CP v2

Tag: Bitės

  • Kalbadžaro medaus festivalis: bitininkas tęsia trijų kartų tradiciją ir taikosi į eksportą

    Kalbadžaro medaus festivalis: bitininkas tęsia trijų kartų tradiciją ir taikosi į eksportą

    Trijų kartų amatas

    Kalbadžaro regione Azerbaidžane bitininkystė daugeliui šeimų yra ne tik pragyvenimo šaltinis, bet ir tapatybės dalis. Vienas tokių pavyzdžių – bitininkas Sabiras Mustafajevas, šį amatą perėmęs iš tėvų ir senelių bei dirbantis jau daugiau nei 40 metų.

    Pasak jo, per kelis dešimtmečius pasikeitė ne tik darbo įrankiai ar prekybos būdai, bet ir pačios gamtos diktuojamos taisyklės. Bitininkai vis dažniau kalba apie klimato kaitos įtaką, kuri perskirsto žydėjimo laiką, keičia medunešio sezonų stabilumą ir didina riziką dėl karščio bei sausrų.

    Sugrįžimas į Kalbadžarą

    Mustafajevų šeima 2021 metais ūkį perkėlė į Kalbadžarą ir vėliau čia atidarė medaus parduotuvę. Verslui įsibėgėjus atsirado ir antra prekybos vieta Baku, taip išplečiant pirkėjų ratą už regiono ribų.

    Toks žingsnis atspindi platesnę tendenciją, kai smulkūs gamintojai bando trumpinti kelią iki vartotojo ir labiau kontroliuoti produkto istoriją, kokybę bei kainodarą. Maisto produktų rinkoje tai ypač svarbu: pirkėjai dažniau renkasi aiškios kilmės, vietoje pagamintus produktus, o medus tampa vienu iš labiausiai vertinamų natūralių pirkinių.

    Festivalis kaip tramplinas

    Kasmetinis Kalbadžaro medaus festivalis šiemet dar labiau išryškino regiono bitininkystės tradiciją, suburdamas vietos gamintojus vienoje erdvėje. Tokie renginiai veikia kaip vitrina, kurioje galima ne tik parduoti produkciją, bet ir užmegzti ryšius su prekybininkais bei turistų srautais.

    Festivalio idėja – padėti Kalbadžaro medui pasiekti platesnę auditoriją ir sukurti aiškesnį regiono produkto įvaizdį. Gamintojai ieško galimybių auginti pardavimus už Azerbaidžano ribų, tačiau tam reikia nuoseklių žingsnių – nuo stabilios kokybės užtikrinimo iki pakuotės, logistikos ir reikalavimų skirtingose rinkose įgyvendinimo.

    „Anksčiau labiausiai rūpėjo, ar bus geras medunešis, o dabar tenka planuoti ir dėl karščio, ir dėl netikėtų sezonų posūkių“, – sakė Sabiras Mustafajevas.

    Kalbadžaro istorija rodo, kaip tradicinis amatas gali prisitaikyti prie šiuolaikinių sąlygų: vietos produkcijos vertė stiprinama per renginius, tiesioginę prekybą ir siekį plėsti geografiją. Tuo pačiu bitininkai visame regione priversti prisitaikyti prie klimato iššūkių, kurie daro įtaką tiek derliui, tiek kainai, tiek planavimui ateičiai.

  • Prie Černobylio pastebėta reta mėlynsparnė „vorė“ bitė: kodėl ji graužia medį ir „apgauna“ žiedus

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate mokslininkai užfiksavo retą vabzdį – ksilokopą, dar vadinamą dailide bite. Šią rūšį tyrėjai neretai praminė „vore“, nes ji sugeba pasiekti nektarą ne per įprastą žiedo angą.

    Rezervato specialistų teigimu, ksilokopą galima atpažinti iš stambaus tamsaus kūno ir blizgančių melsvai violetinių sparnų. Iš pirmo žvilgsnio ji gali atrodyti grėsminga dėl galingų žandikaulių, tačiau dažniausiai nėra agresyvi, jei nėra trukdoma.

    „Jei pamatysite didelę tamsią bitę su blizgančiais melsvai violetiniais sparnais, greičiausiai tai ksilokopa. Patelė galingais žandikauliais išgraužia landas sausoje ar apmirusiame medyje ir ten įsirengia lizdą“, – sakė rezervato specialistai.

