Tag: BioRxiv

  • Kameros nufilmavo pumas medžio viršūnėje: grobio ieškojo 33 metrų aukštyje

    Kameros nufilmavo pumas medžio viršūnėje: grobio ieškojo 33 metrų aukštyje

    Pietų Amerikoje įrengtos kamerų gaudyklės užfiksavo netikėtą vaizdą: laukinė puma pastebėta medžių lajoje – gerokai aukščiau, nei šie plėšrūnai paprastai stebimi.

    Neįprastą epizodą aprašo dar ne recenzuotas prancūzų Nacionalinio gamtos istorijos muziejaus vadovaujamos komandos parengtas mokslinis rankraštis.

    Nors dauguma kačių šeimos atstovų gali lipti į medžius, didesni plėšrūnai dažniau laikomi „žemės medžiotojais“: masyvesnė kūno sandara padeda pulti stambų grobį ant žemės, bet nėra palankiausia kopimui.

    Vis dėlto šįkart puma į kopimą, panašu, žiūrėjo kitaip – tyrėjai užfiksavo ją sekant galimą grobį pačioje atogrąžų miško lajoje, kur, kaip manyta, kai kurie gyvūnai gali jaustis saugesni.

    Netikėtas medžioklės „aukštis“

    Vaizdas įrašytas Prancūzijos Gvianoje, Saut Pararé miške, kur kamera buvo pritvirtinta muskato medžio lajoje – maždaug 33 metrų aukštyje nuo žemės.

    2023 metų rugsėjo 24 dieną, kiek prieš 20.30 val., kamera trumpam užfiksavo kinkadžius – naktinius medžiuose gyvenančius žinduolius, giminingus meškėnams. Suaugusi patelė su jaunikliu vaizdo lauke išbuvo apie 10 sekundžių ir iššoko aukščiau kameros.

    Maždaug po 20 minučių, 20.49 val., toje pačioje šakoje pasirodė puma. Ji uostinėjo vietas, kur ką tik buvo kinkadžiai, ir, panašu, bandė aptikti pėdsaką.

    Pasak aprašymo, plėšrūnas apie 15 minučių vaikščiojo pirmyn ir atgal, tyrinėjo aplinką, o 21.06 val. grįžo atgal ir dingo tamsoje.

    Kuo šis įrašas svarbus mokslininkams

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad tokie epizodai kelia klausimų apie sąveikas tarp paprastai ant žemės medžiojančių stambių plėšrūnų ir gyvūnų, gyvenančių medžių lajose.

    Įdomu ir tai, kad šis užfiksuotas atvejis – itin retas: per beveik 40 000 per dešimtmetį sukauptų atskirų kamerų „įvykių“ tai buvo vienintelė užfiksuota potenciali laukinės katės ir jos galimo grobio sąveika lajoje.

    Kamera iš pradžių nebuvo skirta pumas „medžioti“ – projekto tikslas buvo fiksuoti ir skaičiuoti vaisiais mintančius žinduolius ir paukščius, kurie lankosi vaisius brandinančiuose muskato medžiuose.

    Mokslininkai pabrėžia, kad dar nežinoma, kuo baigėsi ši istorija, nes tolimesni įvykiai vyko už kameros kadro. Tyrimo rankraštis šiuo metu skelbiamas kaip preprintas ir dar nėra praėjęs recenzavimo.

  • Mokslininkai: smegenys apie 15 kartų per sekundę persijungia tarp to, ką matome ir slopiname

    Mūsų smegenys realybės „vaizdą“ gali rinkti ne ištisiniu srautu, o labai trumpomis atkarpomis – ir sparčiai persijungti tarp to, ką sąmoningai matome, ir to, kas lieka nuslopinta. Naujas tyrimas rodo, kad toks persijungimas gali vykti maždaug 15 kartų per sekundę.

