CP v2

Tag: Branduoliniai ginklai

  • Kinija pirmą kartą taip atvirai parodė branduolinių raketų silosus: ką tai reiškia Vakarams

    Kinija pirmą kartą taip atvirai parodė branduolinių raketų silosus: ką tai reiškia Vakarams

    Viešas signalas iš Pekino

    Kinija viešai prakalbo apie naujų branduoliniams ginklams skirtų silosų statybas atokiose dykumų ir kalnų teritorijose. Tokį toną pasirinko su Liaudies išlaisvinimo armija siejamas dokumentas, kuriame infrastruktūra apibūdinama kaip „namai raketoms“.

    Iki šiol Pekinas, net ir pasirodžius palydovinėms nuotraukoms, dažniausiai vengdavo tiesioginių komentarų apie silosų plėtrą. Todėl viešas akcentas laikomas reikšmingu politiniu signalu, ypač augant įtampai dėl strateginės pusiausvyros Azijoje.

    Trys didelės silosų zonos

    Analitikų vertinimu, programa apima tris pagrindines silosų zonas: netoli Jiumenės Gansu provincijoje, Hami Sindziange ir Julino apylinkėse Vidinėje Mongolijoje. Iš viso jose minima apie 320 objektų, o teritorija siekia maždaug 3 000 kvadratinių kilometrų.

    Silosai paprastai išdėstomi kelių kilometrų atstumais vienas nuo kito. Toks išskaidymas apsunkina galimybę vienu smūgiu sunaikinti daug pozicijų, nes tam reikėtų itin didelio kiekio taiklių smogiamųjų priemonių.

    Oficiali linija: atgrasymas, o ne puolimas

    Dokumente silosų statybos pristatomos kaip strateginio branduolinio atgrasymo dalis, o ne pasirengimas puolamajam panaudojimui. Tai svarbu, nes Vakarų ekspertai po 2021 metais viešumoje pasirodžiusios informacijos kėlė klausimą, ar Kinija nekeičia branduolinės doktrinos.

    Kinija metų metus deklaruoja „no first use“ principą, teigdama, kad branduolinių ginklų pirma nepanaudos. Kartu Pekinas kartoja, jog arsenalas esą laikomas minimaliame nacionaliniam saugumui būtiname lygyje, tačiau konkrečių skaičių paprastai neatskleidžia.

    Kodėl apie tai kalbama dabar?

    Ekspertai viešą užuominą sieja su nerimu dėl Jungtinių Valstijų priešraketinės gynybos ir jos plėtros. Vertinimuose dažnai pabrėžiama, kad naujos gynybinės sistemos gali skatinti kitą pusę didinti pajėgumus, kad būtų išlaikytas patikimo atgrasymo efektas.

    JAV institucijos ir nepriklausomi tyrėjai pastaraisiais metais prognozavo, kad iki 2030 metų Kinija gali priartėti prie 1 000 branduolinių kovinių galvučių ribos. Tokios prognozės išlieka diskusijų objektu, tačiau sutariama, kad modernizacija vyksta sparčiai.

    Ne tik silosai: modernizuojama visa triada

    Silosų statyba yra tik viena platesnio modernizavimo dalis, apimanti vadinamąją branduolinę triadą: galimybes smogti iš sausumos, jūros ir oro. Kinija paraleliai vysto balistines raketas, povandeninius laivus su balistinėmis raketomis ir ilgą nuotolį galinčius pasiekti bombonešius.

    Analitikų vertinimu, viešas Pekino kalbėjimas apie infrastruktūrą gali būti skirtas ir vidaus auditorijai, ir užsienio stebėtojams. Tokia komunikacija stiprina atgrasymo žinutę, tačiau kartu didina neapibrėžtumą dėl tikrųjų Kinijos planų bei būsimo arsenalo dydžio.

  • Ekspertai įspėja: NATO atgrasymą silpnina atsako stoka į Rusijos hibridines atakas Europoje

    Ekspertai įspėja: NATO atgrasymą silpnina atsako stoka į Rusijos hibridines atakas Europoje

    Nauja hibridinių atakų fazė

    Europos diplomatai ir saugumo ekspertai vis dažniau perspėja, kad Rusijos hibridinės atakos NATO teritorijoje tampa ne vien informacinio ar kibernetinio spaudimo forma. Pastarųjų mėnesių incidentai rodo pavojingą slinktį į labiau kinetinius veiksmus, kai rizika civiliams ir infrastruktūrai realiai didėja.