    Patelės lizdus įrengia sausoje, nudžiūvusioje ar jau apmirusiame medienoje, kur išgraužia tunelius ir suformuoja atskiras kameras palikuonims. Tokie „medžio darbai“ svarbūs platesniam ekosistemos paveikslui, nes negyva mediena yra daugelio organizmų buveinė ir palaiko biologinę įvairovę.

    Suaugusios ksilokopos minta nektaru ir žiedadulkėmis, todėl prisideda prie augalų apdulkinimo. Vis dėlto dalis jų taiko vadinamąją žiedų „vagystę“, kai prasigraužia pro žiedo pagrindą ir pasiekia nektarą aplenkdamos natūralų žiedo „įėjimą“.

    Toks elgesys biologams įdomus tuo, kad jis parodo, kaip vabzdžiai prisitaiko prie skirtingų augalų formų. Ilgi žiedų vamzdeliai kai kurioms rūšims tampa kliūtimi, o „trumpesnis kelias“ leidžia sutaupyti energijos, nors apdulkinimo nauda augalui tokiu atveju gali sumažėti.

    Ukrainoje ksilokopa yra įtraukta į Raudonąją knygą ir laikoma pažeidžiama rūšimi. Tai reiškia, kad jos populiacijoms kenkia buveinių nykimas, ypač senų medžių ir negyvos medienos šalinimas, todėl tokie stebėjimai saugomose teritorijose laikomi svarbiais stebėsenai.

  • Botanikai nustebo: patyrusios stresą gėlės renkasi grožį, net jei rizikuoja neišgyventi

    Atradimas keičia požiūrį

    Ilgalaikis Mičigano universiteto mokslininkų tyrimas parodė, kad kai kurie augalai, patirdami aplinkos stresą, energiją nukreipia ne į šaknis ar „taupymą“, o į ryškesnius žiedus. Toks elgesys prieštarauja ilgai vyravusiai prielaidai, kad blogėjant sąlygoms augalai pirmiausia investuoja į išlikimą.

    Tyrėjų dėmesys buvo sutelktas į tai, kaip augalai paskirsto ribotus išteklius tarp vegetatyvinio augimo ir dauginimosi. Paaiškėjo, kad kritiniais momentais kai kurios rūšys padidina investicijas į žiedus ir nektaro gamybą, kad pritrauktų apdulkintojus.

    Kodėl gėlės svarbesnės už šaknis

    Esant sausrai ar maisto medžiagų trūkumui, logiška tikėtis, kad augalas mažins žydėjimą ir stiprins šaknų sistemą. Tačiau dalis augalų renkasi priešingą strategiją: stengiasi žydėti įspūdingiau, kad padidintų apdulkinimo tikimybę.

    Tokiu atveju „skaičiavimas“ paprastas: mažas, nepastebimas žiedas sutaupytų energijos, bet gali nepritraukti bičių ar kamanių. Jei apdulkinimas neįvyksta, visas sezono augimas tampa biologine aklaviete, todėl trumpalaikė rizika dėl ryškaus žydėjimo gali atsipirkti sėklomis.

    „Augalo tikslas nėra išgyventi bet kokia kaina, o perduoti genus kitai kartai, net jei tam tenka paaukoti dalį savo išteklių“, – tokia išvada apibendrinama tyrimo interpretacijoje.

    Ką tai reiškia sodininkams

    Praktiškai tai reiškia, kad gausus ir gražus žydėjimas ne visada yra geros būklės ženklas. Kartais tai gali būti streso signalas ir bandymas „paskutinį kartą“ sėkmingai subrandinti sėklas, kol sąlygos dar leidžia.

    Dėl to verta atidžiau vertinti aplinkybes: jei ilgai nėra lietaus arba dirva skurdi, įspūdingai žydintį augalą gali reikėti ne grožėtis, o gelbėti. Laiku suteiktas vanduo ir tinkamas tręšimas gali padėti augalui ne tik užmegzti sėklas, bet ir išlaikyti gyvybingumą.

    Šis atradimas įsirašo į platesnę tendenciją biologijoje, kai vis daugiau dėmesio skiriama kompromisams tarp augimo, apsaugos ir dauginimosi. Augalai, kaip ir kitos gyvosios sistemos, sprendžia ne vieną uždavinį vienu metu, o jų „sprendimai“ gali būti netikėti žmogaus akiai.

