Australijoje kasmet masiškai migruojančios nykstančios bogong kandys gali orientuotis pagal Žemės magnetinį lauką – net tada, kai dangaus žvaigždės pasislepia už debesų.
Iki 1 000 kilometrų į pietus skrendančios kandys keliauja tik kartą per savo trumpą gyvenimą, tačiau vis tiek pasiekia tas pačias kelias olas Australijos Alpėse, kur vasarą susitelkia milijonais.
Naujame „Nature“ publikuotame tyrime komanda, kuriai vadovavo neuroetologas Ericas Warrantas iš Lundo universiteto Švedijoje, parodė, kad šiems vabzdžiams geomagnetinis laukas veikia kaip savotiškas kompasas.
Tai papildo ankstesnius rezultatus, jog bogong kandys gali naviguoti ir pagal žvaigždėtą dangų, tačiau realybėje debesuotų naktų pasitaiko dažniau nei situacijų, kai būtų sutrikęs pats Žemės magnetinis laukas.
Kaip buvo tikrinama kandžių navigacija
Tyrimui mokslininkai pavasario ir rudens migracijų metu pastatė šviesos spąstus prie Mount Selwyn kalno, maždaug 70 kilometrų į šiaurę nuo kandžių vasaros slėptuvių, ir pagavo dalį migruojančių vabzdžių.
Vėliau kandys buvo perkeltos į specialiai įrengtą, feromagnetinių medžiagų neturintį tamsų laboratorinį laukinį punktą, kur jas pritvirtino ir „skraidino“ skrydžio simuliatoriaus arenoje.
Arena buvo sukurta taip, kad primintų natūralią aplinką: kandys matė pažįstamus kraštovaizdžio siluetus, o „danguje“ buvo projektuojamas žvaigždėto dangaus vaizdas – kartais tikroviškas, kartais tyčia „sumaišytas“, kad klaidintų.
Visa sistema buvo patalpinta į 3D Helmholtz ritę – įrenginį, leidžiantį valdomai sukurti ir keisti magnetinį lauką, taip imituojant skirtingas geomagnetines sąlygas.
Kas nutiko, kai žvaigždės „dingo“, o magnetinis laukas buvo keičiamas
Rezultatai parodė, kad kai žvaigždžių raštas būdavo chaotiškas, kandys vis tiek gebėdavo išlaikyti teisingą skrydžio kryptį, jeigu magnetinis laukas išlikdavo normalus.
Tačiau magnetinį lauką panaikinus kandys tapdavo visiškai dezorientuotos. Kitaip tariant, be geomagnetinio signalo jos nebesugebėdavo „susirinkti“ krypties vien iš klaidinančio dangaus vaizdo.
Mokslininkai taip pat nurodo, kad pasukus geomagnetinį lauką 180 laipsnių arba apvertus jo polinkį, kandys skrisdavo priešinga kryptimi, o inversavus poliariškumą – nebesukdavo.
Įtariamas šviesai jautrus „cheminis kompasas“
Tyrime minima, kad kandys dezorientuodavosi ir tada, kai būdavo pridėtas silpnas radijo dažnio triukšmas bei kai iš apšvietimo būdavo pašalinama violetinė-mėlyna šviesos dalis.
Tokie veiksniai yra žinomi ir iš kitų gyvūnų tyrimų – pavyzdžiui, migruojančių paukščių ar drugelių, kurie taip pat naudoja magnetinį lauką orientacijai.
Dėl to daroma prielaida, kad bogong kandžių magnetinis pojūtis gali būti susijęs su šviesos sužadinama chemine reakcija (vadinamuoju „radikalų porų“ mechanizmu), nors konkretų biologinį „jutiklį“ dar reikės rasti.
Mokslininkai pabrėžia, kad žvaigždžių ir geomagnetinio „kompaso“ derinys gali suteikti migracijai patikimumo: jei vienas orientyras (pavyzdžiui, žvaigždės) laikinai pranyksta dėl debesų, kitas leidžia tęsti kelionę.