    Diskusijas kursto tai, kad dalis išpuolių, priskiriamų Maskvos operacijoms, nesulaukia aiškios kolektyvinės reakcijos. Kritikai teigia, jog toks neapibrėžtumas silpnina atgrasymą ir skatina Kremlių tikrinti, kur yra riba, kada NATO pereitų nuo politinių pareiškimų prie praktinių priemonių.

    Vokietijos signalas ir neatsakyti klausimai

    Vienu ryškesnių atvejų tapo Vokietijos sprendimas viešai priskirti Rusijai incidentą Leipcigo oro uoste, kur, kaip skelbta, buvo aptiktas sprogmenimis užtaisytas dronas. Berlynas ėmėsi ir diplomatinių žingsnių, tarp jų sprendimų, nukreiptų prieš Rusijos buvimą ir veiklą Vokietijoje.

    Tačiau ekspertai pabrėžia, kad atgrasymo esmė yra ne vien pavienių valstybių veiksmai, o bendras NATO signalas. Jei tokie incidentai lieka tik nacionalinio lygmens problema, o kolektyvinis atsakas nevirsta apčiuopiamomis priemonėmis, kyla klausimas, ar Aljansas sugeba laiku sureaguoti į pilkąją zoną, kurioje veikia Rusija.

    „Nedarydami nieko, mes mažiname NATO atgrasymo vertę“, – sakė Edas Arnoldas.

    Arnoldas taip pat atkreipia dėmesį, kad dalis incidentų baigėsi be didesnių pasekmių ne dėl to, kad juos būtų sustabdžiusios tarnybos, o dėl techninių nesėkmių ar atsitiktinumo. Jo vertinimu, būtent tai didina pagundą Kremliui kartoti bandymus ir kelti riziką, kol kažkuris scenarijus pasibaigs aukomis ar dideliu infrastruktūros sutrikdymu.

    Kur yra NATO raudonoji linija?

    Aljanso reakcijos klausimas glaudžiai susijęs su NATO sutarties 4 straipsniu, kuris leidžia sąjungininkams pradėti oficialias konsultacijas, jei kyla grėsmė teritoriniam vientisumui ar saugumui. Tai nėra automatinis kelias į 5 straipsnį, tačiau yra mechanizmas, skirtas sutelkti sąjungininkus ir suderinti bendrą atsaką.

    Vis dėlto buvę JAV pareigūnai ir dalis europinių šaltinių kelia problemą: jei konsultacijos inicijuojamos, bet nepasiekiama apčiuopiamų sprendimų, tai gali atskleisti Aljanso nesutarimus. Dėl to kai kurios sostinės renkasi veikti tyliau, tačiau kritikai tikina, kad tylėjimas ilgainiui tampa strategine klaida, nes palieka Maskvai erdvės interpretacijoms.

    „Mes vis dar klausiame, kur yra riba, kurią peržengus Rusija sulauktų atsako“, – sakė Kurtas Volkeris.

    Volkerio teigimu, pasikartojantys įsiveržimai dronais ar incidentai pasienio valstybėse, jei jie nesukelia pasekmių, formuoja pavojingą naują normalybę. Tai, kas anksčiau būtų sukėlę politinį šoką ir skubias konsultacijas, ilgainiui tampa dar vienu foniniu pranešimu, nors faktinė rizika tik didėja.

    JAV neapibrėžtumas ir Europos vaidmuo

    Diskusijose nuolat iškyla ir JAV vaidmens klausimas, nes NATO atgrasymo patikimumas istoriškai stipriai remiasi Vašingtono politine ir karine galia. Kai atsiranda abejonių dėl JAV pasiryžimo remti kolektyvinius veiksmus pilkojoje zonoje, Rusija gali manyti turinti daugiau erdvės rizikuoti.

    Buvusi JAV kibernetinių grėsmių analizės vadovė Laura Galante tvirtina, kad atgrasymas neveikia, jei incidentai, keliantys tiesioginę grėsmę civiliams, neįvardijami kaip tai, kas jie yra. Jos vertinimu, Europai, ypač stiprius gynybos pajėgumus turinčioms šalims, tenka vis didesnė atsakomybė rodyti lyderystę ir kurti greito reagavimo modelius.

    Branduolinė retorika ir grasinimai Lietuvai

    Įtampą didina ir Maskvos branduolinė retorika. Rusijos atstovai viešai grasino, kad Lietuva taptų taikiniu, jei Vilnius leistų savo teritorijoje dislokuoti branduolinius ginklus, taip bandant daryti politinį spaudimą ir įbauginti visuomenę.

