Bosnija ir Hercegovina sugrįžo į pasaulio futbolo čempionatą ir jau pirmose rungtynėse sukūrė vieną ryškiausių turnyro istorijų. Mače su Kanada bosniai anksti išsiveržė į priekį po kampinio, o nedidelė sirgalių grupė Toronte emocingai šventė įvartį, nors tribūnose dominavo šeimininkų raudona spalva.
Šalia sportinės intrigos greitai išryškėjo ir kultūrinis akcentas: per socialinius tinklus išplito senas Bosnijos grupės Dubioza Kolektiv kūrinys apie gyvenimą svetur. Daina, kurioje skamba eilutė apie norą išvykti į Ameriką, tapo neoficialiu sirgalių himnu ir lydėjo komandą dar kvalifikacijos finiše.
Įvartis, išgelbėtas taškas ir rekordas
Rungtynėse su Kanada bosniai pirmavo po Jovo Lukić įvarčio, kai puolėjas galva nukreipė kamuolį po kampinio. Jis starto sudėtyje pakeitė ilgametį komandos lyderį Ediną Džeko, o Bosnija nuo pat pradžių laikyta aiškiu autsaideriu.
Vėliau kanadiečiai rezultatą išlygino, o mačas baigėsi lygiosiomis. Bosnijos rinktinė išsiskyrė itin gynybiniu žaidimu ir užfiksavo retą pasaulio čempionatų statistiką: per rungtynes atliko daugiau nei 70 gynybinių išmušimų.
FIFA reitinge Bosnija į turnyrą atvyko būdama žemiausiai vertinama savo grupėje, todėl net taškas prieš vieną iš šeimininkių jai tapo svarbiu psichologiniu postūmiu. Sirgaliai jį priėmė kaip ženklą, kad komanda neketina būti tik fonu favoritiams.
Kaip satyra virto vienijančiu himnu
Dubioza Kolektiv daina, parašyta dar prieš 15 metų, iš pradžių buvo ironiškas komentaras apie po karo sustiprėjusį tikėjimą, kad svetur laukia lengvesnis gyvenimas. Pastaraisiais mėnesiais ji įgavo naują prasmę: dabar tai skanduotė stadionuose, užrašas ant marškinėlių ir šūkis, kurį kartoja net futbolo transliacijų komentatoriai.
„Įdomiausia, kad per šiuos 15 metų daina turėjo antrą, trečią ir ketvirtą gyvenimą“, – sakė grupės narys Vedranas Mujagić.
Pasak muzikantų, toks virsmas jiems nėra netikėtas: kai kūrinį perima žmonės, jis tampa jų istorijos dalimi. Šį kartą daina sujungė skirtingose šalyse gyvenančius bosnius, kurie turnyre susitinka su šalies vardu ant marškinėlių, bet dažnai su emigracijos patirtimi už nugaros.
Emigracija ir viltis, kurią suteikia futbolas
Bosnijos visuomenės fonas šiai euforijai nėra paprastas. Šalis jau ne vieną dešimtmetį gyvena politinės įtampos ir lėto progreso sąlygomis, o išvykimas į Vakarų Europą ar Šiaurės Ameriką daugeliui tapo įprastu sprendimu.
Valstybės institucijų vertinimais, didelė diaspora išsisklaidė dešimtyse šalių, o gyventojų skaičius per pastaruosius dešimtmečius mažėjo vienu sparčiausių tempų Europoje. Dėl to pasaulio čempionatas šaliai tampa ne tik sporto švente, bet ir reta proga vienu metu susitelkti aplink bendrą simbolį.
Komandoje taip pat ryški nauja karta: dalis žaidėjų užaugo emigrantų šeimose, tačiau pasirenka atstovauti tėvų gimtinei. Ši sudėtis ir šiandien aikštėje esantys keli 2014 metų pasaulio čempionato dalyviai sukuria tiltą tarp skirtingų Bosnijos patirčių.
„Niekada nepamirškite, iš kur atėjote. Jūs esate bosniai, o pasaulis jums po kojomis“, – sakė Edinas Džeko.
Būtent tokios žinutės ir paaiškina, kodėl futbolas Bosnijai šiame turnyre tapo daugiau nei rezultatai lentelėje. Net viena daina gali sutalpinti ir ironiją apie emigraciją, ir viltį, kad bent trumpam visa šalis kalba vienu balsu.
