Zoologai įspėja: šis neįprastas Pietryčių Azijos žinduolis nyksta greičiau, nei spėjama jį ištirti.
Binturngas, dažnai pramintas medžiakate, iš pirmo žvilgsnio primena ir katę, ir mešką, tačiau su abiem šiomis gyvūnų grupėmis nėra artimai susijęs. Tai viverridų šeimos žinduolis, gyvenantis atogrąžų miškuose nuo Indijos šiaurės rytų iki Pietryčių Azijos, įskaitant Indoneziją, Malaiziją ir Tailandą.
Gyvūnas išsiskiria ne tik išvaizda, bet ir elgsena: didžiąją gyvenimo dalį praleidžia medžiuose, yra aktyvus sutemomis ir naktį. Binturngai svarbūs miškų ekosistemoms, nes platina sėklas ir padeda atsinaujinti augalijai.
Uodega kaip penkta galūnė
Vienas įspūdingiausių binturngo bruožų yra tvirta, sugriebianti uodega, kuria jis gali įsikibti į šakas ir išlaikyti kūno svorį. Tokia uodega veikia tarsi papildoma galūnė, leidžianti stabiliai judėti lajų aukštyje ir pasiekti maistą.
Ši adaptacija tarp plėšriųjų žinduolių itin reta, todėl binturngas dažnai minimas kaip išskirtinis pavyzdys, kaip evoliucija pritaiko rūšis gyvenimui medžiuose. Dėl to jis laikomas svarbiu objektu tiek zoologams, tiek gamtosaugos specialistams.
Kodėl jis kvepia spragėsiais?
Didžiausią smalsumą visuomenėje kelia binturngo kvapas, dažnai lyginamas su šviežiai spragintais kukurūzais. Tyrimai sieja šį aromatą su junginiu 2-acetil-1-pirolinu, kuris aptinkamas gyvūno šlapime ir taip pat susidaro kaitinant tam tikrus maisto produktus.
Kvapas gamtoje atlieka praktinę funkciją: binturngai juo žymi teritoriją, palieka signalus kitiems tos pačios rūšies individams ir palengvina tarpusavio komunikaciją tankiuose atogrąžų miškuose.
Kodėl rūšis nyksta?
Per pastaruosius dešimtmečius binturngų populiacijos daug kur sumažėjo dėl buveinių nykimo ir žmogaus veiklos. Atogrąžų miškų kirtimas, kelių plėtra ir plantacijų plėtimasis mažina vientisas teritorijas, kurių šiems gyvūnams reikia maisto paieškai ir veisimuisi.
Dar viena grėsmė yra nelegali prekyba laukiniais gyvūnais: egzotiška išvaizda ir ramus būdas daro binturngus patraukliais neteisėtos rinkos taikiniais. Gamtosaugininkai pabrėžia, kad spąstai ir gaudymas paveikia ne tik atskirus individus, bet ir ardo vietines populiacijas.
Vis dėlto yra ir gerų ženklų: zoologijos sodai bei apsaugos programos kai kuriose šalyse fiksuoja sėkmingus jauniklių gimimus, kurie padeda išsaugoti genetinę įvairovę. Specialistai pabrėžia, kad ilgalaikė išeitis yra buveinių apsauga, nuoseklesnė kova su brakonieriavimu ir vietos bendruomenių įtraukimas į gamtosaugą.