    Tokie pareiškimai vertinami kaip informacinio karo dalis, siekiant paveikti sprendimų priėmėjus ir NATO vienybę. Saugumo ekspertai pabrėžia, kad būtent grasinimų, sabotažo, kibernetinių atakų ir fizinių incidentų derinys yra šiuolaikinės Rusijos strategijos esmė, o atsakas turi būti pakankamai aiškus, kad sumažintų Kremliaus norą rizikuoti.

  • Rusija ruošia branduolinį sparnuotąjį „Burevestnik“: uždarė 500 km zoną Arktyje

    Rusija ruošia branduolinį sparnuotąjį „Burevestnik“: uždarė 500 km zoną Arktyje

    Rusija uždarė oro erdvę maždaug 500 kilometrų ruože ties Novaja Zemlja archipelago vakarine pakrante. Toks žingsnis dažnai siejamas su didesnio masto bandymais, kai būtina apriboti civilinių skrydžių maršrutus ir sudaryti sąlygas kariniams skrydžiams bei matavimams.

    Apie į bandymų rajoną atskraidintus specializuotus orlaivius skelbė regioną stebintys šaltiniai. Minimi Ilyushin Il-976 tipo lėktuvai, kurie paprastai naudojami telemetrijai, skrydžio trajektorijų sekimui ir galimos radiacijos kontrolei, taip pat ankstyvojo perspėjimo A-50U.

    Kas yra 9M730 „Burevestnik“

    Vakarų žvalgybos ir gynybos analitikai 9M730 „Burevestnik“ sieja su Rusijos deklaruojama idėja sukurti branduoliniu reaktoriu varomą sparnuotąją raketą. Maskvos viešuose pareiškimuose tokia sistema pristatoma kaip priemonė įveikti priešraketinę gynybą ir pasiekti labai didelį, teoriškai beveik neribotą nuotolį.

    Praktikoje tokio tipo technologija laikoma itin sudėtinga, nes reikalauja miniatiūrinio reaktoriaus, patikimos šilumos mainų sistemos ir apsaugos sprendimų, kad bandymai neįvyktų su radiologinėmis pasekmėmis. Dėl to ši sritis nuo Šaltojo karo laikų vertinama kaip viena rizikingiausių ginkluotės inžinerijoje.

    2019 metų incidentas ir rizikos

    Ši programa jau buvo siejama su tragedija 2019 metais Archangelsko srityje, kai bandymų metu įvyko sprogimas ir žuvo penki žmonės. Tuo metu viešai buvo kalbama apie specialistus, susijusius su Rusijos branduolinės pramonės sektoriumi, o incidentas sustiprino diskusijas dėl radiologinės saugos.

    Branduolinis variklis, net jei jis skirtas tik traukai generuoti, kelia papildomą grėsmę avarijos atveju. Kritikai pabrėžia, kad bet koks nepavykęs bandymas gali reikšti ne tik karinius, bet ir aplinkosauginius padarinius, ypač Arktyje, kur tarša gali išlikti ilgai.

    Kodėl tai svarbu Europai

    Jei tokia raketa būtų pritaikyta veikti patikimai, ji galėtų skristi ilgesniais, neįprastais maršrutais ir mažame aukštyje, taip komplikuodama aptikimą radarais. Dėl to gynybos planuotojai Europoje ir JAV atidžiai vertina bet kokius požymius, rodančius bandymų atsinaujinimą ar perėjimą prie dislokavimo etapų.

    Palydovinių vaizdų analizę atliekantys tyrėjai pastaraisiais metais viešai svarstė ir apie galimas infrastruktūros vietas, kurios teoriškai galėtų būti siejamos su tokio tipo ginklų laikymu ar paleidimu. Vis dėlto nepriklausomo patvirtinimo apie sistemos parengtį reguliariai eksploatacijai paprastai trūksta, o informacija dažnai būna fragmentiška.

    Augant įtampai dėl saugumo situacijos Europoje ir didėjant karinei konkurencijai Arktyje, tokie pranešimai tampa dar jautresni. Šis regionas vis dažniau minimas ir dėl strateginių maršrutų, ir dėl išteklių, todėl bet kokia karinė eskalacija čia sulaukia išskirtinio tarptautinio dėmesio.

    „Branduoliniu varikliu varoma sparnuotoji raketa teoriškai galėtų turėti beveik neribotą nuotolį ir sudėtingiau prognozuojamą skrydžio maršrutą“, – sakė ginkluotės kontrolės tyrėjas Jeffrey Lewis.

