Tag: Bitės

  • Tyrimas: „celofaninės“ bitės gamina į polietileną panašią medžiagą, kuri dirvoje greitai suyra

    Dalis vienišų Šiaurės Amerikoje gyvenančių bičių jau milijonus metų gamina į plastiką panašią medžiagą – ir ji, priešingai nei įprastas polietilenas, dirvožemyje gana greitai suyra.

    Naujas tyrimas rodo, kad vadinamosios „celofaninės“ bitės savo požeminių lizdų sieneles padengia plona, lanksčia ir permatoma plėvele, kuri elgiasi panašiai kaip polietilenas, bet natūraliame dirvožemyje neilgai išlieka.

    Mokslininkus domina, kaip šis natūralus „bičių plastikas“ suderina, atrodytų, sunkiai suderinamas savybes: atsparumą ir lankstumą, bet kartu ir palyginti spartų irimą.

    Jei pavyktų perprasti mechanizmą, ateityje tai galėtų padėti kurti sintetines medžiagas, kurios būtų panašiai praktiškos kaip įprasti plastikai, tačiau aplinkoje nesikauptų dešimtmečiais ar šimtmečiais.

    Kas yra „celofaninės“ bitės

    Tyrime dėmesys sutelktas į „celofanines“ bites (Colletes inaequalis) – vienišus vabzdžius, kurie lizdus įsirengia po žeme. Kiekvieną kamerą jos iškloja plona danga, apsaugančia besivystančius jauniklius.

    Ši danga nėra atsitiktinė: bitės ją suformuoja iš sekreto, kurį išskiria speciali liauka (Dufour’o liauka). Iš šio sekreto susidaro natūralus poliesteris, kuris padengia lizdo sieneles.

    Įdomu tai, kad nors tokie lizdai kai kuriose vietose kuriami nuolat – tose pačiose teritorijose bitės gali sugrįžti metų metus – dirvožemyje ši medžiaga, panašu, nesikaupia.

    Kaip nustatyta, kad medžiaga suyra

    Mokslininkai lygino naujai suformuotus lizdų dangos mėginius su tais, kurie buvo surinkti iš tos pačios vietos po 4, 7 ir 11 mėnesių. Medžiagos pokyčiai vertinti pasitelkiant cheminę analizę, mikroskopiją, kaitinimo matavimus ir rentgeno sklaidą.

    Rezultatai parodė gana spartų irimą: šviežias bičių poliesteris sudarė apie 73 proc. dangos masės, o po keturių mėnesių natūraliame dirvožemyje ši dalis buvo sumažėjusi iki 40 proc.

    Po 7 mėnesių medžiagoje pastebėtos matomos įtrūkimo žymės, o po 11 mėnesių ji tapo trapi ir linkusi trupėti. Kartu šviežia danga buvo stebėtinai lanksti – ją buvo galima lankstyti ar glamžyti, išlaikant formą.

    Kodėl tai svarbu plastiko alternatyvoms

    Tyrėjai pabrėžia, kad į polietileną panašūs sintetiniai poliesteriai paprastai yra menkai biologiškai skaidūs. Viena iš priežasčių – jų kristališkumas ir hidrofobiškumas: sandariai susipakavusios molekulės apsunkina vandens ir fermentų patekimą prie ryšių, kurie turėtų suirti.

    Vis dėlto bičių gaminamas poliesteris elgėsi kitaip. Nors nustatyta, kad maždaug 60 proc. šviežios medžiagos turi kristalinę struktūrą, ji, panašu, nesusiformuoja į didesnes, labai tvarkingas struktūras, būdingas daugeliui plastikų – todėl dalis ryšių gali būti lengviau pasiekiami ir ardomi.

    Tyrime taip pat aptikta požymių, kad prie irimo gali prisidėti biologiniai veiksniai: bandymuose fiksuotas esteraazių aktyvumas, o šie fermentai gali ardyti esterinius ryšius poliesteriuose. Vis dėlto autoriai pabrėžia, kad tiksli mechanizmo priežastis kol kas nėra iki galo aiški ir reikės papildomų eksperimentų.

    Svarbu ir tai, kad pati lizdų danga nėra „paruoštas produktas“ pakuotėms – ją dar reikia perprasti ir įvertinti, ar panašias savybes įmanoma atkartoti pramoninėmis sąlygomis. Tyrimas publikuotas žurnale PNAS.

  • Sėjama vėlyvą rudenį: muskatinė šalavija gali pakeisti levandą ir pritraukti drugelius

    Muskatinė šalavija (Salvia sclarea) – įspūdinga, kvapni sodo gėlė, kurią galima sėti tiesiai į dirvą dar vėlyvą rudenį. Ji žavi pastelinių žiedų debesimi ir šiltu, prieskonius primenančiu aromatu, o vasarą tampa tikru traukos centru vabzdžiams.