  • Sode auga tikras milžinas: daugiau nei 2 m gėlė žydi visą vasarą ir traukia bites

    Sode auga tikras milžinas: daugiau nei 2 m gėlė žydi visą vasarą ir traukia bites

    Įspūdingas augalas didesniems sodams

    Milžininė galvažolė (Cephalaria gigantea) – daugiametė gėlė, kuri žydėjimo metu gali pasiekti apie 2–2,5 metro aukštį. Ji natūraliai paplitusi Kaukazo regione ir Turkijoje, o Europoje vertinama kaip dekoratyvus, natūralistiniams gėlynams tinkantis augalas.

    Želdynuose ši rūšis išsiskiria ilgais, gana tvirtais stiebais, didesniais, plunksniškai skiautėtais lapais ir švelniai geltonais žiedynais. Dėl savo mastelio ji dažniau sodinama didesnėse erdvėse, kur gali tapti aiškiu gėlyno akcentu.

    Žydi ilgai ir naudinga apdulkintojams

    Milžininė galvažolė paprastai žydi vasarą – nuo birželio iki rugsėjo, priklausomai nuo oro sąlygų ir augavietės. Žiedynai dažniausiai būna kelių centimetrų pločio, šviesiai gelsvi, pastebimi iš tolo ir suteikia gėlynui lengvumo.

    Šis augalas laikomas medingu, todėl gali pritraukti bites, kamanes ir drugelius. Pastaraisiais metais sodininkystėje vis dažniau akcentuojama apdulkintojams palankių augalų svarba, ypač kuriant mišrius, mažiau intensyvios priežiūros gėlynus.

    Kaip auginti, kad neapviltų

    Nors iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti reiklus milžinas, galvažolė paprastai auga gana patikimai, jei parenkama tinkama vieta. Geriausiai tinka saulėta augavietė, tačiau ji pakelia ir pusiau pavėsį, tik žydėjimas gali būti kiek kuklesnis.

    Augalui patinka derlinga, laidi dirva, o pH gali svyruoti nuo silpnai rūgštaus iki silpnai šarminio. Jauniems augalams svarbus tolygesnis laistymas, o įsitvirtinusios kerelės trumpalaikę sausrą dažniausiai ištveria, jei šaknys neužmirksta.

    Praktikoje didžiausia rizika dažniau kyla ne vasarą, o šaltuoju sezonu, kai vanduo užsilaiko prie šaknų. Dėl to verta vengti žemumų ir sunkių, prastai drenuotų vietų, ypač jei sklype pavasarį ilgiau laikosi tirpsmo vanduo.

    Norint paskatinti stabilų augimą, pavasarį paprastai pakanka saikingo tręšimo žydintiems augalams skirtomis trąšomis arba kompostu. Per didelis azoto kiekis gali lemti vešlų lapiją, bet silpnesnius stiebus ir prastesnį žydėjimą.

    Peržydėjusių žiedynų šalinimas gali padėti prailginti žydėjimą ir sumažinti savaiminį pasisėjimą. Pagrindinis stiebų nukirpimas dažniausiai atliekamas vėlyvą rudenį arba ankstyvą pavasarį, paliekant stiebus žemai virš žemės.

    Milžininė galvažolė laikoma atsparia šalčiui, todėl suaugę augalai dažnai sėkmingai peržiemoja be papildomos dangos. Vis dėlto pirmus metus po pasodinimo verta stebėti sąlygas ir, jei prognozuojami staigūs temperatūrų šuoliai, jauną kerelį pridengti.

    Kur sodinti ir su kuo derinti

    Dėl aukščio galvažolė gražiausiai atrodo gėlyno fone arba kaip pavienis akcentas, kai aplink paliekama pakankamai erdvės. Jei vieta vėjuota, gali praversti atrama, nors stiebai paprastai būna pakankamai standūs.

    Ji tinka natūralistiniams ir kaimiško stiliaus gėlynams, taip pat daugiamečių augalų kompozicijoms. Dažnai derinama su ežiuolėmis, verbenomis, flioksais, liatromis ar dekoratyvinėmis žolėmis, kurios pabrėžia jos lengvą, svyruojantį siluetą.

