Tag: Biosferos rezervatas

  • Černobylio rezervate nufilmuota usūrinė mangutė: kodėl šis gyvūnas drąsiai kerta vandens telkinius

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate darbuotojai užfiksavo neįprastą kadrą: per vandens telkinį plaukiančią usūrinę mangutę, dar vadinamą usūrine lape ar mangutu. Vaizdo įrašas greitai išplito socialiniuose tinkluose, o specialistai paaiškino, kad šiam šuninių šeimos gyvūnui vanduo nėra rimta kliūtis.

    Rezervato atstovų teigimu, mangutė gerai jaučiasi vandenyje ir kelionių metu gali įveikti upes bei kitus vandens barjerus. Tokie plaukimai dažniausiai susiję su maisto paieška, naujų teritorijų žvalgymu arba judėjimu įprastais maršrutais.

    Usūrinė mangutė yra prisitaikiusi gyventi drėgnose buveinėse: užliejamose pievose, šlapiuose miškuose, pelkėse ir vandens telkinių pakrantėse. Dėl to jos kasdienybėje nemažai kontaktų su vandeniu, o plaukimas laikomas natūralia elgsena, padedančia išvengti kliūčių ir taupyti laiką.

    Specialistai primena, kad šis gyvūnas dažniausiai aktyvus prieblandoje ir naktį. Dieną jis linkęs slapstytis, o pavojaus atveju renkasi pasyvią gynybą: traukiasi į tankmę, o kartais sustingsta ir apsimeta negyvas.

    Suaugusios mangutės kūno ilgis gali siekti iki maždaug 80 centimetrų, uodega dažniausiai būna 15–25 centimetrų, o svoris skiriasi pagal sezoną. Vasarą gyvūnas neretai sveria apie 4–6 kilogramus, o žiemą, priklausomai nuo sukauptų atsargų, gali priaugti iki maždaug 10 kilogramų.

    Mangutė turi tvirtą kūną, trumpas kojas ir nedidelę galvą su trumpu snukiu, o ilgesni šonų plaukai sukuria būdingą „žandų“ įspūdį. Nors bėga lėtai ir giliame sniege dėl trumpų kojų gali greitai pavargti, vandenyje ji dažnai pasirodo esanti gerokai vikresnė.

    „Plaukimas jam nėra niekuo išskirtinis: vandenyje jis jaučiasi užtikrintai ir keliaudamas gali įveikti upes bei kitas vandens kliūtis“, – teigė rezervato specialistai.

    Šis gyvūnas yra visaėdis, todėl jo mityba labai plati: nuo smulkių graužikų, varliagyvių ir žuvų iki vabzdžių, moliuskų, uogų bei vaisių. Būtent toks lankstumas leidžia mangutei prisitaikyti prie skirtingų sąlygų ir rasti maisto įvairiose vietose.

    Gyvenamąją vietą mangutė dažnai renkasi pragmatiškai: gali apsigyventi kitų gyvūnų urvuose, natūraliose slėptuvėse tarp šaknų ar sąvartyne, o kartais pasinaudoja ir žmonių paliktais statiniais. Černobylio zonoje, kur dalis teritorijų yra menkai trikdomos žmogaus veiklos, tokiems gyvūnams susidaro palankesnės sąlygos ramiai judėti ir daugintis.

    Gamtoje Černobylio apylinkėse neretai fiksuojami ir kiti gyvūnai, įveikiantys vandens kliūtis. Tyrėjai yra užfiksavę, kad šernai taip pat gali perplaukti plačias upes, kai ieško maisto ar keliasi į naujas teritorijas.

  • Prie Černobylio AE užfiksuotas lazdyninis miegapelėnas: kuo šis naktinis graužikas išskirtinis

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate specialistai užfiksavo nedidelį naktinį graužiką – lazdyninį miegapelėną. Šis gyvūnas dar vadinamas riešutiniu miegapelėnu ir laikomas vienu įdomiausių miškų „gyventojų“, kurį pamatyti gamtoje pasitaiko nedažnai.

    Rezervato darbuotojai atkreipia dėmesį, kad miegapelėnas didžiąją gyvenimo dalį praleidžia medžių lajose ir tankiuose krūmynuose. Dėl labai lanksčių letenų jis puikiai laipioja šakomis ir dažniausiai vengia leistis ant žemės.

    Aktyviausias lazdyninis miegapelėnas būna prieblandoje ir naktį, o dieną ilsisi lizduose. Paprastai jis susuka rutulio formos lizdą tarp šakų, įsikuria drevėse arba pasirenka tankų pomiškį, kur lengviau pasislėpti nuo plėšrūnų.

    Rezervato duomenimis, šio graužiko mitybos pagrindą sudaro sėklos, riešutai, uogos ir vaisiai. Vis dėlto jis gali ėsti ir vabzdžius bei kitus smulkius bestuburius, ypač kai augalinio maisto mažiau.

    Rudenį miegapelėnai intensyviau maitinasi, kad sukauptų energijos atsargų ilgesniam ramybės laikotarpiui. Atvėsus orams, jie keliems mėnesiams užmiega žiemos miegu, o pavasarį vėl grįžta prie aktyvaus gyvenimo.