    Kaip rašoma WP.pl, šios šalavijos sėkloms į naudą išeina žiemos vėsa: šaltis ir drėgmė padeda joms „prabusti“. Todėl sėjimas lapkritį kai kuriems augalams nėra keistenybė – tai natūraliai jų ciklą atitinkantis sprendimas.

    Nors rudenį dauguma sodininkų labiau galvoja apie darbus ir lysvių paruošimą žiemai, daliai rūšių toks metas gali būti tinkamas startas. Muskatinės šalavijos sėkloms svarbi vadinamoji stratifikacija – peršaldymas drėgnoje žemėje, kuris padeda nutraukti ramybės periodą.

    Reikia įvertinti, kad muskatinė šalavija dažniausiai yra dvimetė: pirmais metais ji daugiausia augina lapų rozetę, o antraisiais – iškelia aukštus stiebus ir pražysta. Tad rezultatas atsiskleidžia ne iš karto, bet vėliau atperka kantrybę.

    Kuo išsiskiria muskatinė šalavija

    Šis augalas gerokai skiriasi nuo įprastos vaistinės šalavijos, kuri daugeliui pažįstama kaip prieskonis ar vaistažolė. Muskatinė šalavija užauga didelė ir tvirta – palankiomis sąlygomis gali pasiekti maždaug metro aukštį.

    Jos stiebai ir didesni, švelniai plaukuoti lapai turi smulkių liaukučių su eteriniais aliejais. Pakanka lengvai paliesti ūglį, kad pasklistų sodrus, šiltas kvapas, dažnai lyginamas su muskato riešutu ir žolelių natomis.

    Kada žydi ir ką pritraukia į sodą

    Didžiausią įspūdį muskatinė šalavija palieka žydėjimo metu – nuo birželio iki rugpjūčio. Tuomet ji suformuoja aukštas, šakotas šluoteles su daugybe smulkių žiedų ir didesniais, tarsi popieriniais pažiedlapiais.

    Žiedynų spalvos dažnai kinta nuo rausvų iki alyvinių, persilieja su kremine balta ar vėsesniais melsvais tonais. Augalas ypač mėgstamas kamanų, bičių ir drugių, todėl tinka tiems, kas nori gyvesnio, vabzdžiams draugiško sodo.

    Dar viena detalė – muskatinės šalavijos eterinis aliejus jau seniai naudojamas parfumerijoje, kur jis pasitelkiamas kvapams „įtvirtinti“. Tai paaiškina, kodėl augalas taip ryškiai kvepia ir sode.

    Kaip sėti rudenį ir kur ją sodinti

    Muskatinę šalaviją galima sėti ir pavasarį, tačiau vėlyvas rudeninis sėjimas dažnai laikomas pranašesniu būdu būtent dėl reikalingo peršaldymo. Sėklos sėjamos tiesiai į dirvą, paliekant jas žiemoti natūraliomis sąlygomis.

    Planuojant vietą verta prisiminti, kad kitą sezoną augalas taps aukštu akcentu gėlyne. Jis dera su rožėmis, dekoratyvinėmis žolėmis, ežiuolėmis, taip pat gali būti auginamas greta levandų ar net laikomas jų alternatyva.

    Įsitvirtinusi gėlyne muskatinė šalavija neretai pasisėja pati: po žydėjimo subrandina sėklas ir gali kasmet „sugrįžti“ naujais kerais. Dėl to ji patinka mėgstantiems natūralesnį, šiek tiek laukinį sodo stilių.

  • Tyrimas: bičių avilys veikia kaip imuninė sistema – apsauga nuo įėjimo iki bičių žarnyno

    Tyrimas: bičių avilys veikia kaip imuninė sistema – apsauga nuo įėjimo iki bičių žarnyno

    Bičių avilys nuo ligų saugo ne tik atskiromis bitėmis – naujas tyrimas rodo, kad visa kolonija veikia kaip savotiška imuninė sistema su keliomis gynybos „linijomis“.

    Kaip rašoma žurnale „ISME Communications“ publikuotame darbe, avilio struktūroje ir medžiagose susiformuoja nuoseklūs apsauginiai sluoksniai: nuo avilio įėjimo zonos iki perų korių ir net bičių virškinamojo trakto.

    Tyrėjai primena, kad socialiniams vabzdžiams būdingas gyvenimas tankiose kolonijose – tai didina infekcijų plitimo riziką. Tačiau bitės šią riziką mažina vadinamuoju socialiniu imunitetu, kai veikia elgesio, cheminių ir biologinių apsaugų visuma.

    Nors medaus, bičių vaško ir propolio antimikrobinės savybės žinomos seniai, iki šiol buvo mažiau aišku, kaip šios medžiagos ir jų išsidėstymas avilyje, kartu su kitais mechanizmais, sustiprina kolonijos atsparumą bakterijoms ir grybams.