  • Mažai kas ją pažįsta, bet žydi iki rudens: ožota pritraukia bites ir tinka saulėtoms lysvėms

    Mažai kas ją pažįsta, bet žydi iki rudens: ožota pritraukia bites ir tinka saulėtoms lysvėms

    Kas yra ožota ir kodėl verta ją rinktis?

    Ožota paprastoji, dar vadinama auksiniu astriu, yra astrinių šeimos daugiametis augalas, natūraliai augantis ir mūsų regione. Nors ji laikoma nepelnytai primiršta, soduose gali tapti vienu ryškiausių vasaros pabaigos akcentų.

    Šis augalas žydi geltonais, tankiais žiedynais nuo vasaros vidurio iki ankstyvo rudens, todėl prailgina žydėjimo sezoną tada, kai dalis kitų daugiamečių jau būna peržydėję. Be to, ožota yra medingas augalas, svarbus apdulkintojams, ypač vėlyvesniu metų laiku.

    Augimo sąlygos: kuo mažiau rūpesčių

    Ožota geriausiai jaučiasi saulėtoje, šiltoje vietoje, kur augalo neužstoja pavėsis. Kuo daugiau tiesioginės saulės, tuo gausesnis žydėjimas, o prastai apšviestoje vietoje žiedų susiformuoja gerokai mažiau.

    Dirvai ožota nėra išranki, tačiau palankiausios sąlygos – laidus, sausesnis, vidutinio derlingumo, kalkingesnis substratas. Užmirkstančiose ir sunkiose dirvose ji dažniau skursta, todėl verta pasirūpinti drenažu arba rinktis aukštesnę vietą gėlyne.

    Augalas yra atsparus šalčiui, todėl tinkamas daugumai Lietuvos sodų. Prižiūrint svarbiausia neperlaistyti ir nepertręšti azotu, nes tuomet augalas gali labiau auginti lapiją, o ne žiedus.

    Kada sodinti ir kaip pritaikyti gėlyne?

    Sodinukus patogu sodinti pavasarį, kad iki didžiausių karščių augalas spėtų įsišaknyti, arba rudenį, paliekant laiko prisitaikyti prieš žiemą. Sėklomis dažniau sėjama rudenį, nes daliai rūšių ir formų naudingas natūralus peržiemojimas ir daigumo skatinimas vėsa.

    Ožota dažniausiai užauga iki maždaug 60 centimetrų, todėl tinka tiek gėlyno viduriui, tiek natūralistiniams želdynams. Ji gerai atrodo sodinama grupėmis, kuriant pievinių augalų įspūdį, o deriniuose tinka prie kitų saulę ir sausesnę dirvą mėgstančių daugiamečių.

    Kaip ir daugelį astrinių šeimos augalų, ožotą kartais gali pulti amarai ar voratinklinės erkės, todėl verta reguliariai apžiūrėti ūglius, ypač per sausras. Ankstyvas pastebėjimas paprastai leidžia išvengti didesnės žalos ir apsieiti be agresyvių priemonių.

  • Bitininkams – paramos langas rugsėjį: kiek eurų skirs už bičių maitinimą ir kam nepriklauso

    Bitininkams – paramos langas rugsėjį: kiek eurų skirs už bičių maitinimą ir kam nepriklauso

    Nuo rugsėjo 1 dienos iki rugsėjo 30 dienos bičių laikytojai gali teikti paraiškas paramai už papildomą bičių maitinimą. Priemonės tikslas – iš dalies kompensuoti išlaidas, patirtas įsigyjant cukrų ar invertuotojo cukraus sirupą, kai šeimoms reikia papildomų atsargų.

    Kompensuojamos išlaidos gali būti susijusios su įprastiniu cukrumi, ekologišku cukrumi arba invertuotojo cukraus sirupu. Tinkamos finansuoti išlaidos turi būti patirtos tais pačiais metais iki paraiškos pateikimo dienos imtinai.

    Paramą gali gauti bičių laikytojai, kurie Ūkinių gyvūnų registre yra deklaravę laikomas bičių šeimas ir jų turi ne daugiau kaip 150. Taip pat būtina būti įregistruotam Žemės ūkio ir kaimo verslo registre kaip valdos valdytojui arba partneriui.

