CP v2

Tag: Bitkrėslė

  • Vienas augalas sode atbaido amarus, grambuolio lervas ir erkes: kaip pasigaminti purškalą

    Vienas augalas sode atbaido amarus, grambuolio lervas ir erkes: kaip pasigaminti purškalą

    Paprastoji bitkrėslė, dar vadinama bitkrėsle, pastaraisiais metais vis dažniau minima kaip natūrali priemonė sode, kai norisi mažinti cheminių augalų apsaugos produktų naudojimą. Šis geltonais žiedais žydintis augalas skleidžia stiprų aromatą, kuris gali atbaidyti dalį kenkėjų, o iš jo paruošti užpilai naudojami purškimui ir laistymui.

    Bitkrėslės poveikis siejamas su eteriniais aliejais ir kitomis biologiškai aktyviomis medžiagomis, tarp jų minimas tujonas. Dėl šių junginių kvapo kai kurie vabzdžiai sunkiau randa augalus, o ant lapų patekęs kartus užpilas gali mažinti norą maitintis. Vis dėlto tai nėra stebuklinga priemonė, todėl svarbu derinti su bendra augalų priežiūra.

    Specialistai primena, kad bitkrėslė yra toksiška, todėl ruošiant iš jos užpilus būtina saugotis, kad skystis nepatektų į akis ar ant pažeistos odos. Paruoštas priemones reikia laikyti vaikams ir gyvūnams nepasiekiamoje vietoje, o purškimo metu geriau mūvėti pirštines ir vengti įkvėpti aerozolio.

    Kaip paruošti raugą laistymui

    Jei veja ar lysvės kenčia nuo dirvoje gyvenančių lervų, sodininkai dažnai renkasi bitkrėslės raugą, kuris naudojamas laistymui. Dažniausiai imama apie 1 kilogramą šviežių augalų ir užpilama 10 litrų vandens, o mišinys laikomas pavėsyje, kol vyksta fermentacija.

    Indas turėtų būti plastikinis arba stiklinis, nes metalas gali reaguoti su augalų medžiagomis. Skystį patariama pamaišyti kasdien, o raugas paprastai subręsta maždaug per dvi savaites, kai nustoja putoti. Prieš naudojimą jis skiedžiamas santykiu 1 prie 10 ir laistoma kas 7–10 dienų kelis kartus iš eilės.

    Ištrauka ir nuoviras purškimui

    Ant lapų gyvenantiems kenkėjams, pavyzdžiui, amarams, dažniau ruošiama trumpai brandinama ištrauka. Tam tinka apie 300 gramų šviežios bitkrėslės arba apie 30 gramų džiovintos žaliavos, užpilamos 10 litrų šalto vandens ir laikomos apie parą.

    Nukoštą skystį galima praskiesti santykiu 1 prie 2 ir purkšti augalus, ypač pastebėjus pirmuosius kenkėjų požymius. Stipresnio poveikio ieškantys sodininkai renkasi nuovirą: apie 500 gramų šviežios žaliavos arba apie 75 gramus džiovintos, prieš tai pamirkytos, vėliau pavirinamos apie 20 minučių. Purškiant svarbu sudrėkinti ir apatinę lapų pusę, o procedūras atlikti vakare arba apniukusią dieną.

    Erkės ir uodai: ką verta žinoti

    Bitkrėslė dažnai minima ir kaip kvapnus augalas, galintis mažinti uodų ar erkių aktyvumą aplink poilsio zonas. Džiovinti žiedai kartais dedami į medžiaginius maišelius ir laikomi prie langų ar tarp drabužių, kad kvapas būtų ryškesnis.

    Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad patikimiausia apsauga nuo erkių išlieka tinkama apranga, repelentai ir kruopšti kūno apžiūra po buvimo gamtoje. Bitkrėslės kvapas gali būti tik papildoma priemonė, o ne pilnavertė alternatyva. Sode šį augalą taip pat verta auginti atsargiai, nes jis gali plisti ir užgožti kitus augalus.