    24 kolonijų mėginiai iš skirtingų avilio vietų

    Tyrimą atlikusi komanda rinko mėginius iš 24 europinių medunešių bičių (Apis mellifera) kolonijų penkiuose bitynuose Naujojo Pietų Velso valstijoje Australijoje.

    Buvo tiriamas medaus, propolio, vaško ir žiedadulkių antimikrobinis bei cheminis „profilis“, taip pat mikroorganizmų bendruomenės skirtingose avilio vietose – prie įėjimo, žiedadulkėse, perų koriuose ir bitėse, kurios neša maistą (rinkėjose).

    Gauti duomenys parodė dėsningą „gradientą“: mikrobinės bendruomenės, antimikrobinis aktyvumas ir cheminė sudėtis avilyje keičiasi nuspėjamai, pereinant nuo labiau aplinkos veikiamų paviršių prie vidinių, su bitėmis susijusių audinių.

    Kur gynyba tvirčiausia – ir kas ją silpnina

    Pasak autorių, aplinkos veikiamos medžiagos, pavyzdžiui, propolis, pasižymi platesnio spektro antimikrobine veikla, o su bitėmis glaudžiau susijusiuose „skyriuose“ aktyvumas būna tikslingesnis – nukreiptas į svarbius bakterinius avilio patogenus.

    Aviliai ypač stipriai buvo „sutvirtinti“ prieš bakterijas Paenibacillus larvae ir Paenibacillus alvei – tai suprantama, nes užkratas tokiomis bakterijomis gali nuniokoti visą koloniją.

    Tuo metu apsauga nuo grybelinių infekcijų, tyrimo duomenimis, buvo mažiau struktūruota ir apskritai silpnesnė. Tyrėjai svarsto, kad taip gali būti todėl, jog ne visi grybai bitėms pavojingi – dalis jų netgi gali būti naudingi, o kai kurie patogeniški štamai kolonijoms nėra mirtini.

    Įdomu ir tai, kad su kiekvienu avilio „sluoksniu“ siejamos bakterijos skyrėsi, nors bitės, tikėtina, nuolat parneša mikrobus nuo žiedų. Tai leidžia manyti, kad avilys tam tikra prasme „filtruoja“, kurie mikroorganizmai kur įsitvirtina.

    Kodėl svarbi aplinka ir žydinčių augalų įvairovė

    Tyrimas taip pat parodė, kad vietoje augančių augalų ir gėlių įvairovė gali turėti įtakos kolonijos cheminėms gynyboms – tai susiję su tuo, kokių medžiagų bitės gali surinkti.

    Be to, patirta įtampa kolonijose buvo siejama su didesniu „netvarkingumu“ šiame gynybos išsidėstyme. Apskritai kolonijų „imuninis stiprumas“ kito priklausomai nuo bityno vietos, avilio sveikatos ir kenkėjų poveikio.

    Tyrėjai iš to daro bendrą išvadą: sveiki aviliai priklauso nuo sveikų ekosistemų, o intensyvus žemės naudojimas ir buveinių nykimas gali silpninti natūralią bičių apsaugą. Tai sustiprina argumentus saugoti įvairias žydinčias buveines, kurios padeda palaikyti atsparias kolonijas.

  • Azijinis geltonkojis širšė aptiktas Lenkijoje: mokslininkai įspėja dėl grėsmės bitėms Europoje

    Lenkijoje, netoli Krokuvos, šį rudenį aptiktas ir sunaikintas pirmasis azijinio geltonkojo širšės lizdas. Ši invazinė rūšis laikoma viena pavojingiausių medunešėms bitėms, nes aktyviai jas medžioja ir gali silpninti vietines bičių šeimas.

    Operacija buvo vykdoma suderinus su regiono aplinkosaugos institucijomis, o ieškant lizdo dalyvavo ir gelbėtojai. Lizdas buvo sunaikintas tuomet, kai vabzdžiai sugrįžo nakvynei, o vėliau perduotas mokslininkams tyrimams.

    Specialistai pabrėžia, kad vieno lizdo sunaikinimas nebūtinai reiškia, jog grėsmė išnyko. Dalis jaunų motinėlių iki tol galėjo palikti koloniją ir ieškoti vietų žiemoti, todėl pavasarį tame pačiame regione gali atsirasti kelios dešimtys naujų lizdų.

    Azijinis geltonkojis širšė Europoje vertinamas kaip ypač pavojingas apdulkintojams, nes gali sistemingai medžioti bites prie avilių ir mažinti jų aktyvumą. Tai svarbu ne tik bitininkystei, bet ir žemės ūkiui, nes apdulkinimas tiesiogiai siejasi su derliaus stabilumu.