    Ekologinės gamybos ūkiai turi papildomą reikalavimą: reikia turėti sertifikavimo institucijos išduotą sertifikatą ir ekologiško cukraus kokybę patvirtinančius dokumentus. Šie dokumentai tampa svarbūs tada, kai prašoma didesnės kompensacijos už sertifikuotas bičių šeimas.

    Už vieną bičių šeimą galima gauti iki 5,79 euro kompensaciją įprastiniam ar ekologiškam cukrui arba invertuotojo cukraus sirupui įsigyti. Už ekologinės gamybos ūkio sertifikuotą bičių šeimą kompensacija gali siekti iki 11,58 euro.

    Jei paaiškėja, kad pareiškėjų prašomų lėšų suma viršija tam tikslui tais metais skirtą biudžetą, išmokos mažinamos proporcingai. Tai reiškia, kad galutinė išmoka gali būti mažesnė nei maksimalūs dydžiai, net jei pareiškėjas atitinka visus kriterijus.

    Žemės ūkio ministerija atkreipia dėmesį, kad prieš teikiant paraišką būtina atnaujinti duomenis apie bičių šeimų skaičių Ūkinių gyvūnų registre. Tik po deklaravimo galima pildyti paraišką, suvedant duomenis į Žemės ūkio duomenų centro informacinę sistemą PŽŪSAIS.

    Bičių laikytojai, neturintys galimybės naudotis elektronine bankininkyste, taip pat pavėluotai teikiantys paraiškas, gali kreiptis į savivaldybę pagal gyvenamąją vietą, buveinės adresą arba valdos registravimo vietą. Svarbu įsivertinti, kad bičių laikytojai, turintys daugiau kaip 150 bičių šeimų, į šią paramą pretenduoti negali.

    Paraiškos teikimo metu neprivaloma pateikti išlaidas pagrindžiančių dokumentų už papildomą cukrų. Vis dėlto pareiškėjams rekomenduojama išsaugoti pirkimo įrodymus, nes tikrinimų atvejais gali būti prašoma patikslinti pateiktą informaciją.

    Priemonė aktuali atsižvelgiant į pastarųjų metų bitininkystės iššūkius, kai bičių šeimų būklę lemia ir orų svyravimai, ir nektaro bazės nepastovumas. Papildomas maitinimas rudenį dažnai laikomas vienu svarbiausių veiksnių, padedančių šeimoms saugiau peržiemoti ir pavasarį greičiau sustiprėti.

  • Mokslininkai atskleidė bičių magnetinį kompasą: kaip jos randa kelią į avilį ir kodėl tai svarbu

    Bitės orientuojasi ne vien pagal Saulę, kvapus ar regą – nauji tyrimai rodo, kad jos gali reaguoti ir į Žemės magnetinį lauką. Tai vadinama magnetorecepcija – gebėjimu užfiksuoti nematomą magnetinę kryptį ir ją panaudoti navigacijai.

    Šią savybę tyrėjai sieja su itin smulkiomis magnetinėmis dalelėmis, kurios gali veikti kaip biologinis jutiklis. Panašus principas aptinkamas ir kituose gyvūnuose, pavyzdžiui, migruojančiuose paukščiuose ar jūrų vėžliuose, tačiau vabzdžių atveju jis ilgai kėlė ginčų.

    Ilgalaikio eksperimento metu buvo lyginama, kaip skirtingų rūšių bitės ir kai kurios vapsvos reaguoja į kontroliuojamus magnetinio lauko pokyčius. Paaiškėjo, kad reakcija pastebima ne tik labai socialių rūšių kolonijose, kur informacija perduodama per bičių šokį, bet ir vienišą gyvenimo būdą turinčiuose vabzdžiuose.

    „Mūsų duomenys rodo, kad magnetinis laukas gali būti svarbus trumpų atstumų navigacijai, ypač kai kiti signalai tampa nepatikimi“, – teigė tyrime dalyvavę mokslininkai.

    Praktiškai tai gali būti ypač svarbu apsiniaukusiomis dienomis ar sudėtingoje aplinkoje, kai Saulės padėtis sunkiai nustatoma, o kvapų taką išsklaido vėjas. Tokiu atveju magnetinis pojūtis galėtų veikti kaip atsarginė sistema, padedanti bitei tiksliau grįžti į avilį arba rasti naujus žydinčius plotus.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad magnetorecepcija greičiausiai nėra pagrindinis orientacijos būdas – bitės vis tiek plačiai naudoja regą, atmintį ir kvapus, o kolonijose didelę reikšmę turi šokiu perduodama informacija. Vis dėlto atradimas stiprina mintį, kad bičių navigacija yra daugiasluoksnė ir paremta kelių signalų deriniu.