    Tokias išvadas pateikė Kalifornijos universiteto Berklyje ir Prinstono universiteto neuro mokslininkai, tyrę primatų regos apdorojimą. Darbui vadovavo Janis K. Hesse ir Doris Y. Tsao, o rezultatai paskelbti kaip išankstinė publikacija (preprintas) bioRxiv platformoje – vadinasi, tyrimas dar laukia recenzavimo.

    Pasak tyrėjų, dalis smegenų veiklos bet kuriuo momentu pasiekia sąmoningą patyrimą, o kita dalis yra apdorojama „užkulisiuose“ taip ir netapdama tiesiogine patirtimi. Viena didžiųjų neurologijos mįslių – kaip smegenys „nusprendžia“, kuri informacija tampa sąmoninga.

    Šiame darbe siūloma, kad svarbi gali būti ne tik tai, kur smegenyse apdorojama informacija, bet ir kada neuronai suaktyvėja. Kitaip tariant, sąmoningas patyrimas gali priklausyti nuo itin greitos, laike išdėstytos atrankos.

    Kaip išprovokavo sąmonės „persijungimą“

    Kad įvertintų, kaip smegenys elgiasi esant nekintančiam dirgikliui, bet kintančiam sąmoningam suvokimui, mokslininkai pasirinko vadinamąją binokulinės „blykstės“ slopinimo (binocular flash suppression) iliuziją. Jos esmė – kiekvienai akiai pateikti skirtingą vaizdą taip, kad sąmoningai „į pirmą planą“ iškiltų tik vienas.

    Eksperimente su dviem rezus makakomis buvo naudojami raudonai žydri 3D akiniai, leidžiantys kiekvienai akiai parodyti skirtingą veidą. Pirma vienai akiai pateikiamas vienas veidas, o netrukus kitai akiai „blyksteli“ antrasis – tuomet sąmonėje ima dominuoti pastarasis, nors abu vaizdai fiziškai išlieka pateikiami.

    Kad būtų aišku, jog iliuzija veikia taip, kaip numatyta, tyrėjai tą pačią užduotį pirmiausia davė 14 žmonių savanorių. Jie, spausdami mygtukus, patvirtino, kad „blykstelėtas“ veidas sąmoningame matyme dominavo 82 proc. atvejų.

    Kas vyko smegenyse: 60 milisekundžių „mikroepizodai“

    Tyrėjai į makakų smegenis įvedė didelio tankio „Neuropixels“ zondus, leidžiančius vienu metu fiksuoti šimtų neuronų aktyvumą. Buvo stebimos sritys, susijusios su veidų atpažinimu apatinėje smilkininėje žievėje (inferotemporal cortex), taip pat prefrontalinė žievė, siejama su aukštesnėmis pažinimo funkcijomis.

    Ankstesniuose darbuose neuronų aktyvumas dažnai būdavo vidurkinamas per kelias sekundes – taip, pasak autorių, signalas „susilieja“ į kompromisinį vaizdą. Šįkart aktyvumas buvo analizuojamas milisekundžių tikslumu, atskiruose bandymuose.

    Mokslininkai teigia užfiksavę greitą kaitą tarp sąmoningo ir nuslopinto turinio: apie 15 kartų per sekundę, o atskiros būsenos trukdavo maždaug po 60 milisekundžių. Tai leido pamatyti, kad abi – ir „matoma“, ir „nematoma“ – informacijos dalys smegenyse gali būti reprezentuojamos ne miglotai, o ryškiai, tik skirtingais laiko intervalais.

    Algoritmas „atkurė“ ir sąmoningai nematomą veidą

    Vienas įspūdingiausių darbo elementų – bandymas iš smegenų aktyvumo atkurti, kokį veidą tuo momentu „koduoja“ neuronai. Tam pasitelktas metodas, paremtas ankstesniu Doris Y. Tsao grupės darbu: veidai, anot šios krypties tyrimų, smegenyse aprašomi tarsi daugiamatėje „erdvėje“, kur skirtingi neuronai reaguoja į skirtingas veido savybes.