    Mokslininkai akcentuoja ankstyvo aptikimo svarbą: kuo greičiau randami ir šalinami lizdai, tuo didesnė tikimybė pristabdyti rūšies plitimą. Vasarą lizdai dažniau pastebimi medžių viršūnėse, todėl šiltuoju sezonu stebėsena tampa ypač reikšminga.

    Rūšį galima atskirti pagal būdingą spalvinimą: didžioji dalis krūtinės ir pilvelio yra tamsi, o pilvelio galas geltonai oranžinis. Ant kūno matoma geltonai oranžinė juosta, o tarp akių išryškėja oranžinis segmentas.

    Dar vienas požymis yra kojos: paskutiniai trys kiekvienos kojos segmentai būna ryškiai geltoni. Tyrimams surinkti individai, kaip nurodo specialistai, siekia maždaug 2,5 centimetro ilgį.

    Ekspertai ragina nesiimti savarankiško naikinimo, nes širšės gali būti agresyvios, o netinkami chemikalai sukelia papildomą riziką žmonėms ir aplinkai. Tokiais atvejais rekomenduojama fiksuoti vietą, jei įmanoma, nufotografuoti iš saugaus atstumo ir kreiptis į atsakingas tarnybas.

    Bitininkams patariama pavasarį ir vasarą ypač stebėti teritorijas aplink bitynus, nes širšės dažnai medžioja būtent prie avilių. Ankstyvas pranešimas gali padėti greičiau identifikuoti židinį ir sumažinti plitimo tikimybę.

  • Pavargote nuo tujų vaizdo? Šis iki 2,5 m augalas atgaivins tvorą ir pritrauks bites

    Jei tujų juosta prie tvoros atrodo nuobodžiai, alternatyva gali būti įspūdinga daugiametė gėlė – perfoliatinis silfijus (Silphium perfoliatum). Tai Šiaurės Amerikoje kilęs augalas, galintis užaugti iki maždaug 2,5–3 metrų, todėl tinka kaip natūrali žaluma, dengianti tvorą ar sieną. Vasarą ir rudenį jis pražysta ryškiai geltonais, į saulėgrąžas panašiais žiedais.

    Svarbi silfijaus savybė – gausus nektaras ir žiedadulkės, dėl kurių augalą mėgsta apdulkintojai. Žydėjimo metu prie jo dažnai sukasi bitės ir kiti vabzdžiai, o tai ypač aktualu sodininkams, norintiems palaikyti biologinę įvairovę savo sklype. Dėl aukščio ir tankios lapijos silfijus taip pat gali veikti kaip dalinis privatumo barjeras.

    Kaip jis atrodo ir kur tinka

    Silfijus formuoja tvirtus, stačius stiebus ir didelius lapus, kurie tarsi apjuosia stiebą ir gali kaupti lietaus vandenį. Būtent dėl šios savybės angliškai augalas neretai vadinamas „cup plant“, o drėgmė lapų „taurelėse“ gali tapti vandens šaltiniu vabzdžiams. Sode jis dažniausiai sodinamas kaip foninis akcentas gėlyne arba gyva uždanga prie tvoros.

    Žydėjimas paprastai tęsiasi nuo vasaros vidurio iki rudens, todėl tai geras pasirinkimas, kai norisi ilgiau išlaikyti ryškias spalvas sklype. Geltoni žiedynai dera ir natūralistiniuose želdynuose, ir šiuolaikinėse kompozicijose, kuriose ieškoma aukštų, architektūriškų formų.

    Augimo sąlygos ir priežiūra

    Silfijus geriausiai auga saulėtoje vietoje, tačiau gali pakęsti ir lengvą pusiau pavėsį. Dirvai jis nėra itin reiklus, bet labiausiai vertina derlingą, pakankamai drėgną, gerai struktūruotą gruntą. Įsitvirtinęs augalas dažnai laikomas gana atspariu ir nereikalaujančiu kasdienės priežiūros.

    Vis dėlto pirmą sezoną po pasodinimo svarbiausia užtikrinti reguliarų laistymą, kad susiformuotų stipri šaknų sistema. Dėl ūgio atvirose, vėjuotose vietose kartais praverčia atramos arba sodinimas prie pat tvoros, kuri stiebus šiek tiek prilaiko. Vėlyvą rudenį ar ankstyvą pavasarį antžeminę dalį galima nupjauti, paliekant švarią vietą naujiems ūgliams.

    Kada sodinti ir kaip dauginti

    Sodinimo laikas dažniausiai priklauso nuo to, ar renkatės sėklas, ar daigus. Sėkloms gali būti reikalinga stratifikacija, todėl praktikoje jos neretai sėjamos rudenį lauke arba paruošiamos šaltuoju periodu, kad pavasarį sudygtų tolygiau. Patikimiausias ir greičiausias būdas – sodinti įsigytus daigus arba dauginti kerą dalijant.