    Remiantis plačiai skelbiamais gamtos aprašymais, lazdyninio miegapelėno kailis dažniausiai būna ochros ar rusvo atspalvio, pilvas šviesesnis. Kūno ilgis paprastai neviršija 100 milimetrų, uodega siekia apie 60–75 milimetrus, o svoris dažniausiai svyruoja maždaug nuo 15 iki 30 gramų.

    Černobylio biosferos rezervatas pastaraisiais metais neretai tampa vieta, kur fiksuojami įvairūs laukiniai gyvūnai ir retesni stebėjimai. Specialistai pabrėžia, kad tokie įrašai padeda geriau suprasti rūšių paplitimą, elgseną ir judėjimo maršrutus, ypač teritorijose, kur žmogaus veikla yra stipriai apribota.

  • Prie Černobylio užfiksuota neįprasta scena: šernai be vargo perplaukia plačią Pripetės upę

    Černobylio radiacinio ir ekologinio biosferos rezervato teritorijoje tyrėjai užfiksavo vaizdą, kuris primena kasdienę gyvūnų rutiną: du stambūs šernai ramiai perplaukė Pripetės upę. Vaizdo įrašą paviešino rezervato specialistai, pabrėžę, kad gyvūnai vandenyje jautėsi užtikrintai.

    Rezervato darbuotojai teigia, kad panašių plaukimų yra matę ir anksčiau, todėl tai nėra atsitiktinumas. Šernai dažnai kerta vandens telkinius ieškodami maisto, migruodami į naujas teritorijas ar judėdami įprastais maršrutais.

    „Susidaro įspūdis, kad mūsų šernai turi neribotą abonementą persikelti per Pripetę. Gal šiandien kitame krante ypač skanios gilės, o gal suplanuotas svarbus susitikimas“, – sakė rezervato specialistai.

    Mokslininkai primena, kad šernai yra geri plaukikai: jie gali įveikti plačias upes ir ežerų sąsmaukas, o vandens kliūtis dažnai tampa tik dar viena kelionės dalimi. Jų judėjimą labiau lemia kvapai, instinktai ir maisto paieška, o ne žmonių nustatytos ribos.

    Černobylio uždaroji zona pastaraisiais dešimtmečiais tapo savotiška laukinės gamtos prieglobsčio teritorija, kurioje fiksuojama gausi žinduolių ir paukščių įvairovė. Rezervato komandos taip pat vykdo vandens telkinių stebėseną, siekdamos įvertinti biologinę įvairovę ir retų rūšių paplitimą Pripetės baseine.

    Pastaruoju metu rezervato tyrimuose minimos ir retos žuvų rūšys, registruojamos Pripetėje bei kituose regiono vandens telkiniuose. Tokie stebėjimai padeda tiksliau suprasti, kaip kinta ekosistemos ir kokios rūšys prisitaiko prie specifinių teritorijos sąlygų.

  • Prie Černobylio aptikta reta rusmenė: kodėl gražus augalas gali būti pavojingas ir naudingas

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate specialistai užfiksavo retą augalą – rusmenę. Ji išsiskiria įspūdingais, varpelius primenančiais žiedais, tačiau kartu laikoma nuodinga, todėl su ja elgtis reikia atsargiai.

    Rezervato atstovai aiškina, kad augalo pavadinimas siejamas su žiedų forma: jie primena ant piršto maunamus antpirščius. Dėl išvaizdos rusmenė daugelyje šalių turi įvairių liaudiškų vardų, dažnai susijusių su folkloru ir pasakojimais apie miško būtybes.

    „Rusmenė, pakilusi virš miško žolių, tarsi pabrėžia, kad tarp žiedų jai sunku rasti lygią“, – teigiama rezervato pranešime.

    Botanikai pabrėžia, kad rusmenės grožis apgaulingas: visose augalo dalyse yra stipriai veikiančių medžiagų, ypač jų daug lapuose. Netinkamas vartojimas gali sukelti rimtą apsinuodijimą, todėl laukinėje gamtoje šio augalo rinkti ar ragauti negalima.

    Kartu rusmenė svarbi medicinos istorijai. Iš šio augalo išskiriami širdį veikiantys junginiai, kurie tapo pagrindu vaistams, naudojamiems tam tikrų širdies sutrikimų gydymui, tačiau tokios medžiagos taikomos tik griežtai kontroliuojamomis dozėmis.

    Rezervate primenama, kad stambiažiedė rusmenė yra regioniškai reta rūšis Kijevo srityje ir jai reikalinga apsauga. Ji geriausiai auga purioje, organinėmis medžiagomis turtingoje dirvoje, dažniausiai žydi birželį ir liepą, o ją apdulkina vabzdžiai.

    Nors augalas subrandina daug sėklų, jo plitimas gali būti lėtas, nes sudygsta ne visos. Dėl to specialistai ragina retesnius augalus palikti natūraliose augavietėse ir nefiksuoti jų buveinių taip, kad tai skatintų neatsakingą lankytojų srautą.