  • „Pacific Fusion“ žada proveržį: Naujojoje Meksikoje statomas įrenginys sieks energijos pliuso

    „Pacific Fusion“ žada proveržį: Naujojoje Meksikoje statomas įrenginys sieks energijos pliuso

    Naujojoje Meksikoje, Los Lunas miestelyje, pradedama statyti branduolių sintezės demonstracinė įranga, kuri, kūrėjų teigimu, pirmą kartą turėtų pagaminti daugiau energijos, nei pati sunaudoja vieno impulso metu. Projektą vysto bendrovė „Pacific Fusion“, o bendra iniciatyvos vertė siekia apie 930 mln. eurų.

    Planuojama, kad šis objektas tarnaus ne tik kaip žingsnis link švaresnės energijos technologijų, bet ir kaip pažangus tyrimų įrankis. Vieta pasirinkta greta Sandia nacionalinės laboratorijos, kuri Jungtinėse Valstijose atlieka svarbų vaidmenį tiriant branduolinio arsenalo patikimumą be realių bandymų detonacijomis.

    Kas žadama ir kuo tai skiriasi

    „Pacific Fusion“ pasirinko vadinamąją impulsinės galios (pulsed power) kryptį: aplink centrinę reakcijos kamerą bus išdėstyta daugiau kaip 150 didelių modulių, primenančių sunkvežimio dydžio įrenginius. Jų užduotis – vienu metu suformuoti itin galingą elektrinį impulsą, kuris per magnetinį lauką suspaustų mažą kuro kapsulę.

    Tokiu būdu tikimasi pasiekti sąlygas, reikalingas vandenilio izotopų branduoliams susilieti į helį, išlaisvinant energiją. Skirtingai nei lazerinė inercinė sintezė, ši schema remiasi efektyvesniu energijos perdavimu į taikinį, todėl teoriškai gali priartėti prie praktinio energijos balanso.

    „Tai bus proveržis tiek branduolių sintezei, tiek gynybos pritaikymams“, – sakė „Pacific Fusion“ technologijų vadovas ir vienas iš įkūrėjų Keithas LeChienas.

    Kodėl „energijos pliusas“ – dar ne elektrinė

    Įmonė skelbia sieksianti, kad vienam bandymui būtų panaudota apie 80 megadžaulių elektros energijos, o sintezės reakcija grąžintų maždaug 100 megadžaulių. Toks rezultatas reikštų teigiamą energijos balansą konkretaus impulso metu, tačiau jis dar nereiškia, kad visa sistema taps komerciškai tinkama elektros gamybai.

    Esminė kliūtis – pakartojamumas ir tempas: komercinė sintezės elektrinė turėtų veikti beveik nuolat, t. y. atlikti impulsą ir pasiruošti kitam maždaug kartą per sekundę. Tuo metu laboratoriniuose bandymuose dažniausiai pasiekiami gerokai lėtesni ciklai, o demonstraciniai įrenginiai neretai projektuojami pavieniams bandymams, o ne nepertraukiamai gamybai.

    „Jei kada nors norite gaminti elektrą, turite iš kiekvieno impulso gauti daugiau energijos, nei paimate iš tinklo“, – sakė Kalifornijos universiteto San Diege sintezės inžinierius Michaelas Campbellas.

    Gynybos tyrimai – realus pritaikymas greičiau

    Net jei sintezės technologiją elektrai gaminti įgyvendinti bus pernelyg sudėtinga artimiausiu metu, projektas gali turėti didelę vertę valstybės užsakymams. Sandia laboratorija valdo vieną galingiausių pasaulyje impulsinės galios įrenginių Z, skirtą ekstremalioms medžiagų būsenoms tirti ir branduolinio arsenalo modeliavimui.

    Skelbiama, kad naujasis „Pacific Fusion“ įrenginys galėtų iškrauti maždaug tris kartus daugiau energijos nei Z, o tai leistų tiksliau atkurti slėgio, temperatūros ir tankio sąlygas, būdingas branduolinės detonacijos procesams. Tokie duomenys reikalingi vertinant senstančių užtaisų patikimumą be realių bandymų lauke.

    „Turėdami didelio našumo sintezę galėsime daug tiksliau atkurti slėgio, temperatūros ir tankio lygius, būdingus tikram branduoliniam sprogimui“, – sakė Sandia atstovas Kyle’as Petersonas.

    Tuo pat metu Sandia svarsto infrastruktūros atnaujinimo kryptis, įskaitant ZX iniciatyvą, kurios tikslas – didinti impulsinės galios parametrus neplečiant pastatų. Bendradarbiavimas su privačiomis įmonėmis šioje srityje tampa vis svarbesnis, nes sintezės technologijų lenktynėse sparčiai auga tiek investicijos, tiek lūkesčiai dėl praktinių rezultatų.