    Rezultatai paskelbti mokslo žurnale „Science Advances“. Mokslininkai tikisi, kad tolesni darbai padės tiksliau nustatyti, kuriose bičių kūno vietose veikia magnetinis jutiklis ir kaip magnetinė informacija integruojama su kitais pojūčiais.

    Platesniame kontekste tokie tyrimai svarbūs ir dėl sparčiai kintančios aplinkos. Navigacijai gali turėti įtakos šviesos tarša, intensyvesnė žemdirbystė, buveinių fragmentacija, taip pat ir žmogaus kuriami elektromagnetiniai triukdžiai, nors jų poveikis bičių orientacijai dar nėra iki galo aiškus.

    Bičių elgsenos tyrimai pastaraisiais metais sparčiai plečiasi: mokslininkai analizuoja jų mokymąsi, atmintį, sprendimų priėmimą ir socialinius signalus. Magnetorecepcijos patvirtinimas vabzdžiuose gali atverti naują kryptį, aiškinantis, kaip apdulkintojai prisitaiko prie besikeičiančių sąlygų ir kaip geriau apsaugoti jų populiacijas.

  • Rudeninis heleniumas sugrąžina spalvas į sodą: traukia bites, o šliužai jo vengia

    Rudeninis heleniumas sugrąžina spalvas į sodą: traukia bites, o šliužai jo vengia

    Rudeninis heleniumas yra viena ryškiausių daugiamečių gėlių, kuri pražysta tuomet, kai dauguma augalų jau baigia sezoną. Dėl geltonų, oranžinių ir raudonų atspalvių žiedų jis padeda išlaikyti spalvingą gėlyną iki pat vėlyvo rudens. Ne mažiau svarbu ir tai, kad šis augalas tampa vėlyvojo sezono „maitinimo stotele“ apdulkintojams.

    Heleniumo žiedai vilioja bites, kamanes ir drugelius, nes rudenį nektaro šaltinių sode gerokai sumažėja. Specialistai pabrėžia, kad vėlai žydintys augalai ypač reikalingi tam, kad apdulkintojai sukauptų energijos atsargų prieš šaltąjį laikotarpį. Todėl heleniumas dažnai rekomenduojamas kaip praktiškas pasirinkimas gamtai palankiam gėlynui.

    Kada ir kiek žydi?

    Rudeninis heleniumas paprastai pradeda žydėti vasaros viduryje, o daugelis veislių išsilaiko iki spalio ar net iki pirmųjų šalnų. Augalas, priklausomai nuo veislės ir auginimo sąlygų, gali užaugti iki maždaug 1,5 metro, todėl gėlynuose dažnai tampa vertikaliu akcentu. Tvirti stiebai baigiasi ramunes primenančiais žiedynais, kurie ilgai išlaiko dekoratyvumą.

    „Vėlyvas žydėjimas heleniumui suteikia ypatingą vertę, nes jis prailgina žydinčių augalų sezoną ir padeda išlaikyti gyvybę sode, kai kiti žiedai jau nyksta“, – teigia sodininkystės praktikai.

    Kaip auginti, kad žydėtų gausiai?

    Geriausiai heleniumas auga saulėtoje vietoje, nes šviesa tiesiogiai lemia žiedų kiekį ir jų spalvų intensyvumą. Augalui tinka derlinga, humusinga ir vidutiniškai drėgna dirva, tačiau ilgalaikė sausra gali sutrumpinti žydėjimą. Karštesnėmis vasaromis verta pasirūpinti reguliariu laistymu, ypač lengvesnėse, greičiau perdžiūstančiose dirvose.

    Norint išlaikyti kompaktišką kerą ir kasmetinį gausų žydėjimą, heleniumą naudinga pamaitinti kompostu arba trąšomis žydintiems daugiamečiams augalams. Aukštesnės veislės vėjuotose vietose kartais išgula, todėl praverčia atramos arba sodinimas tankesnėse grupėse. Praktikoje dažnai taikomas ir nužydėjusių žiedynų šalinimas, kad augalas ilgiau formuotų naujus žiedus.

