CP v2

Tag: Brazilija

  • Prie Amazonės žiočių aptiko milžiniškus naftos klodus: „Petrobras“ viltys ir audra dėl gamtos

    Prie Amazonės žiočių aptiko milžiniškus naftos klodus: „Petrobras“ viltys ir audra dėl gamtos

    Brazilijos valstybinė naftos bendrovė „Petrobras“ pranešė netoli Amazonės žiočių aptikusi naftos telkinių, kurie gali tapti vienu reikšmingiausių šalies energetinių atradimų pastaraisiais metais. Radinys yra maždaug 180 kilometrų nuo Amapos valstijos krantų, vadinamajame Ekvatoriniame pakraštyje Atlanto vandenyne.

    Ši teritorija pastaruoju metu laikoma viena perspektyviausių naujų paieškų zonų regione, tačiau kartu yra ir viena jautriausių. Dėl planų plėsti gręžinius čia jau anksčiau kilo aštrūs ginčai su aplinkosaugininkais ir vietos bendruomenėmis, ypač pabrėžiant rizikas ekosistemoms bei pakrančių gyventojams.

    Preliminarūs vertinimai rodo, kad platesnis Ekvatorinis pakraštys teoriškai galėtų slėpti apie 10 milijardų barelių naftos, tačiau konkretaus naujai aptikto telkinio dydis dar nėra įvardytas. Tokiose stadijose įprastai reikia papildomų gręžinių, geologinių tyrimų ir komercinio pagrįstumo skaičiavimų, kol galima kalbėti apie realias atsargas ir gavybos planą.

    Viešojoje erdvėje skambėję vertės skaičiavimai, perskaičiavus į eurus, siekia apie 660 milijardų eurų už viso regiono potencialą, tačiau tai nėra garantuotos pajamos. Galutinę ekonominę naudą lemia naftos kainos, gavybos sąnaudos, infrastruktūra, mokesčių režimas ir tai, ar projektai gaus visus reikalingus leidimus.

    Atradimas, kuris kursto politinę įtampą

    Brazilijos prezidentas Luizas Inacio Lula da Silva atradimą pristatė kaip galimą impulsą šalies ateičiai ir teigė, kad šiaurinės šalies dalies ištekliai gali būti svarbūs tiek valstybei, tiek „Petrobras“. Valdžia akcentuoja, kad didesnės biudžeto įplaukos galėtų finansuoti socialines programas ir viešąsias investicijas.

    „Tai gali būti kelias į šalies ateitį, jei išteklius bus naudojamas atsakingai“, – sakė Luizas Inacio Lula da Silva.

    Tačiau kritikai atkreipia dėmesį į akivaizdų prieštaravimą: Brazilija viešai deklaruoja siekį mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro ir stiprinti klimato politiką, bet tuo pat metu ieško naujų telkinių ir nori plėsti gavybą. Šis klausimas ypač jautrus tarptautiniame kontekste, kai daug valstybių griežtina emisijų mažinimo tikslus ir investuoja į atsinaujinančią energetiką.

    Aplinkos rizikos ir vietos bendruomenių pasipriešinimas

    Amazonės žiočių ir šiaurinės pakrantės zona pasižymi itin didele biologine įvairove, o bet kokia avarija jūroje galėtų turėti ilgalaikių pasekmių tiek vandens ekosistemoms, tiek žvejybai. Dėl to aplinkosauginės organizacijos ragina laikytis griežčiausių saugumo standartų ir kelia klausimą, ar tokie projektai apskritai turėtų būti vykdomi.

    Taip pat aštrėja ginčas su vietos ir čiabuvių bendruomenėmis, kurios teigia negavusios pakankamų konsultacijų dėl planuojamos veiklos. Šiose diskusijose svarbus tampa ne tik telkinio dydis, bet ir sprendimų priėmimo skaidrumas, poveikio aplinkai vertinimas bei tai, kaip būtų užtikrinamos kompensacijos ir apsaugos priemonės.

    „Petrobras“ pabrėžia, kad tai dar tik pradinis etapas ir bendrovė toliau vertins regiono galimybes. Artimiausiais mėnesiais dėmesys kryptų į papildomus tyrimus ir leidimų procedūras, kurios ir parodys, ar atradimas virs realiu gavybos projektu, ar liks geopolitinių ir aplinkosauginių ginčų epicentre.

  • Brazilija vandenyną valo kirpyklose surinktais plaukais: kaip veikia taršą sulaikantys barjerai

    Rio de Žaneiro valstijoje, Gvanabaros įlankoje, bandomi plūduriuojantys filtrai, kurie sugeria naftos produktus ir padeda sulaikyti dalį teršalų.

    Idėja paprasta: iš plaukų suformuojami pluoštai ir specialūs cilindrai, kurie tvirtinami prie jau esančių plūduriuojančių užtvarų.

    Tokie barjerai veikia kaip sorbentas, nes plauko paviršius gerai „prilimpa“ prie riebalinių medžiagų, todėl gali sugerti naftą, dyzeliną ar biodyzeliną.