    Jei sodinate daigus, tai patogu daryti pavasarį arba rudenį, kai nėra kaitros ir dirvoje daugiau drėgmės. Svarbu iš anksto įvertinti, kad augalas užauga stambus, todėl jam reikia vietos ir jis gali nustelbti žemesnius augalus. Tinkamai parinktoje vietoje silfijus gali tapti ilgaamžiu sodo akcentu, kuris ne tik puošia, bet ir realiai prisideda prie apdulkintojų gausos.

  • Mokslininkai nustebo: naminės bitės vis dažniau „išstumia“ laukinius apdulkintojus

    Tyrimas Kembridžo apylinkėse

    Dvejus metus trukęs Anglia Ruskin University tyrimas parodė, kad didesnis bičių medunešių tankis gali mažinti kitų apdulkintojų gausą ir didinti konkurenciją dėl žiedų. Rezultatai paskelbti mokslo žurnale „Ecological Entomology“.

    Mokslininkai stebėjo penkias vietas Kembridže ir jo apylinkėse, esančias iki 300 metrų nuo žinomų bičių medunešių kolonijų. Dėmesys sutelktas į vabzdžius, besimaitinančius gervuogių ir paprastųjų gebenių žieduose.

    Kas vyko ant žiedų?

    Stebėjimas truko 93 valandas, o kiekviena situacija buvo fiksuojama kaip konkurencinė, kai vienas apdulkintojas sutrikdo kito priėjimą prie žiedo arba jį visiškai blokuoja. Tokiais atvejais buvo vertinama, kas laimi prieigą prie maisto šaltinio.

    Tyrėjai nustatė, kad bičių medunešių gausa siejosi ir su dažnesniais susidūrimais, ir su mažesniu kitų apdulkintojų skaičiumi. Susidūrimuose dėl gėlių bitės medunešės dažniau išeidavo nugalėtojomis.

    Gervuogėse bičių medunešių buvimas buvo susijęs su maždaug 14 proc. mažesniu kamanių gausumu. Gebenėse didesnė bičių medunešių gausa siejosi su mažesniu vienišių bičių ir žiedmusių skaičiumi.

    Tyrimas taip pat parodė, kad bitės medunešės neretai pačios inicijuodavo agresyvius veiksmus, siekdamos išstumti kitus vabzdžius. Dalis apdulkintojų tokių bičių tiesiog vengdavo, o tai dar labiau ribodavo jų galimybes pasiekti nektarą ir žiedadulkes.

    Klimato šilimas gali paaštrinti konkurenciją

    Pasak tyrėjų, šiltesni laikotarpiai buvo susiję su didesniu konkurencinių sąveikų skaičiumi. Vienas galimų paaiškinimų – karščio stresas, dėl kurio žiedai gali išskirti mažiau nektaro, o riboti ištekliai didina trintį tarp rūšių.

    Mokslininkai primena, kad skirtingi apdulkintojai nevienodai reaguoja į temperatūrą: vėsesnės sąlygos gali palankiau veikti kamanes ir žiedmuses, o bičių medunešių aktyvumas šilumoje paprastai didėja. Dėl to karštesnėmis dienomis jų konkurencinis pranašumas gali stiprėti.

    Tyrime išskirtas ir įdomus atvejis – gebeninė bitė, nevietinė, vieniša rūšis, Jungtinėje Karalystėje pirmą kartą užfiksuota 2001 metais. Būtent ji buvo vienintelė, kuri konfliktuodavo su bitėmis medunešėmis ir kai kuriais atvejais sėkmingiau apgindavo maitinimosi vietas.

    „Matėme, kad daugumą susidūrimų dėl maisto pradėdavo bitės medunešės, jos ir dažniau laimėdavo, todėl kitiems apdulkintojams likdavo mažiau galimybių“, – sakė tyrimo autorė Victoria Buckle.

    „Netikėta išimtis buvo gebeninė bitė – jos elgesys rodo, kad ši rūšis gali veiksmingai atsilaikyti tiesioginiuose susidūrimuose“, – pridūrė ji.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tyrimo tikslas nėra atgrasyti nuo bitininkystės. Anot jų, praktinė užduotis – geriau suprasti, kaip didėjantis avilių tankis, urbanizacija ir klimato kaita gali paveikti laukinių apdulkintojų išlikimą, o kartu ir ekosistemų stabilumą.

  • Azijinis širšė jau Lenkijoje: bitininkai įspėja, kad jis gali išnaikinti ištisus avilius

    Netoli Krokuvos pirmą kartą Lenkijoje aptiktas geltonkojų azijinio širšės lizdas kelia nerimą bitininkams ir specialistams. Invazinis plėšrūnas medžioja bites ore ir, įsitvirtinęs šalia bitynų, gali smarkiai sumažinti bičių šeimų skaičių.