    Šiame eksperimente tyrėjai pirmiausia parodė makakoms 1 500 veidų be regos varžymosi ir mokė kompiuterinį algoritmą susieti 3 501 neurono signalus su 50 veido formos ir išvaizdos matmenų. Vėliau algoritmui buvo pateiktas aktyvumas, gautas per 3D akinių iliuzijos bandymus.

    Autoriai rašo, kad kai signalai buvo vidurkinami per visą sekundę, gaudavosi „susiliejęs“ abiejų veidų vaizdas. Tačiau suskaidžius aktyvumą į besikeičiančias 60 milisekundžių būsenas, algoritmas galėjo atkurti aiškų sąmoningai matomą veidą vienoje būsenoje ir taip pat aiškų, bet sąmoningai nematomą veidą – kitoje.

    Dar viena svarbi detalė: tyrėjai teigia, kad tam nebuvo naudojamos dvi atskiros neuronų „komandos“. Tie patys neuronai, pasak jų, persijungdavo, vienu trumpu intervalu koduodami vieną veidą, o kitu – kitą.

    Kodėl nejaučiame „mirgėjimo“ ir kas dar neaišku

    Tyrime keliama hipotezė, kodėl toks persijungimas nepasireiškia kaip akivaizdus vaizdo „mirgėjimas“ mūsų patirtyje. Tyrėjų duomenimis, sąmoningų „langų“ metu neuronai į veido bruožus reagavo maždaug 21 proc. jautriau nei nuslopintų intervalų metu – tai galėtų veikti kaip signalas, leidžiantis vieną turinį „iškelti“ į sąmonę.

    Vis dėlto autoriai pabrėžia ribojimus: analizuotos konkrečios sritys ir tik dviejų makakų duomenys, o pats darbas dar nėra recenzuotas. Atviras lieka ir esminis klausimas – kas smegenyse „diriguoja“ šį maždaug 15 hercų ritmą ir kodėl tik dalis laiko atkarpų tampa sąmoningai patiriamos.

    Jei išvados pasitvirtins, jos gali padėti tiksliau suprasti, kaip smegenys vienu metu tvarko kelis informacijos srautus – tiek tai, ką matome, tiek tai, ko tiesiogiai nejaučiame. Tačiau kol kas tai – žingsnis link geresnio mechanizmo aprašymo, o ne galutinis atsakymas, kur ir kaip „gimsta“ sąmonė.

  • Mokslininkai nustebo: kai Žemės magnetinis laukas beveik dingsta, kurmrausius apima stresas

    Mokslininkai nustebo: kai Žemės magnetinis laukas beveik dingsta, kurmrausius apima stresas

    Naujas tyrimas rodo, kad Ansellio kurmrausiai, gyvenantys po žeme ir gebantys orientuotis pagal Žemės magnetinį lauką, į beveik nulinį magnetinį foną reaguoja kaip į grėsmę. Mokslininkai fiksavo su stresu siejamus smegenų aktyvumo pokyčius ir elgesį, rodantį vengimą.

    Šie socialūs graužikai garsėja itin išvystyta magnetorecepcija, kuri, kaip manoma, padeda jiems naviguoti sudėtinguose, kilometrus besitęsiančiuose urvų tinkluose. Vis dėlto iki šiol nebuvo aišku, kaip tiksliai jų nervų sistema apdoroja magnetinio lauko signalus.

    Kas nutiko, kai laukas „dingo“

    Tyrėjų komanda, siekdama tiksliau suprasti šį pojūtį, pirmiausia sukūrė kurmrausio smegenų trimatį žemėlapį. Tam buvo pritaikyta vaizdinimo metodika, leidusi detaliai sulyginti regos sistemos nervinius kelius ir kitas struktūras.

    Vėliau gyvūnai buvo veikiami dviem sąlygomis: kintančiu magnetiniu lauku ir vadinamuoju hipomagnetiniu lauku, kai magnetinio lauko stipris sumažinamas iki maždaug 2 proc. įprasto aplinkos lygio. Būtent beveik nulinė būsena sukėlė ryškiausią smegenų atsaką.

