Nyderlandų Šiaurės jūroje esantis Borssele I ir II jūrinio vėjo parkas parodė, kad energetikos infrastruktūra gali pakeisti ekosistemas greičiau, nei tikėtasi. Aplink turbinų pamatus įrengtos akmenų ir vamzdžių konstrukcijos suformavo naujas buveines ten, kur anksčiau dominavo plokščias smėlingas dugnas.
Tokios dirbtinės struktūros veikia kaip rifai: suteikia slėptuvių, keičia srovių dinamiką ir pritraukia smulkesnius organizmus, kuriais minta žuvys. Dėl to vėjo parko teritorijoje pastebėtas ryškus vietinis biologinės įvairovės suaktyvėjimas, o menkės čia rado palankias sąlygas maitintis ir slėptis.
Mokslininkai, stebėję Atlanto menkes akustiniais siųstuvais ir imtuvų tinklu, fiksavo stiprų prisirišimą prie vietos. Dalis žuvų mėnesių mėnesius laikėsi vėjo parko ribose, o dienos ir nakties elgsena skyrėsi: dieną jos laikėsi arčiau konstrukcijų, o aktyvesnis judėjimas dažniau fiksuotas tamsiuoju paros metu.
Duomenys rodė, kad dirbtinės rifų tipo buveinės gali veikti kaip laikinas prieglobstis ir sustiprinti vietinę menkių gausą. Kai kuriais vertinimais, per kelerius metus populiacijos rodikliai šioje teritorijoje išaugo keliasdešimt kartų, o tai paskatino diskusijas, ar jūriniai vėjo parkai gali prisidėti prie žuvų išteklių atkūrimo.
Tačiau vėliau tyrėjai susidūrė su staigiu lūžiu: dalies pažymėtų menkių signalai netikėtai dingo, o kai kurių siųstuvų judėjimas ėmė rodyti netipiškus modelius. Tai reiškė, kad žuvys ne šiaip išplaukė į kitą teritoriją, o greičiausiai pateko į plėšrūnų grandinę.
Analizuojant laiką ir aplinkybes, ryškiausias sutapimas siejosi su rudens sezonu, kai į teritoriją dažniau užklysta jūriniai žinduoliai. Tyrėjai išskyrė ruonius ir jūrines kiaules kaip tikėtinus plėšrūnus, kurie galėjo „atrasti“ patogią medžioklės vietą ten, kur menkės buvo susitelkusios aplink konstrukcijas.
Ši istorija išryškina svarbią dilemą: tai, kas vienai rūšiai tampa saugia buveine, kitai gali būti patogi medžioklės aikštelė. Ekologijoje toks reiškinys siejamas su vadinamaisiais ekologiniais spąstais, kai patraukli aplinka netikėtai padidina žūties riziką.
Jūrinių vėjo parkų plėtra Europoje spartėja, todėl vis dažniau keliami klausimai, kaip projektuoti pamatus ir apsaugines konstrukcijas, kad jos ne tik kauptų biomasę, bet ir nemažintų išlikimo tikimybės. Specialistai pabrėžia ilgalaikių stebėsenos programų svarbą, nes poveikis gali pasikeisti, kai į naujai susiformavusią ekosistemą įsitraukia aukštesnio lygmens plėšrūnai.
Borssele atvejis rodo, kad jūrinė energetika ir gamtosauga gali turėti bendrų tikslų, bet rezultatai ne visada būna tiesūs. Norint išvengti netikėtų pasekmių, vien dirbtinių rifų sukūrimo neužtenka: būtina vertinti visą mitybos tinklą, sezoninę migraciją ir plėšrūnų elgseną.