    Apie radinį pranešta po to, kai vietos bitininkas prie avilių pastebėjo neįprastai atrodantį vabzdį su tamsesniu kūnu ir ryškiai geltonomis kojų galūnėmis. Įtarus, kad tai nevietinė rūšis, informuotos atsakingos tarnybos, o vėliau netoli bityno rastas ir lizdas.

    Kaip atpažinti invazinę rūšį?

    Geltonkojų azijinė širšė paprastai yra kiek mažesnė už Europoje įprastą širšę ir dažnai išsiskiria tamsesniu kūnu bei geltonomis kojomis. Specialistai pabrėžia, kad vien pagal išvaizdą suklysti lengva, todėl patikimas patvirtinimas galimas tik atlikus ekspertinį identifikavimą.

    Šios rūšies pavojus bitėms siejamas su jos medžioklės būdu: ji dažnai tyko prie avilių, gaudo bites skrydžio metu ir taip didina stresą visai šeimai. Ilgesnį laiką trunkantis spaudimas bitynui gali susilpninti šeimas, o kai kuriais atvejais lemti jų žūtį.

    Kodėl radinys netoli Krokuvos svarbus?

    Iki šiol invazinės širšės plitimas regione dažniau sietas su judėjimu iš vakarų, kur fiksuotos populiacijos kai kuriose Europos šalyse. Todėl patvirtintas atvejis pietų Lenkijoje laikomas reikšmingu signalu, kad rūšis gali atsirasti ir kitais, sunkiau prognozuojamais keliais.

    Didžiausia rizika siejama su apvaisintomis motinėlėmis, kurios gali peržiemoti ir pavasarį įkurti naujas kolonijas. Net ir radus vieną lizdą, tai nebūtinai reiškia, kad teritorijoje nėra daugiau nepastebėtų židinių, ypač jei lizdai įrengiami aukštai medžiuose.

    Ką daryti gyventojams ir bitininkams?

    Ekspertai ragina savarankiškai nenaikinti įtartinų lizdų, nes tai gali būti pavojinga ir žmonėms, ir trukdyti tiksliai nustatyti rūšį. Pastebėjus įtartiną širšę ar lizdą, rekomenduojama fiksuoti vietą, jei įmanoma saugiai padaryti nuotrauką, ir kreiptis į atsakingas vietos institucijas.

    Bitininkams patariama stebėti situaciją prie avilių, ypač šiltesniais rudenio ir pavasario laikotarpiais, kai plėšrūnai aktyvesni. Ankstyvas aptikimas ir koordinuotas reagavimas laikomi esminiais veiksniais, siekiant suvaldyti invazinių rūšių plitimą.

  • 3 400 bičių kosmose pribloškė NASA: net be gravitacijos jos pastatė korius, bet išryškėjo mįslė

    Istorinis NASA bandymas parodė, kad net ir mikrogravitacijoje bitės sugeba atlikti vieną sudėtingiausių gamtos darbų – statyti korio akutėmis išmargintą vaško struktūrą. Į kosminę misiją buvo išskraidinta apie 3 400 darbininkių ir bičių motinėlė, o rezultatai nustebino net patyrusius tyrėjus.

    Eksperimento metu vabzdžiai buvo laikomi specialiame aliuminio konteineryje su skaidriu dangčiu ir šėrykla. Per maždaug savaitę bitės pagamino vašką ir pastatė apie 200 kvadratinių centimetrų ploto korių dalį, išlaikydamos įprastą šešiakampių akučių geometriją.

    Pirmosios dienos kosmose bitėms buvo sudėtingos: trūko aiškios orientacijos, jos daužėsi į konteinerio sieneles ir judėjo prasčiau nei Žemėje. Vis dėlto po kelių parų vabzdžiai prisitaikė, o stebėjimai parodė, kad jos net gebėjo sudaryti kelių dešimčių centimetrų ilgio gyvą grandinę, būdingą koordinuotam darbui avilyje.

    Kas pasikeitė be gravitacijos?

    Grįžus į Žemę, mokslininkai įvertino korių kokybę ir nustatė, kad akučių sienelių storis, gylis bei diametras iš esmės buvo panašūs į įprastus avilio parametrus. Kitaip tariant, pagrindiniai statybos įgūdžiai ir instinktai niekur nedingo.

    Didžiausias skirtumas pasimatė akučių pasvirime. Žemėje bitės akutes paprastai formuoja su vos pastebimu pasvirimu į viršų, kad medus geriau laikytųsi ir konstrukcija būtų patikimesnė, o kosmose ši kryptis tapo nevienalytė – vienoje dalyje akutės orientavosi į konteinerio dangtį, kitoje – į dugną.

