ypač atsargūs turėtų būti žmonės, sergantys cukriniu diabetu, turintys sutrikusį pėdų jautrumą ar kraujotakos problemų, nes net mažas įpjovimas gali komplikuotis. Taip pat verta vengti baso ėjimo paūmėjus pėdos skausmams, pavyzdžiui, įtariant padų fascijos dirginimą ar esant čiurnos traumoms.

    Kaip pradėti saugiai

    Saugiausia pradėti nuo trumpo laiko patikimoje vietoje, pavyzdžiui, nuosavame kieme ar gerai prižiūrimoje teritorijoje. Vietoje ilgo pasivaikščiojimo iš karto, realistiškiau rinktis kelias minutes ir palaipsniui ilginti laiką, stebint, ar neatsiranda skausmo.

    Pradžiai labiau tinka minkšta žolė, švarus smėlis ar lygus paviršius, o nelygius akmenis geriau palikti vėlesniam etapui. Po pasivaikščiojimo verta nusiplauti pėdas, apžiūrėti odą, ar nėra įdrėskimų ar rakščių, ir prireikus sudrėkinti, kad oda netrūkinėtų.

    Jei tikslas yra tvirtesnės pėdos, svarbus nuoseklumas ir saikas, o ne rekordai. Kilus abejonėms dėl skausmo ar gretutinių ligų, saugiausia pasitarti su šeimos gydytoju ar gydytoju ortopedu traumatologu.

  • Marsui ruošiamas naujas visureigis: mokslininkai jį nukopijavo nuo driežo ir jis „plaukia“ smėliu

    Marsui ruošiamas naujas visureigis: mokslininkai jį nukopijavo nuo driežo ir jis „plaukia“ smėliu

    Marsa tyrinėjantys robotai jau ne kartą įstrigo puriame grunte, todėl inžinieriai vis dažniau ieško sprendimų gamtoje. Vienas naujausių eksperimentų – prototipinis marsaeigis, kurio judėjimas paremtas dykumų driežo sandfish (Scincus scincus) gebėjimu nerti į smėlį ir judėti po juo tarsi plaukiant.

    Skirtingai nei tradiciniai marsaeigiai, šis prototipas ne tik rieda į priekį. Jo keturi ratai juda aštuoniukės trajektorija, smėlį pjaudami ir stumdami taip, kad susidaro ir išilginės, ir šoninės jėgos, padedančios išlaikyti sukibimą birioje terpėje.

    Kaip veikia aštuoniukės principas

    Tyrėjų publikuotuose bandymuose matyti, kad judėjimo metu prototipas palieka banguotas, sinusoidę primenančias vėžes. Pasak projekto autorių, tai signalas, kad pasirinktas mechanizmas iš tiesų imituoja gyvūno sąveiką su smėliu ir leidžia sumažinti įsmigimo riziką.

    Smėlis yra klastinga terpė, nes gali elgtis ir kaip kietas kūnas, ir kaip skystis, priklausomai nuo apkrovos, vibracijos bei grūdelių tarpusavio trinties. Dėl to įprasti apvalūs ratai ar vikšrai ne visada užtikrina stabilų judėjimą, ypač įkalnėse ar staigiai manevruojant.

    Kodėl Marsui tai ypač aktualu

    Marsaeigių mobilumas yra kritiškas, nes kiekvienas sustojimas ar įstrigimas tiesiogiai mažina mokslinių užduočių apimtį ir misijos efektyvumą. Marsui būdingas birus regolitas, akmeningas reljefas ir staigūs šlaitai, o tai reiškia, kad važiuoklė turi būti atspari ne vien kietam gruntui, bet ir smėlio spąstams.

    Projekto komanda teigia, kad ankstesnės prototipo versijos turėjo praktinių trūkumų: ratai buvo per siauri ir per sunkūs, todėl didėjo slėgis į gruntą, aparatas labiau klimpo, o valdymas tapdavo sudėtingesnis. Vėlesnėse iteracijose ratai buvo koreguojami, tikintis geresnio darbo mišriame reljefe.

