Tag: Bizantijos imperija

  • Kas pretendavo į Romos palikimą: 5 imperijos, kurios laikė save tikrąja įpėdine

    Vakarų Romos imperijos žlugimas 476 metais nereiškė, kad Romos vardas ir prestižas dingo. Priešingai – vėlesniais amžiais ne viena valstybė bandė įrodyti, jog būtent ji turi teisę vadintis tikrąja Romos įpėdine.

    Vienos jų rėmėsi nenutrūkusia valdžios tradicija ir institucijomis, kitos – dinastiniais ryšiais, religine argumentacija ar tiesiog karine galia bei užkariautais miestais. Apie šiuos pretendavimus pasakoja istorinis apžvalginis tekstas.

    Romos palikimas buvo daugiau nei teritorijos: tai buvo teisė, administracija, kalba, simboliai ir idėja apie „imperiją“, kuri gali apjungti milžiniškas erdves. Todėl „įpėdinystė“ dažnai tapdavo politiniu įrankiu, stiprinančiu valdovo autoritetą tiek šalies viduje, tiek užsienyje.

    Skirtingų imperijų pretenzijos neretai kertasi tarpusavyje: vieni laikė Romą pirmiausia politine tradicija, kiti – krikščioniško pasaulio centru, o dar kiti bandė pabrėžti, kad paveldėjo Romos sostinę ar titulą.

    Bizantija: Rytų Romos tęsinys

    Stipriausia ir tiesiogiausia pretenzija dažniausiai siejama su Bizantijos imperija, dar vadinama Rytų Romos imperija. Ji buvo ta pati valstybė, kuri kadaise valdė kartu su Vakarų imperija, o galutinai išsiskyrė 395 metais po imperatoriaus Teodosijaus mirties.

    Konstantinopolis imperine sostine tapo 330 metais, kai imperatorius Konstantinas senoviniame Bizantijos mieste įkūrė naują centrą. Šis miestas buvo lengviau ginamas ir strategiškai kontroliavo svarbius prekybos bei karinius kelius.

    Nors Roma ilgainiui atsidūrė už Bizantijos sienų, Rytų romėnai kurį laiką miestą buvo atgavę: 536 metais, vadovaujant karvedžiui Belisarijui, Bizantija perėmė Romos kontrolę. Vis dėlto įtaka Apeninuose ilgainiui silpo, ypač susiformavus Popiežiaus valdoms.

    Bizantijos valstybė išlaikė daugelį romėniškų institucijų ir administracijos tradicijų, tačiau per šimtmečius keitėsi jos kultūrinis veidas – vis labiau įsigalėjo graikų kalba, o krikščioniškas pasaulis pasidalijo į katalikų ir stačiatikių šakas.

    Bizantijos, kaip romėniškos tradicijos tęsėjos, istorija baigėsi 1453 metais, kai Osmanų imperija užėmė Konstantinopolį.

    Šventoji Romos imperija ir popiežiaus vaidmuo

    Vakarų Europoje Romos įpėdinystės klausimas glaudžiai siejosi su popiežyste. Viduramžių pradžioje Romos vyskupas (popiežius) tapo svarbiausia autoriteto figūra, o Bažnyčia atliko reikšmingą vaidmenį išlaikant lotynų kalbą ir rašto kultūrą.

    Frankų valdovas Pipinas Trumpasis 751 metais tapo karaliumi ir įtvirtino Karolingų dinastiją. Kai šiaurės Italijoje langobardai ėmė grasinti popiežiaus pozicijoms, Pipinas suteikė karinę pagalbą ir prisidėjo prie Popiežiaus valdoms svarbių teritorijų atsiradimo.

    800 metais per Kalėdų mišias Romoje popiežius Leonas III karūnavo Karolį Didįjį „romėnų imperatoriumi“. Taip įsitvirtino idėja, kad popiežius turi galią „paskirti“ imperatorių ir suteikti jam Romos titulą.