  • Mokslininkai išbandė planą susprogdinti asteroido žudiko miestams grėsmę: rezultatai nustebino

    Mokslininkai išbandė planą susprogdinti asteroido žudiko miestams grėsmę: rezultatai nustebino

    Jei prie Žemės priartėtų maždaug futbolo aikštės dydžio asteroidas, jo smūgis galėtų sunaikinti ištisą miestą. Tokie objektai ne visada lengvai pastebimi, nes dalis jų yra tamsūs ir menkai atspindintys šviesą, todėl ankstyvas perspėjimas tampa kritiškai svarbus.

    Vienas iš kraštutinių, bet realiai svarstomų planetinės gynybos scenarijų yra branduolinio užtaiso panaudojimas. JAV Lawrence Livermore nacionalinės laboratorijos komanda naujuose skaitmeniniuose modeliuose patikrino, ar 1 megatonos galingumo užtaisas galėtų sutrikdyti apie 160 metrų skersmens vadinamąjį asteroido žudiką miestams.

    Esminė išvada tokia: užtaisas nebūtinai turi liesti asteroido paviršių. Modeliai rodo, kad sprogdinimas kelių ar keliolikos metrų atstumu gali būti veiksmingas, nes pagrindinis poveikio mechanizmas yra ne smūgio banga, o intensyvi spinduliuotė.

    Kosminėje vakuumo aplinkoje smūgio banga sklinda prastai, todėl lemiamą vaidmenį atlieka rentgeno spinduliai. Jie įkaitina ploną asteroido paviršiaus sluoksnį, sukelia medžiagos garavimą ir abliaciją, o išsiveržusi medžiaga suteikia impulsą, galintį pakeisti objekto greitį ir trajektoriją.

    Tyrėjai taip pat modeliuose matė antrinį efektą: staigus energijos pliūpsnis gali sukelti galingą smūginę bangą pačiame asteroide ir jį suskaldyti iš vidaus. Tai ypač svarbu scenarijams, kai objektas aptinkamas per vėlai arba yra per didelis, kad būtų pakankamai „pastumtas“ į šalį vien kinetiniu smūgiu.

    Modeliavimui pasirinkta Bennu tipo forma ir porėta struktūra, nes tokie asteroidai laikomi realistišku pavyzdžiu planetinės gynybos skaičiavimams. Komanda palygino skirtingus sprogdinimo atstumus ir medžiagos irimo prielaidas, paremtas meteoritų pavyzdžiais, įskaitant 2013 metais virš Čeliabinsko sprogusio meteoro analogijas.

    Viename scenarijuje, kai sprogdinimas vyko apie 10 metrų virš paviršiaus, didžioji dalis medžiagos modelyje tapo stipriai pažeista, o daug fragmentų įgijo greitį, leidžiantį jiems atsiskirti nuo asteroido. Kitoje simuliacijoje, padidinus atstumą iki maždaug 25 metrų, į asteroidą pateko mažiau energijos, bet buvo apšviestas didesnis paviršiaus plotas, todėl pažeidimai kai kuriais atvejais tapo platesni.

    Vis dėlto šie rezultatai dar nereiškia, kad problema išspręsta. Skaičiavimai buvo itin resursų imlūs ir apėmė tik milisekundžių trukmės procesus, todėl ilgalaikė baigtis lieka ne iki galo aiški: fragmentai gali saugiai išsisklaidyti, bet taip pat gali likti pavojingo dydžio, o dalis medžiagos teoriškai galėtų vėl susitelkti gravitacijos veikiama.

    Planetinės gynybos praktikoje pirmas pasirinkimas išlieka ankstyvas aptikimas ir švelnesnės nukreipimo priemonės, tokios kaip kinetinis smūgis, ką pademonstravo NASA DART misija. Branduolinis sprendimas svarstomas kaip paskutinė priemonė, kai laiko ar techninių galimybių įprastam nukreipimui nepakanka, o nauji modeliai padeda tikslinti, kada toks scenarijus būtų prasmingas.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad didelės raiškos simuliacijos yra svarbios ne tik teorijai, bet ir pasirengimui ekstremaliems atvejams. Tokie darbai leidžia geriau suprasti, kaip realūs, nevienalyčiai ir porėti asteroidai reaguotų į spinduliuotės poveikį, ir kokių sprendimų reikėtų priimti, jei kada nors tektų gintis nuo objekto, keliančio grėsmę miestui.

    „Pagal pažeidimų mastą, medžiagos judėjimo kryptingumą ir suteiktą greičio pokytį matome, kad dviejuose iš trijų scenarijų suardymas yra labai tikėtinas“, – teigė tyrėjai.