    Toks rezultatas laikomas aiškiu ženklu, kad gravitacija avilyje veikia kaip vienas svarbiausių orientacijos „kompasų“. Kai jos nėra, bitės vis dar geba statyti, tačiau tampa sunkiau išlaikyti vienodą erdvinę kryptį visoje struktūroje.

    Didžioji mįslė – dauginimasis

    Eksperimento duomenys atskleidė ir kitą problemą: nors bičių motinėlė padėjo apie 35 kiaušinėlius, iš jų neišsirito nė viena nauja bitė. Tai rodo, kad vien statybos gebėjimų neužtenka, jei tikslas būtų ilgalaikis bičių išlaikymas kosmose.

    Mokslininkų vertinimu, šį rezultatą galėjo lemti keli veiksniai: mikrogravitacija, vibracijos, stresas, ribota erdvė, temperatūros ar drėgmės svyravimai, taip pat radiacijos poveikis. Vis dėlto vienareikšmės išvados nepakanka, todėl būtini papildomi, modernesniais metodais paremti tyrimai.

    Kodėl tai svarbu šiandien?

    Bičių elgsena kosmose svarbi ne vien dėl smalsumo – ji padeda suprasti, kiek vabzdžių elgesį lemia instinktai, o kiek – fizikinė aplinka. Tokios žinios gali būti pritaikomos kuriant uždaras gyvybės palaikymo sistemas ir planuojant ilgalaikes misijas, kuriose reikėtų stabilios maisto gamybos.

    Jei ateityje būtų kuriami šiltnamiai Mėnulyje ar Marse, reikėtų spręsti, kaip užtikrinti patikimą apdulkinimą. Šiandien tam dažniausiai svarstomos kelios kryptys: vabzdžių panaudojimas, rankinis apdulkinimas arba techniniai sprendimai, tačiau kiekvienas kelias turi ribojimų, ypač misijose, kuriose svarbus patikimumas ir energijos sąnaudos.

    Istorinis konteineris, kuriame bitės atliko šį bandymą, vėliau pateko į muziejinę kolekciją kaip vienas netikėčiausių kosminių eksperimentų eksponatų. O pagrindinė išvada išliko aktuali iki šiol: be gravitacijos bitės dirba, bet jų pasaulis tampa kitoks – ir tai kelia naujų klausimų apie gyvybės prisitaikymo ribas.

  • Mokslininkai nufilmavo bičių geluonį iš arti: paaiškėjo, kodėl skausmas tęsiasi ilgai

    Mokslininkai nufilmavo bičių geluonį iš arti: paaiškėjo, kodėl skausmas tęsiasi ilgai

    Kodėl geluonio skausmas nepraeina iškart?

    Bičių įgėlimas skauda ne vien dėl aštraus dūrio. Didžiausią ir ilgiau trunkančią reakciją sukelia nuodai, kurie patenka į audinius ir gali aktyviai dirginti organizmą dar kurį laiką po paties įgėlimo.

    Mokslininkai, naudodami didelės spartos filmavimą, pirmą kartą detaliai parodė, kaip medunešės bitės geluonis veikia tarsi savarankiška mikrosistema. Vaizduose matyti, kad net atsiskyręs geluonis kurį laiką toliau atlieka savo funkciją.

    Vienkartinis geluonis ir kaina bitei

    Medunešių bičių darbininkių geluonis dažnai būna vienkartinis, nes įsmigęs į elastingą žinduolių odą jis gali užsikabinti ir įstrigti. Bandydama atsiplėšti, bitė neretai netenka geluonio komplekso ir vėliau žūsta.

    Tyrėjų teigimu, geluonio aparatas nėra tik adata: kartu su juo gali likti ir nuodų maišelis bei struktūros, kurios užtikrina nuolatinį skysčio tiekimą. Dėl to žmogus gali jausti pulsuojantį skausmą net ir po to, kai bitė jau nuskrido.

    Kaip veikia dvigubas nuodų siurblys

    Eksperimento metu geluonis buvo nukreiptas į skaidrų gelį, imituojantį žmogaus odos savybes. Taip pavyko realiu laiku pamatyti vidinį mechanizmą, kuris iki šiol buvo daugiau spėjamas nei tiesiogiai stebėtas.

    Tyrimo autoriai geluonio veikimą apibūdino kaip dvigubo stūmoklio mikrosiurblį. Dvi smulkios, pakaitomis judančios geluonio dalys ne tik stumia geluonį gilyn, bet ir padeda nuosekliai pumpuoti nuodus į žaizdą.

    Anot entomologės Fiorellos Ramirez-Esquivel, ankstesni tyrimai rodė, kad nuodai keliauja per kamerą su vožtuvais, tačiau nebuvo aišku, kaip tiksliai jie sukuria pastovų srautą. Nauji vaizdai leido atsekti, kaip vožtuvai keičia formą ir palaiko slėgį.