    Norint pasiekti geriausią rezultatą, bitkrėslės užpilus pravartu derinti su integruota augalų apsauga: stebėti kenkėjų gausą, šalinti pažeistas augalų dalis, stiprinti augalus tinkamu laistymu ir tręšimu. Taip sumažėja rizika, kad natūralios priemonės bus naudojamos per dažnai ar netinkamu metu.

  • Mazuruose žolininkė atvėrė akis: tai, ką ravite, gali atsidurti lėkštėje, bet yra ir pavojų

    Knygos, vaizdo įrašai ar tinklalaidės gali supažindinti su vaistažolėmis, tačiau visai kita patirtis prasideda gamtoje, kai augalus galima pačiupinėti, pauostyti ir atpažinti vietoje. Būtent taip Mazuruose vykstančio pasivaikščiojimo metu dalyviai mokėsi skirti valgomas laukines rūšis nuo galinčių pakenkti.

    Tokie žygiai atliepia vis stiprėjančią europinę tendenciją domėtis laukinių augalų rinkimu ir sezonine virtuve. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad didžiausia vertė čia ne egzotika, o saugumas: būtina tiksliai identifikuoti augalą, rinkti švariose vietose ir žinoti, kam jis netinka.

    Valgomi „piktžolių“ atradimai

    Viena ryškiausių pažinčių buvo su paprastąja garšva, kurią daugelis naikina daržuose. Jauni, sultingi stiebai gali būti traškūs ir priminti salierą, tačiau svarbiausia taisyklė išlieka ta pati: ragauti tik tada, kai nėra nė menkiausios abejonės dėl augalo tapatybės.

    Čia slypi ir didžiausia rizika, nes salierinių šeimoje pasitaiko itin nuodingų augalų. Todėl vien iš bendro panašumo ar „internete matytos nuotraukos“ spręsti negalima, o pradedantiesiems saugiausia mokytis su patyrusiu vedliu.

    Pasivaikščiojime daug dėmesio skirta ir juodajam šeivamedžiui. Jo žiedai dažnai naudojami sirupams ar arbatoms, tačiau uogoms ir žalioms augalo dalims taikoma svarbi taisyklė: prieš vartojimą reikalingas terminis apdorojimas, nes žali vaisiai gali sukelti skrandžio negalavimų.

    Dar viena įdomybė buvo ausytieji grybai, kurie gali augti ant nusilpusių šakų ir negyvos medienos. Pamirkę vandenyje jie įgauna elastingą tekstūrą ir virtuvėje dažnai lyginami su azijietišku ingredientu, naudojamu sriuboms ar keptiems patiekalams.

    Dilgėlės, lipikas ir praktinės taisyklės

    Nemažai žmonių mano, kad vasarą dilgėlių rinkti nebeverta, tačiau praktika rodo, kad jų galima rasti visą sezoną. Maistui dažniausiai tinka jauni lapai, o po pjovimo atžėlę ūgliai neretai būna švelnesni ir patogūs virtuvėje.

    Renkant dilgėles rekomenduojamos pirštinės, nes plaukeliai gali sukelti odos sudirginimą. Taip pat svarbu vengti vietų prie intensyvaus eismo kelių, galimai chemizuojamų laukų ar akivaizdžiai užterštų teritorijų.

    Apie lipiką kibusį pabrėžta, kad jis jaunas gali būti valgomas, tačiau vėliau išleidžia smulkius kabliukus, kurie limpa prie drabužių ir odos. Tuomet jis dažniau minimas kaip augalas užpilams ar maceratams, tačiau tokias praktikas verta aptarti su specialistu, ypač jei vartojami vaistai.

    Atsargumas su vaistiniais augalais

    Kalbant apie raminamuosius augalus, pristatytas vaistinis valerijonas, naudojamas preparatuose, siejamuose su įtampa ir miego sunkumais. Akcentuota, kad veikliosios medžiagos yra jautrios, todėl skirtingos paruošimo formos gali lemti ir skirtingą poveikį.

