CP v2

Tag: Bolivija

  • Titikakos ežero dugne rado paslaptį: šie radiniai rodo, kas vyko šimtmečiais iki inkų

    Titikakos ežero dugne rado paslaptį: šie radiniai rodo, kas vyko šimtmečiais iki inkų

    Kas aptikta Titikakos dugne

    Tarptautinė archeologų komanda Titikakos ežere, Khoa rifo povandeninėje vietovėje, atliko detalius tyrimus, kurie atskleidė iki šiol menkai žinotą senųjų Andų religinių praktikų mastą. Tyrėjai pasitelkė sonarą ir trimatę fotogrametriją, kad sudarytų tikslią dugno topografiją ir pažymėtų objektus, paslėptus po vandeniu.

    Tyrimų metu iškelta įvairių apeiginių radinių, kurie šimtmečius gulėjo ežero dugne: metaliniai medaliai su spinduliuojančiu dievybės veidu, akmeniniai ir kriauklių papuošalai, lamų kaulų fragmentai. Taip pat aptiktos būdingos keraminės smilkyklės, tarp jų ir pumos formos indai.

    Smilkyklių viduje rasti anglies pėdsakai leidžia pagrįstai teigti, kad čia buvo deginami smilkalai ar aukos. Puma Tiwanaku kultūroje laikoma vienu svarbiausių religinių simbolių, todėl tokia ikonografija sustiprina hipotezę apie ritualinę radinių paskirtį.

    Kodėl tai svarbu istorijai

    Mokslininkų vertinimu, Khoa rifas buvo brangių dovanų dievybėms aukojimo vieta, o ne atsitiktinis vietos bendruomenės kulto taškas. Radinių pobūdis ir jų koncentracija rodo, kad į šią vietą galėjo atvykti piligrimai iš platesnio Andų regiono.

    Tai reikštų, kad piligrimystės tradicijos prie Titikakos ežero galėjo būti įsitvirtinusios gerokai anksčiau, nei vėliau regione įsigalėjo inkų valstybė. Tokie duomenys padeda peržiūrėti įprastą pasakojimą, pagal kurį didelio masto religiniai tinklai Anduose siejami pirmiausia su inkų laikotarpiu.

    Archeologai pabrėžia, kad didelės ceremonijos ir gebėjimas pritraukti atvykėlius galėjo tapti vienu Tiwanaku galios ramsčių. Religija čia galėjo veikti kaip socialinės integracijos mechanizmas, stiprinęs politinį elitą ir palaikęs ekonominius mainus.

    Tiwanaku civilizacijos kontekstas

    Tiwanaku civilizacija klestėjo maždaug nuo 500 iki 1 100 metų dabartinės vakarų Bolivijos teritorijoje, o jos įtaka siekė pietų Peru, šiaurės Čilę ir šiaurės vakarų Argentiną. Ji garsėja monumentalia architektūra ir preciziškai apdirbtais akmens blokais, o tokie objektai kaip Saulės vartai ir Kalasasajos šventykla iki šiol kelia klausimų apie technologijas ir organizaciją.

    Nors Tiwanaku tyrinėjama dešimtmečius, jos nuosmukio priežastys nėra galutinai aiškios. Viena dažniausiai aptariamų krypčių sieja žlugimą su ilgalaikiais klimato pokyčiais, sausromis ir žemdirbystės sistemos susilpnėjimu, kuris galėjo paveikti maisto tiekimą ir politinį stabilumą.

    Nauji povandeniniai radiniai prie Titikakos leidžia manyti, kad dalis religinių idėjų, kurias vėliau regionas siejo su inkų laikais, turėjo gilesnes šaknis. Khoa rifo tyrimai ne tik papildo Tiwanaku paveikslą, bet ir padeda tiksliau suprasti, kaip Anduose formavosi religiniai centrai bei piligrimystės maršrutai.

  • Po Amazonės džiunglėmis aptiko prarastą miestų tinklą: piramidės, keliai ir kanalai stebina mokslą

    Po Amazonės džiunglėmis aptiko prarastą miestų tinklą: piramidės, keliai ir kanalai stebina mokslą

    Amazonės baseinas ilgai buvo laikomas menkai apgyventa, laukine teritorija, tačiau nauji archeologiniai tyrimai vis dažniau griauna šį įsitikinimą. Virš džiunglių lajų atlikti skenavimai atskleidė taisyklingas linijas ir didžiules žmogaus sukurtas struktūras, kurios rodo sudėtingą, suplanuotą gyvenvietių tinklą.