    Šventoji Romos imperija gyvavo įvairiomis formomis iki 1806 metų, kai, Napoleonui spaudžiant, imperatorius Pranciškus II ją panaikino. Laikui bėgant ji vis labiau virto daugybės pusiau savarankiškų kunigaikštysčių dariniu, o centrinė imperatoriaus galia silpnėjo.

    Osmanai, Rusija ir modernios pretenzijos

    Osmanų imperija, užėmusi Konstantinopolį, argumentavo, kad kartu perėmė ir Bizantijos – o kartu ir Romos – paveldą. Sultonas Mehmedas II priėmė titulą Kayser-i Rum, reiškiantį „Romos Cezarį“, o osmanų aplinkoje tai buvo naudojama kaip simbolinis teisinimas jų valdžiai.

    Vėliau šios pretenzijos reikšmė mažėjo, nes Osmanų imperija plėtėsi į islamo pasaulio centrus ir įgijo kitokį religinį prestižą, susijusį su Mekos ir Medinos kontrole. Vis dėlto romėniškos įpėdinystės idėja osmanų tradicijoje buvo minima iki pat imperijos panaikinimo 1922 metais.

    Rusijos pretenzija rėmėsi Bizantijos palikimu ir dinastiniu ryšiu: 1472 metais Ivanas III vedė Sofiją Paleologę, paskutinio Bizantijos imperatoriaus giminaitę. Maskvoje įsitvirtino „Trečiosios Romos“ doktrina, kuri aiškino, kad pirmoji Roma ir Konstantinopolis žlugo, o Maskva esą liko tikruoju stačiatikybės ir „romėniškos“ imperinės idėjos centru.

    Kita, jau XX amžiaus, pretenzija siejama su Benito Mussolini ir fašistine Italija. Jis siekė atgaivinti senovės Romos simboliką ir imperinę didybę, pabrėždamas Romos miestą kaip politinį centrą, tačiau šis projektas baigėsi kartu su Italijos pralaimėjimais Antrajame pasauliniame kare ir paties Mussolini žūtimi.

  • Paslaptis Hagia Sofijoje: vikingų runos atskleidžia, kas prieš 1 000 metų buvo Konstantinopolyje

    Paslaptis Hagia Sofijoje: vikingų runos atskleidžia, kas prieš 1 000 metų buvo Konstantinopolyje

    Įrašas, kuris ilgai atrodė kaip įbrėžimas

    Hagia Sofijos galerijose, ant marmurinės baliustrados, aptiktas runų įrašas ilgą laiką buvo laikomas atsitiktiniais akmens pažeidimais. Tik išsamesni tyrimai parodė, kad tai skandinaviškas runinis užrašas, paliktas viduramžių laikais.

    Viena žinomiausių inskripcijų, pasak tyrėjų, greičiausiai mini vardą Halvdan. Toks įrašas svarbus ne tik dėl paties teksto, bet ir dėl vietos: viršutinės galerijos istoriškai nebuvo lengvai prieinamos kiekvienam miesto gyventojui ar keliautojui.

    Kas galėjo palikti runas?

    Tiksliai nustatyti, kas buvo Halvdan, neleidžia pats užrašas, nes jame nėra duomenų apie kilmę ar kelionės tikslą. Vis dėlto istorikai pabrėžia, kad Konstantinopolyje nuo IX–XI amžių lankėsi daug skandinavų, kurie į miestą patekdavo prekybos ir upių keliais per Rytų Europą iki Juodosios jūros.

    Viena tikėtinų versijų sieja užrašo autorių su varangais – skandinavų kariais, tarnavusiais Bizantijos imperatoriui. Ypač išskiriama Varangų gvardija, elitarinis dalinys, kuris šaltiniuose minimas kaip imperatoriaus apsaugos branduolys ir ilgainiui tapo Bizantijos kariuomenės simboliu.

    Ne vienas vardas ir ne viena epocha

    Halvdan nėra vienintelis Hagia Sofijoje aptinkamas skandinaviškas pėdsakas. Tyrimuose minimi ir kiti vardai, kuriuos mokslininkai sieja su runiniais įrašais, pavyzdžiui, Árni, taip pat Arinbarðr.