    Kodėl šliužai jį aplenkia?

    Viena didžiausių heleniumo stiprybių – santykinis atsparumas šliužams, kurie kituose gėlynuose neretai pridaro daug žalos. Nors visiškai „nepažeidžiamų“ augalų nėra, heleniumas dažniausiai nepatenka į šių kenkėjų mėgstamų augalų sąrašą, todėl gali būti geras sprendimas probleminėse vietose. Tai ypač aktualu drėgnesniuose sklypuose, kur šliužų populiacijos paprastai būna gausesnės.

    Gėlynuose heleniumas gražiausiai atrodo pasodintas didesnėmis grupėmis, derinamas su ežiuolėmis, astrais, dekoratyvinėmis žolėmis ar šilokais. Be to, jo žiedus galima skinti puokštėms, nes jie ilgiau išlieka dekoratyvūs vazoje. Jei norisi sodo, kuris būtų ir ryškus, ir naudingas apdulkintojams rudenį, heleniumas yra vienas patikimiausių pasirinkimų.

  • Cukinija žydi, bet vaisių nėra: paskutinis metas paprastam triukui, kuris gelbsti derlių

    Cukinija žydi, bet vaisių nėra: paskutinis metas paprastam triukui, kuris gelbsti derlių

    Cukinijos gausiai žydi, tačiau vietoje vaisių dažnai tenka matyti tik nudžiūvusius, nukritusius žiedus. Dažniausia priežastis paprasta – žiedai nebuvo apdulkinti, todėl užuomazgos nepradeda augti ir augalas jas „atmeta“.

    Cukinijas apdulkina bitės, kamanės ir kiti vabzdžiai, bet jų aktyvumas priklauso nuo oro. Per karščius, ypač kai temperatūra pakyla virš 35 laipsnių, žiedadulkės tampa mažiau gyvybingos, o žiedai atsiveria trumpam, dažniausiai ryte.

    Problemas sustiprina ir vėsesni, lietingi periodai, kai apdulkintojai skraido mažiau. Prie to prisideda intensyvus augalų apsaugos priemonių naudojimas: netinkamai purškiant nukenčia ne tik kenkėjai, bet ir apdulkintojai, kurių mažėjimas fiksuojamas daugelyje regionų.

    Kaip atskirti žiedus?

    Cukinija ant to paties augalo formuoja vyriškus ir moteriškus žiedus, todėl svarbu mokėti juos atpažinti. Moteriško žiedo apačioje matomas sustorėjimas, primenantis mažą cukinijos užuomazgą – būtent iš jos vėliau auga vaisius.

    Vyriški žiedai auga ant ilgesnio, plonesnio kotelio ir turi dulkinę su žiedadulkėmis. Paprastai jų būna daugiau ir jie pasirodo anksčiau, kad atsivėrus moteriškiems žiedams apdulkinimas įvyktų kuo greičiau.

    Paprastas triukas – apdulkinimas rankomis

    Jei darže nematyti apdulkintojų, o žiedai vis krinta, galima atlikti rankinį apdulkinimą. Geriausia tai daryti anksti ryte, kai žiedai šviežiai atsivėrę, o žiedadulkės dar sausos ir lengvai pernešamos.

    Pasirinkite ką tik prasiskleidusį vyrišką žiedą, atsargiai nuplėškite jo žiedlapius ir atidengtais dulkiniais palieskite moteriško žiedo vidų. Tinka ir švarus, sausas mažas teptukas – juo surinkite žiedadulkes nuo vyriško žiedo ir tolygiai perkelkite ant moteriško.

    Po sėkmingo apdulkinimo užuomazga po moterišku žiedu per kelias dienas pastebimai didėja, o nesėkmės atveju pagelsta ir nukrenta. Vienas vyriškas žiedas dažnai pakanka keliems moteriškiems apdulkinti, todėl verta procedūrą pakartoti kelis rytus iš eilės.

    Ką dar verta įvertinti?

    Derėjimui svarbi ir bendra augalo būklė. Per didelis azoto kiekis skatina lapų ir ūglių augimą, bet gali mažinti žydėjimo ir vaisių formavimosi intensyvumą, todėl tręšiant verta vengti persistengti.