    „Šiuos filtrus tvirtiname prie oranžinio plūduriuojančio barjero, sulaikančio šiukšles, ir naudojame jį kaip atramą Fiotrar užtvarai“, – sakė už įrenginių priežiūrą atsakinga aplinkos inžinierė Ana Beatriz Gonçalves.

    Pasak projekto komandos, užtvaros jūroje gali veikti iki keturių mėnesių, kaupti teršalus ir būti reguliariai prižiūrimos.

    Jos skirtos vietoms, kur tarša dažniausiai atkeliauja nuo intensyvaus laivybos judėjimo, neteisėtų išleidimų ar incidentinių išsiliejimų.

    Gvanabaros įlanka pasirinkta neatsitiktinai: tai viena labiausiai su tarša susiduriančių pakrančių teritorijų Brazilijoje, kur dešimtmečius susikerta uostų veikla, miesto nuotekos ir pramonės poveikis.

    Vietos žvejai sako, kad išsiliejimai tiesiogiai atsiliepia laimikiui, nes teršalai paveikia ne tik vandens paviršių, bet ir seklumas.

    „Kai išplaukiame žvejoti su tinklais, susiduriame su išsiliejimų pasekmėmis. Nafta lieka paviršiuje, bet daro įtaką ir giliau, maždaug iki pusantro metro. Žuvis dingsta“, – sakė vietos žvejas Sérgio Carvalho.

    Plaukais paremta filtravimo technologija nėra vien Brazilijos eksperimentas: panašūs sprendimai anksčiau buvo išbandomi ir kitose šalyse, įskaitant JAV bei Čilę.

    Tokios iniciatyvos dažniausiai remiasi žiedinės ekonomikos principu, kai atliekos paverčiamos žaliava, o aplinkosauginė nauda derinama su mažesnėmis sąnaudomis.

    Projektui reikalinga žaliava renkama iš maždaug dešimties kirpyklų, kurios atiduoda nukirptus plaukus, netinkamus perukų gamybai.

    Komanda pabrėžia, kad panašiam tikslui teoriškai gali būti naudojama ir gyvūnų vilna, tačiau Brazilijoje kol kas orientuojamasi į stabilų kirpyklų tinklą.

    Nors tokios užtvaros neišsprendžia visų taršos šaltinių, jos gali tapti papildomu įrankiu greitesnei reakcijai į išsiliejimus ir nuolatiniam teršalų surinkimui.

    Aplinkosaugininkai akcentuoja, kad didžiausią efektą duoda sprendimų derinys: taršos prevencija, kontrolė, nuotekų tvarkymas ir tikslinės surinkimo technologijos.

  • Brazilijoje rasti milžiniško tinginio kaulai gali perrašyti žmonių atvykimo į Ameriką istoriją

    Brazilijoje rasti milžiniško tinginio kaulai gali perrašyti žmonių atvykimo į Ameriką istoriją

    Brazilijoje, Santa Elinos archeologinėje vietovėje Mato Groso valstijoje, aptikti maždaug 25 000–27 000 metų senumo milžiniško tinginio Megatherium kaulų fragmentai sukėlė naują diskusijų bangą apie pirmųjų žmonių atsiradimą Pietų Amerikoje.

    Mokslininkai teigia, kad trijuose kaulų fragmentuose matomos skylės ir paviršiaus pakeitimai gali rodyti sąmoningą apdirbimą. Mikroskopu fiksuotos braukymo, grandymo, poliravimo ir įbrėžimų žymės siejamos su akmeniniais įrankiais.

    Pasak tyrėjų, skylės galėjo būti skirtos virvelei ar sausgyslei perverti, todėl kaulai galėjo virsti ne vien praktiniais įrankiais, bet ir nešiojamais papuošalais. Svarbiausia tai, kad tokie pėdsakai leistų tiesiogiau susieti gyvūnų liekanas su žmonių veikla.

    Jei ši interpretacija pasitvirtintų, ji reikštų, kad žmonės Pietų Amerikoje galėjo būti gerokai anksčiau, nei rodo ilgą laiką plačiausiai pripažinti archeologiniai įrodymai. Dažnai minimas atskaitos taškas yra Monte Verdė II vietovė Čilėje, datuojama maždaug 14 500 metų senumu.

    Santa Elinos sluoksniai, apie kuriuos kalbama šiame tyrime, būtų iki maždaug 12 000 metų senesni už Monte Verdę. Tokia laiko skirtis verstų iš naujo vertinti migracijos kelius ir tai, kada žmonių grupės galėjo pasiekti Pietų Ameriką.

    Kontekstą papildo genetinių tyrimų duomenys, pagal kuriuos protėvinės vietinių Amerikos gyventojų populiacijos į Pietų Ameriką galėjo patekti maždaug prieš 16 000–23 000 metų. Dėl to 25 000–27 000 metų datavimai ar žmonių veiklos interpretacijos sulaukia ypač griežto tikrinimo.

    Ne visi specialistai šiuos kaulus laiko įtikinamu įrodymu. Skeptikai pabrėžia, kad netipiškus pažeidimus kauluose gali palikti ir natūralūs procesai, pavyzdžiui, mikroorganizmų veikla, vabzdžiai, graužikai, ugnis ar liekanų judėjimas nuogulose.