    Skirtingų įrašų datavimas leidžia manyti, kad tokie ženklai galėjo atsirasti ne vienu metu, o per kelis šimtmečius, tikėtina, XI ar net XII amžiuje. Tai sustiprina prielaidą, kad skandinavų ryšiai su Bizantija buvo ilgalaikiai, o ne vienkartinis epizodas.

    Istorikai pabrėžia, kad runos savaime neįrodo vikingų karinio antpuolio prieš Hagia Sofiją ar miesto užkariavimo. Greičiau tai ženklas, kad Konstantinopolis viduramžiais buvo traukos centras, sutelkęs prekybą, politiką ir karo tarnybą, todėl į jį atvykdavo žmonės iš labai tolimų Europos regionų.

    Pati Hagia Sofija yra vienas ryškiausių istorinių sluoksnių pavyzdžių: pastatyta VI amžiuje kaip Bizantijos šventovė, vėliau tapo mečete, buvo paversta muziejumi, o šiandien vėl veikia kaip mečetė. Runų įrašai, nors ir sunkiai pastebimi, laikomi reikšmingu skandinavų ir Bizantijos pasaulių kontaktų liudijimu, todėl yra saugomi ir matomi lankytojams.

  • Prie Kroatijos krantų aptiko bizantijos laivą: jame – rekordinis auksas ir mįslingas žiedas

    Prie Kroatijos krantų aptiko bizantijos laivą: jame – rekordinis auksas ir mįslingas žiedas

    Prie pietinių Kroatijos krantų, netoli Mljeto salos, archeologai baigė vieno įspūdingiausių pastarojo meto povandeninių tyrimų etapų. Iš ankstyvųjų viduramžių laikų datuojamo bizantiško laivo nuolaužų iškelta daugiau kaip 600 gramų aukso, o toks kiekis Viduržemio jūroje laikomas išskirtiniu.

    Tarp radinių minimos auksinės monetos, prabangios diržų sagties detalės, inkrustuotos brangakmeniais ir perlais, bei ypač dėmesį patraukęs auksinis signetinis žiedas. Tyrėjai nurodo, kad žiede pavaizduotas Bizantijos imperatorius, todėl tai vargu ar galėjo būti eilinio pirklio daiktas.

    Kas slypėjo laive?

    Tyrimų komanda, dirbusi kelis sezonus, nuosekliai dokumentavo radavietę ir iškėlė ne tik brangenybes. Tarp nuolaužų aptikta amforų, keramikos, girnų akmenų, žvejybos reikmenų ir net stalo žaidimų detalių, leidžiančių spręsti apie kasdienį kelionės gyvenimą.

    Išlikusios konstrukcijos dalys rodo, kad laivas galėjo būti apie 18 metrų ilgio ir gabenti iki 60 tonų krovinį. Vis dėlto amforų rasta gerokai mažiau, nei tikėtasi tokio dydžio prekybiniame laive, todėl stiprėja versija, kad pagrindinis reiso tikslas buvo ne masinių prekių gabenimas, o žmonių ir ypač brangaus krovinio transportavimas.

    Kelionė, kuri baigėsi katastrofa

    Radinių analizė leidžia spėti, kad laivas nuskendo VII amžiuje arba VIII amžiaus pradžioje – laikotarpiu, kai Bizantijos imperija išgyveno politinius sukrėtimus ir karinius konfliktus. Būtent tuo metu Viduržemio jūros maršrutai tapo pavojingesni, o dideliems kroviniams ir svarbiems keleiviams reikėjo geresnės apsaugos.

    Mokslininkai neatmeta, kad laivas galėjo išplaukti iš Konstantinopolio ir keliauti link Ravenos – svarbaus Bizantijos atramos taško Italijoje. Jei ši hipotezė pasitvirtintų, nuolaužos taptų itin reikšmingu liudijimu apie tuometines elito keliones ir ryšių tinklą, jungusį Rytus su Vakarais.

    Kodėl šis radinys toks svarbus?

