Tag: Biosferos rezervatai

  • Prie Černobylio užfiksuota reta Prževalskio arklių banda: kuo užsiėmė rudens pievose

    Rezervato specialistai paviešino nuotrauką, kurioje matyti mažiausiai 7 gyvūnai. Viena iš arklių pakėlusi galvą tarsi stebi aplinką, kol kiti ramiai ganosi.

    „Rudenį žolė jau ne tokia sultinga kaip vasarą, bet arkliams veiklos netrūksta: reikia pasisotinti, sukaupti jėgų ir ruoštis šalčiams“, – sakė rezervato tyrėjai.

    Pasak jų, dalis bandos ieško skaniausių žolės kuokštų, kiti laikosi arčiau grupės, o budresni individai periodiškai tikrina, ar aplink ramu. Toks elgesys būdingas bandiniams gyvūnams, ypač atvirose erdvėse, kur saugumas priklauso nuo kelių akylių stebėtojų.

    Prževalskio arkliai išsiskiria tuo, kad nėra tiesiog sulaukėję naminiai arkliai. XX amžiuje jų populiacija gamtoje buvo išnykusi, o išsaugojimas tapo viena ryškiausių rūšies atkūrimo istorijų, paremta veisimu nelaisvėje ir vėlesniu grąžinimu į natūralią aplinką.

    Černobylio zona, kurioje žmonių veikla ribojama dešimtmečius, tapo savotišku prieglobsčiu daugeliui gyvūnų rūšių. Ilgalaikiai stebėjimai rodo, kad čia laukiniai gyvūnai gali išnaudoti apleistas teritorijas, miškų ir pievų mozaiką bei palyginti mažą žmogaus trikdymą.

    Rezervato specialistai primena, kad panašios bandos šioje teritorijoje fiksuojamos ne pirmą kartą. Anksčiau fotospąstai ir lauko stebėjimai jau buvo užfiksavę tiek suaugusius individus, tiek jauniklius, o tai leidžia manyti, kad dalis gyvūnų čia sėkmingai laikosi ir veisiasi.

    Ekspertų teigimu, tokie vaizdai svarbūs ne vien dėl retų gyvūnų: jie papildo duomenis apie bandos struktūrą, elgseną bei sezoninius pokyčius. Rudenį svarbiausias tikslas – sukaupti energijos atsargas, todėl gyvūnai didelę dienos dalį praleidžia ganydamiesi ir judėdami tarp maistingesnių plotų.

  • Tyrimas Černobylio zonoje: apleistose kapinėse suklestėjo ekosistemos ir užaugo rekordiniai ąžuolai

    Kapinės tapo gamtos prieglobsčiu

    Apleistos kapinės aplink Černobylį per keturis dešimtmečius virto netikėtais biologinės įvairovės židiniais. Mokslininkai, dirbę Černobylio radiologiniame ir ekologiniame biosferos rezervate, fiksavo, kad be nuolatinės žmogaus veiklos šios teritorijos sparčiai užželia ir tampa saugiomis buveinėmis daugeliui rūšių.

    Tyrėjai apžiūrėjo 24 kapines ir suskaičiavo daugiau nei 400 augalų rūšių, įskaitant retas ir saugomas. Pasak ekspedicijos dalyvių, kapinės, kurios įprastai apauga lėtai, šiuo atveju gavo neįprastą impulsą, kai po 1986 metais įvykusios avarijos žmonės iš didelių teritorijų pasitraukė.

    Rekordiniai medžiai ir saugomos rūšys

    Be gausios augalijos, beveik kiekvienose tirtose kapinėse aptikti įspūdingo skersmens medžiai. Mokslininkai nurodė, kad ne vieno kamieno apimtis viršijo 2 metrus, o dalyje vietų siekė ir daugiau nei 3 metrus.

    Didžiausio užfiksuoto ąžuolo kamieno apimtis sudarė 4,46 metro, o vieno nudžiūvusio medžio kamienas siekė apie 5,1 metro. Tokie rodikliai tyrėjams leidžia daryti prielaidą, kad dalis medžių čia augo daugelį dešimtmečių, o žmonių nebuvimas sumažino kirtimus, žemės judinimą ir nuolatinį teritorijų tvarkymą.

    Ekspedicijoje taip pat pabrėžtas keliuose kapinynuose aptiktas augalas Jurinea cyanoides, priklausantis astrinių šeimai. Ši rūšis minima kaip griežtai saugoma pagal Berno konvencijos nuostatas, todėl jos radavietės tokiose vietose laikomos reikšmingu gamtotvarkos ir apsaugos signalu.