  • Londono mokslininkai perspėja: DI karo žaidimuose 95 proc. atvejų renkasi branduolinę eskalaciją

    Kariniuose scenarijuose testuoti dirbtinio intelekto modeliai dažnai linkę rinktis branduolinę eskalaciją, net kai tai didina katastrofiškų pasekmių riziką. Tokią išvadą pateikė Londono Karališkojo koledžo tyrėjai, paskelbę darbą arXiv preprintų serveryje.

    Tyrime analizuoti keli pažangūs DI modeliai, kuriems buvo pateiktos imituotos geopolitinės krizės, įskaitant pasienio ginčus, konkurenciją dėl išteklių ir valstybės egzistencinės grėsmės scenarijus. Iš viso atlikta 21 karinė simuliacija, kuriose modeliai turėjo pasirinkti veiksmus nuo diplomatinių žingsnių iki jėgos panaudojimo.

    Tyrėjai nurodo, kad DI sistemoms buvo leista kiekviename žingsnyje kelti arba mažinti eskalacijos lygį ir argumentuoti sprendimus. Per simuliacijas DI atliko 329 sprendimų žingsnius ir sugeneravo apie 780 000 žodžių paaiškinimų, kodėl pasirinko vieną ar kitą kryptį.

    Kaip dažnai pasirenkamas branduolinis kelias

    Pasak autorių, 95 proc. simuliacijų metu DI modeliai bent kartą pasirinko taktinio branduolinio ginklo panaudojimą. Kitas ryškus rezultatas, anot tyrėjų, buvo tai, kad nė vienas modelis nesutiko kapituliuoti net tada, kai scenarijus rodė didėjančias neigiamas pasekmes pačiai šaliai, kuri inicijuoja branduolinį smūgį.

    Dar vienas veiksnys, stiprinęs eskalaciją, buvo vadinamasis karo rūkas, kai informacija apie situaciją yra neišsami arba prieštaringa. Tyrime teigiama, kad 86 proc. atvejų toks neapibrėžtumas lėmė klaidingus DI situacijos vertinimus, o tai dar labiau didino eskalacijos tikimybę.

    Kodėl DI sprendimai kelia nerimą

    Tyrėjų vertinimu, DI modeliai neturi žmogui būdingų psichologinių barjerų, tokių kaip baimė, moralinė dilema ar politinės atsakomybės suvokimas, kurie realiose krizėse gali stabdyti kraštutinius sprendimus. Dėl to algoritmas gali rinktis „optimalų“ rezultatą siaurame uždavinyje, neįvertindamas ilgalaikių humanitarinių ir ekologinių pasekmių.

    Autoriai pabrėžia, kad šiuolaikinės DI sistemos plačiai naudojamos analizei ir modeliavimui, o karinės institucijos įvairiose šalyse eksperimentuoja su sprendimų paramos įrankiais. Tuo pačiu išlieka neaišku, kiek giliai tokios sistemos gali būti integruojamos į realius strateginių sprendimų priėmimo procesus, ypač kai sprendimus tenka priimti spaudžiant laikui.

    Ką siūlo tyrimo autoriai

    Mokslininkai ragina branduolinį arsenalą turinčias valstybes neperduoti DI galios priimti sprendimus dėl branduolinio ginklo panaudojimo. Jų teigimu, kuo daugiau sprendimų grandinės automatizuojama, tuo didesnė rizika, kad klaidos, neteisingos prielaidos ar netinkamai suformuluoti tikslai bus paversti veiksmais su negrįžtamomis pasekmėmis.

    Tyrimo išvada iš esmės sutampa su plačiau aptariamomis DI saugos tendencijomis: net pažangūs modeliai gali būti jautrūs netiksliai informacijai, o jų „sprendimų logika“ priklauso nuo užduoties formulavimo ir tikslų sistemos. Dėl to autoriai pabrėžia žmogaus kontrolės ir aiškių ribojimų svarbą, kai kalbama apie aukščiausio lygio karinę riziką.

  • Ukraina siunčia signalą Maskvai: „Fire Point“ teigia, kad branduolinė bomba būtų politinės valios klausimas

    Ukraina siunčia signalą Maskvai: „Fire Point“ teigia, kad branduolinė bomba būtų politinės valios klausimas

    Ukrainoje kilusi diskusija dėl galimo branduolinio ginklo atkūrimo įsiliepsnojo po ginkluotės kūrėjo Denyso Štilermano pasisakymų. Jis teigė, kad šalis turėtų pakankamai išteklių ir technologinių kompetencijų, jei būtų priimtas politinis sprendimas.