    Tokio turtingumo ankstyvųjų viduramžių laivų nuolaužos yra reta sėkmė, nes brangūs metalai dažnai būdavo išgraibstomi dar senovėje arba vėlesniais laikais. Šiuo atveju radiniai leidžia ne tik vertinti Bizantijos juvelyrikos meistrystę, bet ir kelti klausimus, kas tiksliai plaukė laivu ir kokia misija buvo patikėta.

    Archeologams šis objektas tampa savotiška laiko kapsule: iš vienos pusės, ji padeda atkurti konkretaus reiso aplinkybes, iš kitos – suteikia naujų duomenų apie prekybos, diplomatijos ir valdžios elitų judėjimą Viduržemio jūros baseine pereinamuoju laikotarpiu tarp vėlyvosios antikos ir ankstyvųjų viduramžių.

    Radinių konservavimas ir detalesnė analizė tęsiami, o galutinės išvados priklausys nuo papildomų tyrimų, įskaitant datavimą, metalų sudėties analizę ir ikonografinius palyginimus. Mokslininkai pabrėžia, kad kiekvienas papildomas fragmentas gali padėti tiksliau nustatyti laivo kilmę, maršrutą ir jo keleivių statusą.

  • Galilėjos Korazime mokinys kasinėjimuose rado retą agato brangakmenį: ką atskleidžia radinys

    Izraelio šiaurėje, Aukštutinės Galilėjos Korazimo nacionaliniame parke, per viešus archeologinius kasinėjimus netikėtas radinys atiteko šeštokui. Vaikas, talkindamas kasinėjimų komandai, iš žemės iškėlė nedidelį melsvą akmenį, kuris, specialistų vertinimu, yra retas dekoratyvinis agato variantas.

    Radiniui siejamas pavadinimas Nikolo, o jo amžius gali siekti maždaug 1 500 metų ar daugiau. Archeologai spėja, kad akmuo buvo įstatytas į papuošalą ar antspaudą, naudotą romėnų arba Bizantijos laikotarpiu.

    Korazimas yra senovinė žydų gyvenvietė netoli Galilėjos ežero, minima Naujojo Testamento pasakojimuose. Istoriniai šaltiniai rodo, kad šioje vietovėje gyvenvietė egzistavo ilgą laiką, apimdama laikotarpį nuo vėlyvojo Antrojo Šventyklos periodo iki viduramžių.

    Šiandien teritorija yra saugoma ir tyrinėjama, o kasinėjimai neretai vykdomi kaip edukacinės iniciatyvos, įtraukiant moksleivius ir savanorius. Tokie projektai padeda tvarkyti sluoksnius prižiūrint profesionalams, o atsitiktiniai radiniai tampa svarbiu papildomu duomenų šaltiniu.

    Archeologų teigimu, Nikolo tipo agatas romėnų laikais buvo vertinamas dėl išvaizdos ir tinkamumo smulkiems raižiniams. Tokie akmenys dažnai sieti su socialiniu statusu, nes buvo naudojami kaip papuošalų intarpai ar asmeniniai antspaudai, žymėję savininko tapatybę ir padėtį.

    Korazimo radinys leidžia tiksliau kalbėti apie vietos gyventojų kasdienybę ir jų ryšius su regiono prekyba. Jei akmuo iš tiesų buvo papuošalo dalis, tai gali reikšti, kad bent dalis bendruomenės turėjo galimybę įsigyti prabangos prekių ir sekė to meto madą.

    Tokie radiniai paprastai dokumentuojami, įvertinamas jų kontekstas ir, jei įmanoma, nustatoma tikslesnė datacija pagal sluoksnį, šalia rastus objektus ir medžiagos ypatybes. Papildomai gali būti atliekami mineraloginiai tyrimai, padedantys patvirtinti akmens kilmę ir apdirbimo požymius.

    Korazimo atvejis primena, kad net maži artefaktai gali atverti platesnį istorijos vaizdą. Vienas akmuo kartais pasako daugiau apie žmonių statusą, skonį ir ryšius nei didesni, bet prasčiau išsilaikę radiniai.

    „Kasdamas pamačiau kažką melsvo, apvalaus ir iš karto supratau, kad tai ypatinga“, – sakė radinį aptikęs moksleivis.