    Ką tai sako apie Černobylio zoną šiandien?

    Pastaraisiais metais vis dažniau akcentuojama, kad Černobylio zona yra sudėtingas reiškinys: dalis teritorijų išlieka užterštos ir reikalauja griežtų saugos taisyklių, tačiau kartu tai viena rečiausių vietų Europoje, kur dideli plotai ilgą laiką buvo palikti be intensyvios žmogaus ūkinės veiklos.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad radiacinė tarša ir ekosistemų atsigavimas nėra priešybės, o greičiau paraleliai egzistuojantys procesai. Vienose vietose biologinė įvairovė gali didėti dėl sumažėjusio žmogaus spaudimo, kitose išlieka rizikos, susijusios su radionuklidų pasiskirstymu dirvožemyje ir augalijoje.

    Tyrimo išvados sustiprina platesnę tendenciją: apleistos, fragmentiškai prižiūrimos ar žmonių ištuštėjusios teritorijos kartais tampa svarbiais koridoriais augalams ir gyvūnams. Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad tokie radiniai neturėtų būti suprasti kaip radiacinės taršos „naudos“ įrodymas, o veikiau kaip priminimas, kokią įtaką kraštovaizdžiui daro kasdienė žmogaus veikla.

  • Černobylio zonoje suaktyvėjo žalčiai: ekologai paaiškino, kodėl jų šiemet matoma daugiau

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate šiuo metu fiksuojamas didesnis paprastųjų žalčių aktyvumas. Rezervato specialistai aiškina, kad žmonėms tai gali atrodyti kaip netikėtas „antplūdis“, tačiau iš tiesų toks elgesys būdingas ankstyvam rudeniui.

    Pasak ekologų, rugsėjį ir panašiu metu žalčiai dar nėra baigę aktyvaus sezono. Kol dienomis saulė pakankamai įšildo žemę, ropliai išlenda iš slėptuvių pasišildyti, susirasti maisto ir sukaupti energijos prieš šaltesnį laikotarpį.

    „Jei rugsėjį sutikote žaltį, neskubėkite stebėtis: kol dieną žemę dar gerai sušildo saulė, jie naudojasi šiltesnėmis valandomis, šildosi ir ruošiasi šalčiams“, – teigė rezervato tyrėjai.

    Vėstant orams rytinis aktyvumas trumpėja, nes roplių medžiagų apykaita lėtėja, o judėjimas tampa vangus. Dėl to žalčiai dažniau pastebimi šiltesnėmis dienos valandomis, kai galima greičiau atgauti šilumą ir taupyti energijos atsargas.

    Rezervato specialistai pabrėžia, kad artėjant žiemai žalčiai ima ieškoti patikimų slėptuvių. Tam tinka urvai, ertmės po šaknimis, žemių kauburiai, plyšiai ir kitos vietos, kur temperatūra stabilesnė ir lengviau peržiemoti.

    Paprastasis žaltys yra nenuodinga, žmogui nepavojinga gyvatė, dažniausiai siejama su drėgnesnėmis buveinėmis. Jį nesunku atpažinti pagal ryškias gelsvas ar balkšvas dėmes galvos šonuose, dėl kurių šis roplys neretai vadinamas turinčiu „geltonas ausis“.

    Ekologai primena, kad gamtoje žaltį verta stebėti iš atstumo ir nebandyti jo paimti ar vyti. Net ir nepavojingi ropliai, jausdami grėsmę, gali gintis, o ramybė jiems svarbi, ypač prieš žiemojimą.

  • Černobylio draustinis užfiksavo sulaukėjusių karvių bandą: retas naktinis žygis laukinės gamtos koridoriumi

    Černobylio radiacinio ir ekologinio biosferos rezervato specialistai naktį fotospąstais užfiksavo sulaukėjusių karvių bandą, judančią miško taku. Tokie vaizdai čia pasitaiko retai, todėl kiekvienas įrašas laikomas vertingu stebėjimu, padedančiu suprasti gyvūnų elgesį ir judėjimo maršrutus.

    Rezervato darbuotojai pabrėžia, kad šie galvijai jau daug metų gyvena savarankiškai ir yra prisitaikę prie aplinkos sąlygų. Nors atrodytų, kad stambius gyvūnus pastebėti paprasta, realybėje jie fotospąstuose pasirodo ne taip dažnai, nes juda nevienodais ritmais ir laikosi gana pastovių, bet ne visuomet kameromis dengtų kelių.