    Padeda ir tinkama vieta: cukinijoms reikia saulės bei geros oro cirkuliacijos, kad žiedai greičiau džiūtų po rasos ar lietaus, o vabzdžiai augalo neaplenktų. Praktikoje pasiteisina ir žydinčių augalų kaimynystė, kuri pritraukia apdulkintojus, taip pat atsargus purškimas, nevykdomas žydėjimo metu.

  • Netoli Walt Disney World saulės elektrinė „Mikio“ forma ir 160 akrų pieva bitėms bei drugiams

    Netoli Walt Disney World saulės elektrinė „Mikio“ forma ir 160 akrų pieva bitėms bei drugiams

    Iš lėktuvo lango, artėjant prie Orlando, Floridos laukuose galima įžiūrėti neįprastą vaizdą: tamsių saulės modulių siluetas sudėliotas taip, kad iš aukštai primena Mikį Pelę. Ši netoli Walt Disney World įrengta maždaug 5 megavatų galios saulės elektrinė tapo atpažįstamu simboliu, tačiau tikroji istorija slypi ne pačiuose moduliuose.

    Walt Disney World energijos poreikiai prilygsta mažam miestui: atrakcionai, viešbučiai, restoranai, logistikos ir aptarnavimo infrastruktūra kasdien sunaudoja didelius elektros kiekius. Dėl to atsinaujinančios energijos projektai čia turi ne tik ekonominę, bet ir reputacinę reikšmę, o sprendimai ieškomi taip, kad derėtų su aplinka.

    Saulės parkas kaip ženklas

    2016 metais šalia kelio į Epcot pastatyta „Mikio“ kontūro elektrinė išsiskiria tuo, kad įspūdingiausiai atrodo būtent iš oro. Skelbiama, kad ją sudaro apie 48 000 saulės modulių, o pati forma tapo būdu atsinaujinančią energiją pateikti kaip vizualiai patrauklų, lengvai atpažįstamą objektą.

    Nors vairuotojai, važiuodami pro šalį, dažnai mato tik įprastą modulių lauką, iš paukščio skrydžio vaizdas „susidėlioja“ į vieną ryškiausių saulės energetikos ikonų JAV. Tokie sprendimai atliepia platesnę tendenciją, kai dideli energetikos projektai vis dažniau vertinami ir per kraštovaizdžio, vietos bendruomenių bei turizmo prizmę.

    Daug didesnis projektas šalia

    Vėliau šalia atsirado gerokai didesnės apimties saulės ūkis, kurio galia siekia apie 57 megavatus. Jo teritorija apima maždaug 270 akrų, o kartu su kitais projektais regiono saulės infrastruktūra skaičiuojama šimtais tūkstančių modulių, galinčių reikšmingai prisidėti prie parko elektros poreikių.

    Tačiau dėmesį patraukia ne tik generuojama energija. Didelėje teritorijos dalyje buvo pasirinktas vadinamasis apdulkintojams palankus sprendimas, kai tarp modulių eilių ir aplink jas kuriama pievų ekosistema, o ne paliekama plika danga ar intensyviai šienaujama veja.

    160 akrų pieva apdulkintojams

    Skelbiama, kad daugiau kaip 160 akrų plote buvo pasėtos laukinės gėlės ir kiti vietinėms rūšims tinkami augalai, pritraukiantys bites, drugius ir kitus apdulkintojus. Tokia praktika siejama su dviem tikslais: palaikyti biologinę įvairovę ir kartu gerinti pačių saulės parkų priežiūros efektyvumą, nes natūrali pieva gali mažinti dirvos eroziją ir poreikį dažnai šienauti.

    Tai svarbu platesniame kontekste, nes apdulkintojų populiacijos daugelyje regionų patiria spaudimą dėl buveinių nykimo, pesticidų poveikio, ligų ir klimato kaitos. Didėjant saulės elektrinių plotams, vis dažniau keliama idėja, kad energetikos infrastruktūra gali būti derinama su gamtosauginiais sprendimais, o ne kuriama jų sąskaita.

    Šis pavyzdys rodo, kad saulės energetika gali būti ne tik apie kilovatvalandes, bet ir apie žemės naudojimo kokybę. Kai po moduliais atsiranda žydinčios pievos, vienas sklypas vienu metu tampa ir elektros gamybos vieta, ir reali buveinė vabzdžiams, nuo kurių priklauso didelė dalis ekosistemų bei žemės ūkio grandinių.