    Ar tokius ratus pasirinks NASA?

    Nors bandymai rodo perspektyvą, kol kas mažai tikėtina, kad tokia sistema artimiausiu metu taptų pagrindiniu NASA marsaeigių standartu. Esminis iššūkis – valdomumas ir stabilumas realiomis sąlygomis, kai slydimas gali prasidėti staiga, o klaida kainuotų laiką, energiją ir riziką įrangai.

    Tyrėjai pabrėžia, kad dar laukia darbas su ratų paviršiumi, sukibimo optimizavimu ir manevravimo algoritmais, kad prototipas ne tik judėtų pirmyn biriu gruntu, bet ir patikimai suktų bei stabdytų. Vis dėlto pats principas rodo aiškią kryptį: ateities marsaeigiai gali tapti mažiau panašūs į automobilius ir labiau į gamtos suformuotus judėjimo modelius.

  • Vandeniu bėgantis baziliskas: mokslininkai išskyrė tris judesio fazes ir paaiškino, kodėl tai ne visiems

    Centrinės ir Pietų Amerikos drėgnuosiuose miškuose gyvenantis paprastasis baziliskas, dar vadinamas „Jėzaus driežu“, trumpam gali įveikti vandens telkinį bėgdamas paviršiumi. Mokslininkai aiškina, kad tai nėra „stebuklas“: gyvūnas pasikliauja ypač dideliu greičiu ir tiksliai suderinta judesių seka.

    Norint išlikti virš vandens, kiekvienas žingsnis turi sukurti pakankamą į viršų nukreiptą impulsą, kad kūnas nespėtų panirti. Tyrimai rodo, jog vien pliaukšėjimo į vandenį nepakanka, o pagrindinė atrama susiformuoja po vandens paviršiumi.

    Mokslininkai bazilisko bėgimo ciklą skirsto į tris fazes. Pirmoji yra smūgis, kai koja dideliu greičiu trenkiasi į vandenį ir „užkabina“ atramos momentą.

    Antroji fazė dažnai apibūdinama kaip stūmimas: pėda juda žemyn ir atgal, aplink ją susidaro oro ertmė. Tuomet baziliskas spaudžia tankų vandenį po šia ertme, o būtent tai sukuria didžiausią keliamąją jėgą.

    Trečioji fazė yra atstatymas: koja turi būti labai greitai ištraukiama dar iki subliūkštant oro burbului, kuris kitaip „patemptų“ galūnę žemyn. Kitaip tariant, triukas veikia tik tada, kai greitis ir ritmas nepriekaištingi.

    Gebėjimą bėgti vandeniu lemia ne vien technika, bet ir sandara. Baziliskai turi dideles užpakalines kojas, o ant pirštų esančios odos ataugos kontaktuojant su vandeniu praplatėja, padidindamos atramos plotą.

    Vis dėlto šis mechanizmas veikia tik siaurame kūno masės diapazone. Didėjant driežui, jo svoris auga greičiau nei raumenų pajėgumas sukurti reikiamą impulsą, todėl daliai individų tokia strategija tampa per brangi energijos požiūriu arba tiesiog fiziškai nebeįmanoma.

    Manoma, kad bėgimas vandeniu išsivystė kaip apsisaugojimas nuo plėšrūnų: taip galima greitai pasitraukti nuo sausumos grėsmės, išlaikant kontrolę, kur judama. Jei atstumas per didelis arba tempas krenta, baziliskas pereina prie kitos taktikos ir neria.

    Tyrėjai nurodo, kad šie ropliai gali išbūti po vandeniu stebėtinai ilgai, todėl prireikus vanduo tampa ne kliūtimi, o slėptuve. Tokia dviguba strategija paaiškina, kodėl baziliskas laikomas vienu įspūdingiausių judėjimo prisitaikymų tarp roplių.