    Stebėjime matyti, kad banda ramiai ir neskubėdama seka pažįstamu taku. Tokie takai gamtoje dažnai vadinami judėjimo koridoriais: juos naudoja įvairios rūšys, nes jie natūraliai veda į maitinimosi vietas, vandens telkinius ar poilsio teritorijas ir leidžia saugiau judėti tankesnėje augmenijoje.

    Pasak rezervato specialistų, bėgant metams šie maršrutai tampa neatsiejama laukinių gyvūnų kasdienybės dalimi. Sulaukėjusios karvės, kurios ilgainiui įsiliejo į teritorijos ekosistemas, taip pat remiasi tais pačiais įpročiais, kaip ir kiti stambūs žinduoliai: renkasi patikimus kelius, ypač aktyviau judėdamos sutemus.

    Černobylio zona mokslininkams ir gamtosaugininkams jau ne vieną dešimtmetį yra svarbi stebėjimų teritorija, kurioje fiksuojami įvairių rūšių judėjimo ir prisitaikymo modeliai. Fotospąstų medžiaga leidžia kaupti duomenis be tiesioginio žmogaus įsikišimo, o tai ypač svarbu vertinant gyvūnų elgesį jų įprastoje aplinkoje.

    Rezervate anksčiau taip pat būdavo fiksuojami ir kiti laukiniai gyvūnai, kurių judėjimas per vandens kliūtis ar siaurus miško praėjimus atskleidžia, kaip teritorijoje susiformuoja nuolatiniai migracijos ir kasdienio judėjimo keliai. Tokie stebėjimai padeda tiksliau suprasti, kaip gyvūnai pasiskirsto kraštovaizdyje ir kaip naudojasi jiems palankiais gamtiniais koridoriais.

  • Černobylio rezervate užfiksuoti pilkieji gervės: jų poros ištikimos visam gyvenimui, balsai girdimi toli

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate gamtosaugininkai užfiksavo pilkąsias gerves. Specialistų teigimu, iki rudeninės migracijos šie paukščiai gyvena ramų šeiminį gyvenimą, o pavasarį išsiritę jaunikliai jau pastebimai paaugę.

    Rezervato darbuotojai pažymi, kad jaunikliai dar laikosi greta tėvų ir mokosi svarbiausių išgyvenimo įgūdžių. Jie stebi suaugusiųjų elgesį, mokosi susirasti maisto, atpažinti pavojus ir pamažu tampa savarankiškesni.

    „Kol iki rudeninės migracijos dar yra laiko, pilkosios gervės gyvena įprastą šeiminį gyvenimą: jaunikliai seka tėvus ir mokosi visko, ko prireiks savarankiškai“, – sakė rezervato specialistai.

    Pilkosios gervės laikomos vienomis ištikimiausių paukščių: poros dažnai susiformuoja ilgam laikui, neretai visam gyvenimui. Abu partneriai kartu saugo lizdą, peri ir augina jauniklius, todėl poros ryšys laikomas itin stipriu.

    Dar vienas įspūdingas šių paukščių bruožas – garsūs, sinchroniški balsai, kuriais jos palaiko ryšį net būdamos toliau viena nuo kitos. Tyrėjai nurodo, kad tokie unisoniniai „dialogai“ palankiomis sąlygomis gali būti girdimi kelių kilometrų atstumu.

    Vasaros pabaigoje gervės aktyviau maitinasi, nes kaupia energijos atsargas ilgesnei kelionei į žiemojimo vietas. Jų racionas gana įvairus: jos lesa vabzdžius, moliuskus, smulkius bestuburius ir stuburinius, taip pat sėklas, uogas bei kitą augalinį maistą.

    Gamtosaugininkų teigimu, Černobylio rezervate pilkosios gervės nėra retenybė. Plačios pelkės, drėgnos pievos ir mažai žmogaus trikdomi miškai sukuria palankias sąlygas perėjimui ir jauniklių auginimui, todėl teritorija išlieka svarbi šios rūšies buveinė.

  • Černobylio zonoje nufotografuota Prževalskio arklių banda: tyrėjai paaiškino, kodėl ji priėjo prie namo

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate tyrėjai užfiksavo retų Prževalskio arklių bandą. Nuotraukoje matyti aštuoni gyvūnai, tarp jų ir jaunikliai, o banda pastebėta visai šalia apleisto namo.