    Ypač daug atsargumo reikalauja bitkrėslė, nes joje esantis tujonas laikomas toksiniu. Dėl to tokio augalo negalima vartoti kaip įprastos arbatos ar maisto priedo, o bet kokios naminės priemonės turi būti vertinamos kritiškai ir naudojamos tik labai atsakingai.

    Specialistai pabrėžia, kad laukinių augalų rinkimas nėra nekaltas hobis: net ir „natūralūs“ produktai gali sukelti alergijas, dirginti odą ar sąveikauti su vaistais. Jei kyla abejonių, saugiausias sprendimas yra pasikonsultuoti su gydytoju ar vaistininku ir mokytis augalus atpažinti iš patikimų šaltinių.

  • Turkuciai puola daržus iš po žemių: požymiai ir naminis nuoviras, kuris juos atbaido

    Turkuciai puola daržus iš po žemių: požymiai ir naminis nuoviras, kuris juos atbaido

    Turkuciai – vieni klastingiausių daržo kenkėjų, nes didžiąją dienos dalį slepiasi po žeme. Jie rausia tunelius, pažeidžia šaknis ir augalai ima vysti net tada, kai laistymo netrūksta. Dažniausiai problema paaštrėja pavasarį ir vasarą, kai dirva ilgiau išlieka drėgna ir šilta.

    Pirmieji signalai paprastai matomi dirvos paviršiuje. Atsiranda ploni, vingiuoti, lengvai įdubę takeliai, kartais primenantys smulkius kurmiarausius, ypač po lietaus ar anksti ryte. Jei ištraukus daigą matyti apgraužtos šaknys ar staiga sustojęs augimas, verta įtarti būtent turkucius.

    Turkuciai mėgsta jaunus daigus ir sultingas šaknis, todėl dažnai nukenčia salotos, braškės, įvairūs daigai gėlynuose, taip pat šiltnamiuose auginamos kultūros. Šiltais vakarais galima išgirsti ir jų skleidžiamą garsą, panašų į svirplio čirškėjimą. Tai vienas požymių, kad kenkėjai aktyvūs ir netoliese gali būti jų urvai.

    Natūralus nuoviras nuo turkučių

    Vietoje cheminių priemonių dalis sodininkų renkasi stipraus kvapo augalus, kurie kenkėjams trukdo maitintis ir judėti dirvoje. Viena dažniausiai minimų priemonių yra bitkrėslės nuoviras, pasižymintis intensyviu aromatu. Jis labiausiai tinka naudoti ten, kur jau matomi tuneliai arba pradeda vysti konkretūs augalai.

    Naminiam nuovirui paprastai naudojamos kelios saujos šviežių bitkrėslės lapų ir apie 1,5 litro vandens. Mišinys verdamas ant silpnos ugnies maždaug 25 minutes, atvėsinamas ir nukošiamas, o prieš naudojimą praskiedžiamas vandeniu. Laistyti rekomenduojama vakare, kai turkuciai dažniausiai būna aktyvūs.

    Graikinio riešutmedžio lapai ir priežiūra

    Dar viena priemonė – graikinio riešutmedžio lapai, kuriuose esantys junginiai gali dirginti dalį dirvoje gyvenančių kenkėjų. Lapus galima paskleisti plonu sluoksniu aplink jautresnius augalus arba švelniai įmaišyti į viršutinį dirvos sluoksnį. Svarbu nepadaryti per storos dangos, kad dirva neprarastų oro.

    Turkucius ypač vilioja šilta, drėgna, humusinga žemė, todėl jie dažniau aptinkami prie kompostinių, po stora mulčio danga ar nuolat laistomose lysvėse. Reguliarus dirvos purenimas apsunkina tunelių kasimą ir gali sumažinti dėtų kiaušinėlių išgyvenamumą. Kuo anksčiau pastebimi požymiai, tuo lengviau suvaldyti problemą be stiprių cheminių priemonių.