Pirštų atspaudai dešimtmečius laikyti beveik neklystančiu žmogaus tapatybės įrodymu, tačiau nauji tyrimai rodo, kad vaizdas gali būti sudėtingesnis. Mokslininkai pabrėžia, jog svarbu atskirti bendrą raštą nuo smulkių detalių, pagal kurias ir vyksta identifikavimas.
Papiliarinės linijos pradeda formuotis dar vaisiaus vystymosi metu, maždaug pirmąjį nėštumo trimestrą, o iki antrojo pabaigos pagrindinis raštas jau būna susiformavęs. Vėliau auga pats pirštas, bet odos keterų išsidėstymas iš esmės išlieka visą gyvenimą, jei nėra didelių randų ar pažeidimų.
Ilgą laiką manyta, kad už atspaudų unikalumą atsakingi genai, tačiau genetika labiau nulemia bendras tendencijas, o ne tikslią kiekvienos linijos vietą. Galutinį rezultatą suformuoja daugybė mikro veiksnių, tarp jų audinių augimas, kraujagyslių ir nervų raida bei sąlygos gimdoje, todėl net vieno kiaušinėlio dvyniai paprastai neturi identiškų atspaudų.
Kodėl apskritai turime linijas?
Papiliarinės linijos nėra sukurtos tapatybės patikrai, jų paskirtis pirmiausia biologinė. Odos keteros didina trintį ir padeda tvirčiau suimti daiktus, o kartu prisideda prie lytėjimo tikslumo, nes pirštų pagalvėlės yra itin jautrios.
Teismo ekspertizėje tapatinimas remiasi smulkiomis atspaudo ypatybėmis, vadinamomis minucijomis, pavyzdžiui, kur linija baigiasi ar išsišakoja. Praktikoje daug lemia pėdsako kokybė, nes jis gali būti dalinis, išteptas ar deformuotas, todėl galutinį vertinimą daro specialistai, o ne vien automatika.
DI atradimas: panašumų daugiau?
2024 metais paskelbti tyrimai, kuriuose taikytas dirbtinis intelektas, sudomino kriminalistikos ir biometrikos bendruomenę. Analizuojant apie 60 000 atspaudų, buvo tikrinama ne tai, ar skirtingi žmonės gali turėti sutampančius atspaudus, o ar skirtingi tos pačios rankos pirštai turi atpažįstamų bendrų bruožų.
Tyrėjai nurodė, kad sistema gebėjo gana dažnai atspėti, jog du skirtingų pirštų atspaudai priklauso tam pačiam asmeniui, o vienos poros palyginime rezultatas siekė apie 77 proc. Paaiškėjo, kad algoritmas daugiau dėmesio skyrė bendroms linijų kryptims, kampams ir kreivumui, ypač centrinėje atspaudo dalyje, o ne vien tradiciškai akcentuojamoms minucijoms.
Šie rezultatai nereiškia, kad pirštų atspaudai staiga tapo nepatikimi ar kad tapatybę galima paneigti vien panašumais. Greičiau tai rodo, kad atspaudai gali slėpti papildomą informacijos sluoksnį, o skirtingi tos pačios asmens pirštai gali turėti daugiau bendrų struktūrinių požymių, nei manyta iki šiol.
Biometrija patogi, bet jautri
Pirštų atspaudai šiandien plačiai naudojami kasdienėje biometrijoje, pavyzdžiui, atrakinti išmaniuosius telefonus ar patvirtinti tapatybę sistemose. Vis dėlto saugumo ekspertai nuolat primena esminį skirtumą nuo slaptažodžių: slaptažodį galima pakeisti, o biometrinių duomenų pakeisti praktiškai neįmanoma.
Dėl to vis dažniau akcentuojama, kad biometrika turi būti diegiama taip, kad jautrūs šablonai būtų saugomi įrenginyje, o ne perduodami ir kaupiami centralizuotai be būtinybės. Kartu stiprėja tendencija naudoti kelių veiksnių patvirtinimą, kai piršto atspaudas yra tik viena iš apsaugos grandžių.
Be pirštų atspaudų, tapatybės nustatymui gali būti naudojama rainelė, veidas, balsas ar net kraujagyslių raštai, o tiksliausias biologinis identifikatorius išlieka DNR. Nauji DI paremti metodai rodo, kad biometrikos galimybės plečiasi, tačiau kartu didėja ir reikalavimai duomenų apsaugai bei metodų patikimumo vertinimui.