    Rezervato specialistai nurodo, kad tokie vaizdai čia nėra atsitiktiniai: Prževalskio arkliai gyvena stipriais socialiniais ryšiais susietose grupėse. Dažniausiai tai nedidelės vadinamosios haremų grupės, kurias sudaro eržilas, kelios kumelės ir jų jaunikliai.

    „Prževalskio arkliai paprastai keliauja, ganosi ir ilsisi kartu, o grupė nuolat stebi aplinką ir vieni kitų saugumą“, – teigiama rezervato pranešime.

    Tyrėjų vertinimu, gyvūnai prie pastato galėjo priartėti todėl, kad didelė dalis teritorijos yra negyvenama, o žmonių trikdymas ribotas. Apleisti pastatai gali tapti orientyrais kraštovaizdyje, o jų aplinka neretai būna atviresnė, todėl patogesnė stebėti plėšrūnų ar kitų grėsmių požymius.

    Prževalskio arkliai Černobylio zonoje pradėti formuoti dar 1990-ųjų pabaigoje, kai čia buvo perkelta pirmoji gyvūnų grupė iš arklynų ir rezervatų. Vėlesni bandymai papildyti populiaciją ne visada buvo sėkmingi, tačiau išlikusi branduolinė grupė tapo pagrindu populiacijai, kuri laikui bėgant prisitaikė prie laukinių sąlygų.

    Rezervato ekspedicijų metu fiksuojama ir daugiau stambiųjų žinduolių: pastebimi briedžiai, elniai, šernai. Pasak specialistų, nuoseklūs stebėjimai leidžia vertinti, kaip gyvūnai naudojasi buvusiomis gyvenvietėmis ir kaip kinta ekosistemos teritorijoje, kur žmogaus veikla daug metų yra minimali.

  • Prie Černobylio atokvėpio zonos pražydo reta gegužraibinių giminaitė: 10 metų ji praleidžia po žeme

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate šią vasarą užfiksuotas neįprastas augalas – paprastoji lizdinė gegužraibė (Neottia nidus-avis). Nors iš pirmo žvilgsnio ji atrodo kukliai, šis augalas didžiąją gyvenimo dalį gali praleisti po žeme ir pasirodo tik trumpam žydėjimo laikotarpiui.

    Rezervato specialistai atkreipia dėmesį, kad tai viena paslaptingiausių miško rūšių: palankiomis sąlygomis ji gali iki 10 metų išbūti nepakilusi į paviršių. Tik vėliau pro pernykščių lapų sluoksnį miško ūksmėje išauga gelsvai rusvas žiedynstiebis, dažnai beveik nepastebimas tarp paklotės.

    Paprastoji lizdinė gegužraibė neturi chlorofilo, todėl nevykdo fotosintezės ir negali „pasigaminti“ maisto kaip dauguma augalų. Vietoj to ji maitinasi per dirvožemyje gyvenančius mikorizinius grybus, kurie yra susiję su medžių šaknimis.

    Tokia mityba vadinama mikogeterotrofija: augalas per grybieną gauna organinių medžiagų, kurios sistemoje cirkuliuoja iš medžių ir jų grybinių simbiontų. Dėl šios priklausomybės nuo specifinių grybų ir tinkamų miško sąlygų rūšis yra jautri buveinių pokyčiams.

    Nors augalas neišsiskiria ryškiomis spalvomis, jo žiedai gali žydėti iki dviejų mėnesių. Specialistai nurodo, kad žydėjimo metu jaučiamas švelnus medaus ir vanilės aromatas, kuris pritraukia vabzdžius apdulkintojus.

    Pasibaigus žydėjimui augalas vėl gali „dingti“ keliems metams, laukdamas tinkamų sąlygų naujam pasirodymui. Tokie ciklai ir išskirtinis prisitaikymas paaiškina, kodėl net ir lankantis miškuose šią rūšį pamatyti pavyksta retai.

    Botanikai pabrėžia, kad tokie augalai yra glaudžiai susiję su miško dirvožemio būkle, grybų įvairove ir natūraliu paklotės režimu. Kai ardoma miško danga, sausinamas dirvožemis ar keičiama buveinė, rūšims, priklausomoms nuo mikorizės, išlikti tampa sunkiau.

    Ukrainoje paprastoji lizdinė gegužraibė įtraukta į Ukrainos raudonąją knygą, o jos populiacijos mažėjimas siejamas su buveinių nykimu ir miško dirvožemio trikdymu. Černobylio rezervate tokie stebėjimai leidžia geriau suprasti, kaip saugomose teritorijose atsikuria sudėtingi gamtiniai ryšiai.