    Mokslininkai nustatė padidėjusį aktyvumą srityse, kurios siejamos su nerimu, baime ir streso reakcijomis, įskaitant migdolinį kūną. Tai reiškia, kad magnetinio lauko nebuvimas kurmrausiams nėra neutralus fonas, o veikiau nemalonus, trikdantis signalas.

    Elgesys patvirtino smegenų signalus

    Antrame bandyme kurmrausiai judėjo linijine trasa, kurioje buvo sukurta lokali magnetinio lauko anomalija. Gyvūnai praleido mažiau laiko zonoje, kur magnetinis laukas buvo beveik nulinis, ir vengė ten esančio objekto.

    Tuo metu magnetinio lauko sustiprinimas tokio paties vengimo nesukėlė, todėl tyrėjai daro prielaidą, kad būtent lauko praradimas veikia kaip neigiamas dirgiklis. Tai sustiprina idėją, kad Žemės magnetinis laukas šiems žinduoliams yra biologiškai svarbi, nuolat naudojama orientacijos informacija.

    Kodėl tai svarbu ir kas dar neaišku

    Mokslinėje literatūroje magnetorecepcija dažniausiai siejama su migruojančiais paukščiais, tačiau vis daugiau duomenų rodo, kad magnetinį lauką vienaip ar kitaip išnaudoja ir kai kurie žinduoliai. Kurmrausiai laikomi vienu aiškiausių žinduolių pavyzdžių, tačiau mechanizmas išlieka diskusijų objektu.

    Papildomą neapibrėžtumą įneša pastaraisiais metais publikuoti darbai, kuriuose nepatvirtintas anksčiau svarstytas magnetito pagrindu veikiantis receptorių modelis kurmrausių akyse. Nauji rezultatai taip pat rodo, kad magnetinio signalo apdorojimas gali būti išskaidytas per platesnį smegenų tinklą, o ne sutelktas viename centre.

    Tyrėjai pabrėžia ir metodinę išvadą: hipomagnetinis laukas nebūtinai tinka kaip neutrali kontrolinė sąlyga, nes kurmrausiams jis gali sukelti stresą. Darbas pateiktas kaip preprintas ir dar nėra recenzuotas, todėl galutinės išvados priklausys nuo tolesnių patikrinimų.

    Vis dėlto tyrimas sustiprina mintį, kad Žemės magnetinis laukas žinduoliams gali būti ne tik foninis reiškinys, bet ir svarbus jutiminis stimulas. Ateities darbai turėtų padėti atsakyti, kokie biologiniai jutikliai tai užtikrina ir ar panašios reakcijos būdingos kitiems gyvūnams.

  • Neįtikėtina: Australijoje plėšrieji paukščiai ugnies nebijo – prie liepsnų skuba medžioti

    Neįtikėtina: Australijoje plėšrieji paukščiai ugnies nebijo – prie liepsnų skuba medžioti

    Dauguma gyvūnų, kilus gaisrui, stengiasi sprukti kuo toliau. Tačiau Australijos šiaurinėse savanose stebėtas priešingas elgesys: kai kurie plėšrieji paukščiai liepsnas naudoja kaip progą lengviau susimedžioti grobį.

    Tokias išvadas pateikė mokslininkų komanda, aprašiusi stebėjimus, atliktus per kontroliuojamus, palyginti nedidelio intensyvumo deginimus. Tyrimas paskelbtas kaip išankstinė publikacija bioRxiv, todėl dar nėra praėjęs recenzavimo.

    Tyrėjų teigimu, ugnis grobį daro labiau pastebimą ir lengviau pagaunamą: vabzdžiai ir smulkūs stuburiniai priversti judėti iš degančios teritorijos, o plėšrūnams atsiveria trumpas, bet ypač palankus medžioklės langas.