    D. Štilermanas, siejamas su privačia gynybos pramonės bendrove „Fire Point“, interviu metu pabrėžė, kad Ukraina šiuo metu tokio projekto nevykdo. Pasak jo, Kijevas laikosi tarptautinių įsipareigojimų, nors saugumo garantijos, kurias Ukraina gavo praeityje, realybėje neapsaugojo nuo agresijos.

    Budapešto memorandumas ir neištesėtos garantijos

    1994 metais pasirašytu Budapešto memorandumu Ukraina atsisakė didžiulio Sovietų Sąjungos palikto branduolinio arsenalo. Mainais ji gavo politinio pobūdžio saugumo užtikrinimus iš Rusijos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Jungtinės Karalystės.

    Vėlesni įvykiai, įskaitant Rusijos veiksmus 2014 metais ir plataus masto invaziją 2022 metais, Ukrainoje dažnai įvardijami kaip esminė priežastis, kodėl visuomenėje grįžta klausimas apie realias atgrasymo priemones. Vis dėlto oficiali Ukrainos pozicija tarptautinėje arenoje iš esmės išlieka susieta su nebranduolinio statuso laikymusi.

    Ką reiškia tokie pareiškimai dabar

    Ukrainos gynybos sektorius nuo karo pradžios sparčiai plečia gamybą ir technologinę bazę, o privačios bendrovės vis dažniau pristatomos kaip inovacijų variklis. Tačiau vieši svarstymai apie branduolinį ginklą vertinami jautriai, nes susiję su Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties logika ir Vakarų paramos politiniais rėmais.

    Ekspertai tokius pasisakymus dažnai traktuoja kaip informacinį signalą apie didėjantį poreikį tvirtesnėms saugumo garantijoms, o ne kaip artimiausio meto planą. Svarbu ir tai, kad tai nėra Ukrainos valdžios pareiškimas, o privataus sektoriaus atstovo nuomonė, kuri nebūtinai atspindi valstybės sprendimus.

    Rusijos naratyvas ir faktinė padėtis

    Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas anksčiau yra kaltinęs Ukrainą tariamomis ambicijomis kurti branduolinį ginklą, šį argumentą bandydamas pateikti kaip vieną invazijos pateisinimų. Tačiau iki šiol viešai nepateikta patikimų įrodymų, kad Ukraina būtų vykdžiusi branduolinio ginklo kūrimo programą.

    D. Štilermano teiginiai socialiniuose tinkluose ir dalyje žiniasklaidos sukėlė audringą reakciją būtent todėl, kad paliečia esminį klausimą: kokios priemonės realiai gali atgrasyti nuo agresijos. Kol kas nėra žinoma apie oficialią Ukrainos institucijų reakciją į šiuos pasisakymus.

    „Jei Kremlius mano, kad Ukraina negalėtų sukurti branduolinio ginklo, tai nėra neįmanoma, bet mes to nedarome, nes laikomės įsipareigojimų“, – sakė Denys Štilermanas.

  • Rusija ir Baltarusija surengė branduolines pratybas: Kyjivas perspėja dėl puolimo iš šiaurės

    Rusija ir Baltarusija surengė branduolines pratybas: Kyjivas perspėja dėl puolimo iš šiaurės

    Branduolinės pratybos Baltarusijoje

    Rusija ir Baltarusija pirmadienį pranešė surengusios bendras branduolines pratybas, į kurias įtrauktos aviacijos ir raketų pajėgos. Jos vyksta augant įtampai su NATO ir sustojus dialogui su JAV dėl strateginės ginkluotės kontrolės.

    Baltarusijos gynybos ministerija nurodė, kad mokymuose planuojama treniruoti branduolinių užtaisų pristatymo bei jų panaudojimo parengties klausimus, veikiant kartu su Rusijos puse. Minskas taip pat tikino, jog pratybos esą nėra nukreiptos prieš trečiąsias šalis ir nekelia grėsmės regiono saugumui.

    Kodėl tai kelia nerimą Ukrainai

    Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis praėjusią savaitę nurodė sustiprinti sienos su Baltarusija apsaugą, teigdamas, kad Maskva gali ruoštis naujam puolimui iš šios teritorijos. Ukraina primena, kad 2022 metais Rusija Baltarusiją naudojo kaip placdarmą plataus masto invazijai pradėti.

    „Rusija svarsto operacijų planus pietų ir šiaurės kryptimis iš Baltarusijos teritorijos – arba prieš Černihivo ir Kyjivo kryptį Ukrainoje, arba prieš vieną iš NATO valstybių“, – sakė Volodymyras Zelenskis.

    Kremlius šiuos pareiškimus atmetė ir pavadino bandymu kurstyti įtampą. Tuo pat metu Maskva pastaraisiais metais dažnai vartoja branduolinę retoriką, Vakarams didinant karinę paramą Ukrainai.

