Floridos Evergleidso pelkėse mokslininkai į laukinę gamtą paleido beveik 5 metrų ilgio ir 67 kg sveriantį tamsųjį tigrinį pitoną – bet ne tam, kad jis tiesiog „grįžtų į gamtą“.
Gyvatei implantuotas radijo siųstuvas, o jos judėjimas stebimas tam, kad tyrėjai galėtų rasti kitus šios invazinės rūšies pitonus. Apie tokį metodą rašo „Futura Sciences“.
Evergleidsas laikomas viena problemiškiausių vietų JAV, kur sparčiai plinta tamsieji tigriniai (Birmos) pitonai: jie gerai slepiasi, greitai dauginasi, o didžiulėje pelkėtoje teritorijoje juos aptikti itin sunku.
JAV Geologijos tarnyba (USGS) bando naują priemonę – sujungti radiotelemetriją ir nedidelius bepiločius orlaivius, kad invazinės gyvatės būtų aptinkamos greičiau ir saugiau, o vietinei faunai daroma žala mažėtų.
Kaip veikia „gyvatės-žvalgės“ metodas
USGS pitonus, kuriems įdedami siųstuvai ir kurie vėliau sekami laisvėje, vadina „gyvatėmis-žvalgėmis“. Idėja paprasta: stebint vieną pažymėtą individą, galima užtikti ir kitus pitonus.
Tyrimui atrenkami tiek patinai, tiek patelės, o siųstuvai į jų kūnus implantuojami chirurginiu būdu. Biologai stebi gyvates visus metus, tačiau didžiausias dėmesys skiriamas dauginimosi laikotarpiui.
Būtent tada patinai linkę rinktis aplink poruotis pasirengusią patelę – susiformuoja kelių gyvačių sankaupos. Tai leidžia vienu metu sugauti ne vieną, o kelis individus.
USGS nurodo, kad per 2019–2020 metų dauginimosi sezoną šis metodas padėjo iš gamtos pašalinti 86 suaugusius pitonus, kurių bendras svoris siekė apie 2 270 kg. Tarp jų buvo 53 veistis galinčios patelės, nešiojusios daugiau nei 2 500 kiaušinių.
Kodėl į pagalbą pasitelkiami dronai
Vis dėlto pitonų paieška išlieka labai varginanti: norėdami pagauti radijo signalą, tyrėjai neretai turi pėsčiomis brautis per pelkėtas pievas ir tankią augmeniją.
Todėl 2026 metų rugsėjį eksperimente buvo pasitelktas kompaktiškas bepiločio tipo orlaivis (sUAS). Tuo metu Floridos universiteto stažuotojai paleido 4,88 metro ilgio, 67 kg sveriančią Birmos pitono patelę su radijo siųstuvu.
Tyrėjai siekė įvertinti, ar signalą iš oro galima aptikti efektyviau nei ant žemės dirbančiai komandai. Priklausomai nuo užduoties, droną galima aprūpinti radijo imtuvu siųstuvų paieškai arba kamera vizualiniam stebėjimui.
Jei bandymai pasiteisintų, tokia technologija, tikimasi, mažintų paieškos sąnaudas, leistų dažniau nustatyti gyvačių buvimo vietą ir sumažintų rizikas darbuotojams, dirbantiems sunkiai prieinamose vietovėse.
Kuo invaziniai pitonai pavojingi
USGS tyrimai rodo, kad Birmos pitonai medžioja vietinius, saugomus gyvūnus. Tarp minimų rūšių – federaliniu lygmeniu nykstančia laikoma Ki Largo medžių žiurkė, taip pat amerikietiškasis kliuvas, arama ir floridinė ondatra.
Kaip papildomą priemonę tyrėjai lygina ir kitus būdus: vertinimuose minėta, kad specialiai apmokyti šunys pitonus randa maždaug 2,5 karto efektyviau nei žmonės be gyvūnų pagalbos, tačiau tokios paieškos priklauso nuo sąlygų ir kinologų prieinamumo.
USGS pabrėžia, kad dronų ir radiotelemetrijos derinio efektyvumas dar nėra galutinai patvirtintas – tyrimas tęsiamas Evergleidso nacionaliniame parke ir „Big Cypress“ nacionaliniame draustinyje.
Taip pat pranešta, kad 2026 metų rugsėjį paskelbtas geoduomenų rinkinys su pitonų, stebėtų 2005–2026 metais šiose teritorijose, koordinatėmis – jis padeda geriau suprasti, kaip invazinė rūšis plinta.