    „Gaisrai, panašu, pritraukia plėšriuosius paukščius, nes grobį tampa lengviau pamatyti ir pagauti“, – rašė tyrimo autoriai.

    Stebėjimų metu dažniausiai prie ugnies būriuodavosi juodieji pesliai ir baltakrūčiai kregždūnai: jų gausa deginimų metu buvo atitinkamai 23 ir 20 kartų didesnė nei tada, kai ugnies nebuvo. Vidutiniškai plėšrieji paukščiai grobį gaudė maždaug 10 kartų dažniau per kontroliuojamus deginimus.

    Didžioji dalis grobio buvo vabzdžiai, ypač žiogai, tačiau fiksuoti ir atvejai, kai juodieji pesliai sučiupdavo rupūžes, gyvatę, o viena mažoji plėšriųjų paukščių rūšis pasigavo driežą. Tyrėjai pastebėjo, kad paukščiai dažniau medžioja priešais ugnies frontą, ne visai išdegusioje zonoje, kur grobis yra išbaidomas.

    „Atrodė, kad plėšrieji paukščiai dažniausiai ieško grobio priešais judančią ugnį, kur gyvūnai greičiausiai yra išstumti iš slėptuvių“, – teigė mokslininkai.

    Kas yra kontroliuojami deginimai?

    Tyrimas atliktas bendradarbiaujant su vietos reindžeriais, kurie ankstyvuoju sausu sezonu savanose degina nedidelius plotus, kad sumažintų degių medžiagų sankaupas. Tokia praktika siejama su ilgametėmis vietinių bendruomenių žiniomis apie kraštovaizdžio priežiūrą ugnimi.

    Šie mažesnio intensyvumo deginimai skiriasi nuo didelių, nekontroliuojamų gaisrų: jie paprastai juda lėčiau, dega vėsiau ir palieka daugiau prieglobsčio gyvūnams. Būtent tokiomis sąlygomis plėšrieji paukščiai, panašu, išmoksta išnaudoti situaciją savo naudai.

    Ar paukščiai patys platina ugnį?

    Viešojoje erdvėje jau anksčiau aptarinėti pasakojimai apie vadinamuosius ugnies vanagus, kai kai kurie plėšrieji paukščiai esą perneša degančias šakas ir taip gali prisidėti prie ugnies plitimo. Vis dėlto naujajame darbe tokio elgesio tyrėjai nefiksavo, o dėmesį sutelkė į medžioklę šalia liepsnų.

    Pasak autorių, šiuo metu svarbiausia yra atskirti, kas yra sistemingai patvirtintas elgesys, o kas dar remiasi pavieniais liudijimais. Jie pabrėžia, kad reikėtų daugiau struktūruotų stebėjimų ir natūralių miškų gaisrų metu, nes tokie gaisrai daug kuo skiriasi nuo kontroliuojamų deginimų.

    Ką keičia dažnėjantys gaisrai?

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad klimato kaita siejama su dažnesniais ir intensyvesniais gaisrais daugelyje regionų, įskaitant Australiją. Tai kelia klausimą, ar plėšrieji paukščiai, išnaudojantys mažesnio intensyvumo deginimus, gebės prisitaikyti prie vis ekstremalesnių sąlygų.

    Kita vertus, šiandien turimi duomenys pirmiausia rodo aiškų ryšį: ten, kur ugnis yra kontroliuojama ir prognozuojama, daliai plėšriųjų paukščių ji tampa ne grėsme, o labai efektyvia medžioklės strategija.

  • Mokslininkai permaitino mikroskopinę kirmėlę – ji per kelias dienas tapo klonų grandine

    Mokslininkai permaitino mikroskopinę kirmėlę – ji per kelias dienas tapo klonų grandine

    Gausiai pamaitinta mikroskopinė gėlavandenė plokščioji kirmėlė gali staigiai pailgėti ir per kelias dienas tapti laikina grandine iš kelių sujungtų klonų. Tokį reiškinį, stebėtą Stenostomum genties kirmėlėse, aprašė Varšuvos universiteto mokslininkų komanda.