    Vienas ryškiausių pavyzdžių yra Llanos de Moxos regionas šiaurės Bolivijoje. Iš viršaus kraštovaizdis primena savanų, miškų salų ir ežerų mozaiką, tačiau lazeriniai matavimai parodė senovinius kelius ir kanalus, sujungusius didelę teritoriją į vieną susisiekimo sistemą.

    Šiuos pėdsakus mokslininkai sieja su Casarabe kultūra, kuri, kaip manoma, klestėjo maždaug nuo 500 iki 1 400 metų. Tyrimai rodo, kad tai nebuvo viena didžiulė metropolija, o tarpusavyje susietas skirtingo dydžio gyvenviečių tinklas, išsidėstęs maždaug 20 000 kvadratinių kilometrų plote.

    Didžiausi centrai galėjo užimti iki 3 kvadratinių kilometrų, o juos su mažesnėmis gyvenvietėmis jungė tiesūs keliai, pylimai ir vandens keliai. Tokia struktūra rodo ne atsitiktinę gyvenvietę, bet organizuotą teritorijos planavimą, kuriam reikėjo darbo jėgos, valdysenos ir ilgalaikės strategijos.

    Didžiausią nuostabą sukėlė monumentalūs statiniai, aptikti po miško danga. Tarp jų išsiskiria kūginės piramidės, kurių aukštis viršija 20 metrų, taip pat didelės U formos konstrukcijos, galėjusios būti skirtos ceremonijoms ar bendruomenės susibūrimams.

    Šie statiniai dažnai buvo supilti ant dirbtinių platformų, kai kuriose vietose siekusių iki 20 hektarų. Archeologai pabrėžia, kad vien žemės perkasimo ir formavimo mastas leidžia kalbėti apie itin ambicingus projektus, prilygstančius kai kuriems žinomiems monumentaliems kompleksams Andų regione.

    Tokie atradimai keičia ir patį miesto sampratos vertinimą. Casarabe bendruomenės, panašu, nekūrė tankiai užstatytų centrų, o rinkosi išsklaidytą modelį: gyvenvietės buvo atskirtos želdynais, laukais ir vandens infrastruktūra, bet išliko glaudžiai susietos keliais ir kanalais.

    Panašų modelį mokslininkai lygina su kai kuriais istorinių majų centrų bruožais Centrinėje Amerikoje ar Angkoro kompleksu dabartinėje Kambodžoje, kur didelę reikšmę turėjo kraštovaizdžio planavimas ir infrastruktūra. Tokie palyginimai pabrėžia, kad miestietiškumas gali reikštis ne vien mūru ir tankiu užstatymu, bet ir didelio masto teritoriniu organizavimu.

    Svarbi sistemos dalis buvo aplinkos valdymas. Vietos gyventojai kūrė sausinimo kanalus, vandens telkinius, tvenkinius ir rezervuarus, kurie leido dirbti su sezoniniais lietumis bei sausromis, o žemdirbystę pritaikyti prie užliejamų teritorijų.

    Žemdirbystės pagrindu laikomi kukurūzai, tačiau tyrimai rodo ir didesnę ūkinę įvairovę, būdingą ilgalaikiam gyvenimui. Tokia infrastruktūra rodo, kad kraštovaizdis buvo ne pasyvi aplinka, o kryptingai pertvarkyta maisto gamybos ir vandens kontrolės sistema.

    Archeologai atkreipia dėmesį ir į galimą astronominį bei religinį planavimo aspektą. Dalis statinių ir laidojimo vietų orientuotos panašia kryptimi, todėl neatmetama, kad svarbų vaidmenį galėjo turėti dangaus stebėjimai ir su jais susiję tikėjimai.

    Panašios technologijos vis dažniau naudojamos ir kitose Amazonės regiono vietose. Pavyzdžiui, Upano slėnyje Ekvadore taip pat aptikta tūkstančiai struktūrų, sujungtų tiesių kelių ir platformų tinklu, o radiniai Brazilijoje ir Kolumbijoje stiprina versiją, kad iki europiečių atvykimo Amazonė buvo kultūrų ir sudėtingų gyvenviečių mozaika.

    Šiuolaikiniuose tyrimuose lemiamą vaidmenį atlieka LiDAR technologija, kai iš lėktuvų ar dronų siunčiami lazerio impulsai leidžia sukurti itin tikslų reljefo modelį net ir tankiai apaugusiose teritorijose. Tai suteikia galimybę ieškoti objektų neiškertant miško ir nesukeliant didelio poveikio ekosistemai, o archeologams padeda tiksliau planuoti, kur reikalingi žemės darbai.