    „Jei kada nors esate patyrę bičių įgėlimą, žinote, koks tai skausmingas procesas, tačiau dabar pavyko aiškiai pamatyti, kaip mažame geluonyje sutalpintos visos veikiančios dalys“, – sakė Fiorella Ramirez-Esquivel.

    Tyrėjų išvada paprasta: geluonis gali veikti autonomiškai, nes judesiai ir slėgio kaita sukuria tęstinį nuodų tiekimą. Toks principas primena žmogaus sukurtus švirkštus, tačiau bičių atveju sprendimas kompaktiškas ir leidžia palaikyti srautą be didelių atbulinių nuotėkių.

    Mokslininkai pažymi, kad šis biologinis „dvigubo stūmoklio“ sprendimas gali būti aktualus ir inžinerijai. Panašūs mikrodozavimo ar skysčių tiekimo mechanizmai galėtų būti pritaikomi medicinos ir laboratoriniuose įrenginiuose, kur svarbus stabilus, tiksliai valdomas srautas.

    Tyrimas publikuotas Proceedings of the National Academy of Sciences, o darbo metodika paremta tiesioginėmis biomechanikos stebėjimo technikomis. Autoriai tikisi, kad tokie vaizdai padės geriau suprasti ne tik bičių gynybą, bet ir bendresnius vabzdžių geluonio evoliucijos principus.

  • Kalbadžaro medaus festivalis: bitininkas tęsia trijų kartų tradiciją ir taikosi į eksportą

    Kalbadžaro medaus festivalis: bitininkas tęsia trijų kartų tradiciją ir taikosi į eksportą

    Trijų kartų amatas

    Kalbadžaro regione Azerbaidžane bitininkystė daugeliui šeimų yra ne tik pragyvenimo šaltinis, bet ir tapatybės dalis. Vienas tokių pavyzdžių – bitininkas Sabiras Mustafajevas, šį amatą perėmęs iš tėvų ir senelių bei dirbantis jau daugiau nei 40 metų.

    Pasak jo, per kelis dešimtmečius pasikeitė ne tik darbo įrankiai ar prekybos būdai, bet ir pačios gamtos diktuojamos taisyklės. Bitininkai vis dažniau kalba apie klimato kaitos įtaką, kuri perskirsto žydėjimo laiką, keičia medunešio sezonų stabilumą ir didina riziką dėl karščio bei sausrų.

    Sugrįžimas į Kalbadžarą

    Mustafajevų šeima 2021 metais ūkį perkėlė į Kalbadžarą ir vėliau čia atidarė medaus parduotuvę. Verslui įsibėgėjus atsirado ir antra prekybos vieta Baku, taip išplečiant pirkėjų ratą už regiono ribų.

    Toks žingsnis atspindi platesnę tendenciją, kai smulkūs gamintojai bando trumpinti kelią iki vartotojo ir labiau kontroliuoti produkto istoriją, kokybę bei kainodarą. Maisto produktų rinkoje tai ypač svarbu: pirkėjai dažniau renkasi aiškios kilmės, vietoje pagamintus produktus, o medus tampa vienu iš labiausiai vertinamų natūralių pirkinių.

    Festivalis kaip tramplinas

    Kasmetinis Kalbadžaro medaus festivalis šiemet dar labiau išryškino regiono bitininkystės tradiciją, suburdamas vietos gamintojus vienoje erdvėje. Tokie renginiai veikia kaip vitrina, kurioje galima ne tik parduoti produkciją, bet ir užmegzti ryšius su prekybininkais bei turistų srautais.

    Festivalio idėja – padėti Kalbadžaro medui pasiekti platesnę auditoriją ir sukurti aiškesnį regiono produkto įvaizdį. Gamintojai ieško galimybių auginti pardavimus už Azerbaidžano ribų, tačiau tam reikia nuoseklių žingsnių – nuo stabilios kokybės užtikrinimo iki pakuotės, logistikos ir reikalavimų skirtingose rinkose įgyvendinimo.

    „Anksčiau labiausiai rūpėjo, ar bus geras medunešis, o dabar tenka planuoti ir dėl karščio, ir dėl netikėtų sezonų posūkių“, – sakė Sabiras Mustafajevas.

    Kalbadžaro istorija rodo, kaip tradicinis amatas gali prisitaikyti prie šiuolaikinių sąlygų: vietos produkcijos vertė stiprinama per renginius, tiesioginę prekybą ir siekį plėsti geografiją. Tuo pačiu bitininkai visame regione priversti prisitaikyti prie klimato iššūkių, kurie daro įtaką tiek derliui, tiek kainai, tiek planavimui ateičiai.