    Tyrėjai pabrėžia, kad pokyčio nesukelia nauja genetinė mutacija ar DNR persitvarkymas. Vietoj to, dėl maisto gausos persidengia įprasti nelytinio dauginimosi ciklai ir kirmėlė pradeda „auginti“ kitą kloną dar neatsiskyrus ankstesniajam.

    Kas iš tiesų vyksta kirmėlės kūne?

    Stenostomum kirmėlės dažnai dauginasi nelytiškai, formuodamos naują kūno segmentą su galvos užuomazga, kuri vėliau atsiskiria ir ima gyventi savarankiškai. Šis procesas vadinamas paratomija, o jam vykstant suaktyvėja vystymąsi ir kūno ašių formavimą kontroliuojantys genai.

    Eksperimentuose padidinta maisto pasiūla pakeitė „grafiką“: kūnas pailgėdavo taip greitai, kad naujas dauginimosi ciklas startuodavo dar nepasibaigus ankstesniam. Dėl to vienu metu vystėsi keli segmentai, o grandinėje laikinai matydavosi kelios galvos.

    Mokslininkai nurodo, kad pirmos galvos požymiai dažniausiai išryškėja maždaug po 2 dienų nuo intensyvaus maitinimo pradžios. Maždaug po 4 dienų ilgiausios grandinės gali siekti 4 ar 5 sujungtus „individus“, dar vadinamus zooidais.

    Kodėl grandinės susidaro taip patikimai?

    Komanda tyrė kelių rūšių mikroskopinį grobį ir nustatė, kad keturios Stenostomum rūšys stabiliai augo, kai buvo šeriamos vienaląsčiais gėlavandeniais organizmais su žaliais dumbliais. Keičiant grobio kiekį, grandinių susidarymo dažnis ryškiai didėjo, kai maisto būdavo daugiau.

    „Labiausiai nustebino, kad šis efektas yra labai patikimas ir lengvai pakartojamas: pakanka kirmėles tris dienas laikyti didelėje konkretaus grobio koncentracijoje, ir grandinės susidaro nuolat“, – sakė Varšuvos universiteto zoologas Ludwikas Gąsiorowskis.

    Tyrimo autoriai tokias struktūras vadina parakolonijomis, nes jos primena klonines kolonijas formuojančius gyvūnus, tačiau vėliau vis tiek suyra. Grandinės nėra pastovios: kai seniausia galva užbaigia vystymąsi, jungtys po truputį nutrūksta ir kirmėlės išsiskiria į mažesnes grandinėles arba pavienius individus.

    Ar grandinė suteikia pranašumą gamtoje?

    Komanda bandė įvertinti, ar buvimas grandinėje duoda tiesioginės naudos, pavyzdžiui, ar sujungti segmentai „dalijasi“ virškinimo darbu. Aiškių įrodymų, kad virškinimas grandinėje taptų kolektyvinis, tyrėjai nepateikė.

    Vis dėlto vienos rūšies atveju grandinės laboratoriniuose bandymuose buvo rečiau pasirenkamos plėšrūnų nei pavienės kirmėlės, nors kitos rūšies atveju toks skirtumas nepasitvirtino. Patys autoriai įspėja nepervertinti kelių galvų „sumanaus“ efekto ir svarsto, kad reikšmę gali turėti paprastesnis veiksnys – didesnis bendras kūno dydis ir judėjimui svarbių blakstienėlių gausa.

    Šis darbas pateiktas kaip bioRxiv išankstinė publikacija, tad dar nėra praėjęs pilnos recenzavimo procedūros. Nepaisant to, jis įdomus tuo, kad parodo, kaip vien tik aplinkos sąlygos, šiuo atveju maisto gausa, gali per trumpą laiką pakeisti dauginimosi dinamiką ir sukurti į koloniją panašią, bet laikiną kūno struktūrą.