    Ginkluotės kontrolės spragos ir Minsko priklausomybė

    Rusija pastaruoju metu akcentuoja naujus pajėgumus: skelbta, kad į Baltarusiją jau anksčiau buvo perkelta nauja hipergarsinė, branduoliniam užtaisui pritaikoma raketa „Oreshnik“. Tokie žingsniai didina neapibrėžtumą regione, ypač NATO rytiniame flange.

    Situaciją komplikuoja ir tai, kad 2026 metais vasarį baigėsi Naujosios START sutarties galiojimas, kuri dešimtmečius ribojo JAV ir Rusijos strateginių branduolinių arsenalų apimtį bei numatė patikros mechanizmus. Dėl to abi didžiausios branduolinės valstybės formaliai lieka be esminių dvišalių apribojimų.

    Baltarusija, kurią daugiau nei 30 metų valdo Aliaksandras Lukašenka, ekonomiškai ir kariniu požiūriu išlieka stipriai priklausoma nuo Maskvos. Dėl šios priežasties bet kokios bendros pratybos ar ginklų dislokavimas Baltarusijoje tarptautinėje erdvėje dažnai vertinami kaip Rusijos spaudimo ir atgrasymo politikos tąsa.

  • Putinas apie branduolinį arsenalą ir raketas: Maskva žada spartinti modernizaciją po Naujojo START pabaigos

    Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė, kad Maskva toliau modernizuos strategines branduolines pajėgas ir plėtos naujas raketų sistemas. Šiuos jo teiginius, remdamasi Rusijos valstybine žiniasklaida, perdavė naujienų agentūra „Reuters“.

    Putinas kalbėjo apie didesnės kovinės galios ginkluotę ir pabrėžė, jog kuriami sprendimai esą turėtų įveikti dabartines ir būsimas priešraketinės gynybos sistemas. Tokie pareiškimai pastaraisiais metais kartojami reguliariai, o juos paprastai lydi žinutė apie ilgalaikį ginkluotės tobulinimą.

    „Žinoma, tęsime mūsų strateginių branduolinių pajėgų modernizavimą ir kursime didesnės kovinės galios raketų sistemas“, – sakė Vladimiras Putinas.

    Kaip nurodo „Reuters“, šis pareiškimas nuskambėjo Putino vizito Maskvos šiluminės technikos institute metu. Tai viena pagrindinių institucijų, siejamų su Rusijos strateginių raketų kūrimu ir bandymais.

    „Sarmat“ bandymas ir signalai vidaus auditorijai

    Kontekste minimas ir tarpžemyninės balistinės raketos „Sarmat“ bandymas, apie kurį pranešta Rusijos valstybinėje žiniasklaidoje, o informaciją citavo agentūra AFP. Pasak viešų pranešimų, raketa yra pritaikyta nešti branduolinius užtaisus, o Kremliaus retorikoje ji pristatoma kaip viena svarbiausių modernizacijos programos ašių.

    Rusijos pusė taip pat tvirtino, kad apie bandymą buvo iš anksto informuotos Jungtinės Amerikos Valstijos ir kitos šalys. Tokia procedūra paprastai siejama su rizikos mažinimu ir bandymų skaidrumu, kad būtų išvengta klaidingų interpretacijų ar netyčinės eskalacijos.

    Ką keičia Naujojo START pabaiga?

    Papildomą svorį šiems pareiškimams suteikia tai, kad 2026 metų vasario 5 dieną baigė galioti Naujojo START sutartis, ribojusi Jungtinių Amerikos Valstijų ir Rusijos strateginių branduolinių ginklų apimtis. Sutartis buvo pasirašyta 2010 metais, įsigaliojo 2011 metais, vėliau pratęsta dar penkeriems metams, tačiau naujo susitarimo pasiekti nepavyko.

    Pasibaigus sutarčiai, abiejų šalių santykiai branduolinės ginkluotės kontrolės srityje lieka be pagrindinio abipusių patikrų ir apribojimų mechanizmo. Tai didina neapibrėžtumą ir suteikia daugiau erdvės politiniams pareiškimams apie modernizaciją, kurie tampa ir signalų siuntimo priemone tarptautinei bendruomenei.

    Analitikai pastaraisiais metais ne kartą pabrėžė, kad ginklų kontrolės režimų silpnėjimas didina riziką dėl skaidrumo stokos ir klaidingų vertinimų krizės metu. Tokiame fone viešos žinutės apie branduolinį arsenalą ir raketų plėtrą tampa svarbia geopolitinės įtampos dalimi, net jei konkrečių techninių detalių dažniausiai nepateikiama.