    Tyrėjai atremia kritiką argumentuodami, kad būtent aplink skyles esantis kryptingas paviršiaus glodinimas ir poliravimo pobūdis labiau primena ne atsitiktinę žalą, o naudotų ir nešiotų objektų nusidėvėjimą. Vis dėlto mokslinėje bendruomenėje tokie radiniai paprastai galutinai įsitvirtina tik tuomet, kai juos patvirtina nepriklausomos analizės ir papildomi radiniai iš panašaus laikotarpio sluoksnių.

    Pastaraisiais metais ankstyvojo Amerikų apgyvendinimo tema vis dažniau peržiūrima, nes atsiranda naujų datavimo metodų, detalesnės mikroskopinės analizės ir platesni palyginimai su kitomis vietovėmis. Santa Elinos kaulai gali tapti dar vienu svarbiu testu, parodančiu, kiek tvirtas yra iki šiol pieštas žmonių migracijų į Ameriką scenarijus.

  • Madridas muša rekordus: per pusmetį turistai paliko per 10 mlrd. eurų – kas juos traukia?

    Madridas muša rekordus: per pusmetį turistai paliko per 10 mlrd. eurų – kas juos traukia?

    Madridas 2026 metų pirmąjį pusmetį fiksavo istorinį tarptautinio turizmo šuolį: užsieniečių išlaidos mieste viršijo 10 mlrd. eurų ir buvo 11,4 proc. didesnės nei tuo pačiu laikotarpiu prieš metus. Tokius duomenis pateikė Ispanijos nacionalinis statistikos institutas (INE).

    Šis rezultatas sustiprina sostinės pozicijas tarp sparčiausiai augančių Europos miestų krypčių, kai turistų srautai po pandemijos ne tik atsistatė, bet kai kuriose rinkose pasiekė naujas aukštumas. Ekspertai pažymi, kad šiuo metu ypač svarbus tampa ne vien atvykstančiųjų skaičius, o jų išlaidų struktūra ir kelionių sezoniškumo mažinimas.

    Užsienio turistai diktuoja tempą

    Per sausio–birželio laikotarpį Madridas sulaukė apie 5,66 mln. turistų, tai yra 4,1 proc. daugiau nei prieš metus. Didžiausią augimo dalį užtikrino užsienio rinkos: jos sudarė 59 proc. visų atvykimų ir generavo maždaug du trečdalius nakvynių viešbučiuose.

    Bendras nakvynių skaičius priartėjo prie 12 mln., o vidutinė užsienio keliautojų viešnagė siekė 2,38 nakvynės. Tokia trukmė rodo miesto patrauklumą trumpoms kultūrinėms ir gastronominėms kelionėms, kurias dažnai papildo apsipirkimas ir renginiai.

    Miesto savivaldybė pabrėžia, kad turizmo pajamos veikia plačiau nei vien viešbučių ar restoranų apyvarta. Jos siejamos su darbo vietomis, paslaugų plėtra ir didesnėmis galimybėmis pritraukti tarptautinius renginius bei investicijas.

    Kas atvyksta dažniausiai?

    Didžiausia užsienio rinka išliko Jungtinės Valstijos: per pusmetį atvyko daugiau kaip 567 000 amerikiečių, o jų nakvynių skaičius viršijo 1,3 mln. Toliau rikiavosi Italija ir Jungtinė Karalystė, kurios tradiciškai sudaro reikšmingą miesto turizmo paklausos dalį.

    Ryškiausias šuolis fiksuotas Brazilijos rinkoje: atvykusių turistų skaičius augo apie 30 proc., o nakvynių – 24 proc. Tai siejama su gerėjančiu skrydžių pasiekiamumu, verslo ryšiais ir tuo, kad Madridas tampa patogia jungtimi kelionėms tarp Europos ir Lotynų Amerikos.

    Augimą rodė ir Portugalija, kuri stiprina regioninius srautus ir trumpų savaitgalio kelionių segmentą. Toks profilis miestui naudingas, nes padeda pildyti viešbučius ne tik per didžiuosius sezono pikus.

    Daugėja viešbučių ir darbo vietų

    Turizmo bumas matomas ir infrastruktūroje: per 2026 metų pirmąjį pusmetį Madridas turėjo 920 apgyvendinimo įstaigų, beveik 48 600 kambarių ir daugiau kaip 96 000 vietų. Šie skaičiai rodo, kad rinka plečiasi, o pasiūla prisitaiko prie augančios paklausos.

    Užimtumo rodikliai taip pat kilo: turizmo sektoriuje dirbančiųjų skaičius pasiekė 15 249 ir buvo 5,4 proc. didesnis nei prieš metus. Ekonomistai atkreipia dėmesį, kad būtent darbo jėgos prieinamumas ir kainų spaudimas paslaugų sektoriuje tampa vienu svarbiausių veiksnių, galinčių riboti tolesnį augimą.

    Tuo pačiu vis daugiau Europos miestų ieško balanso tarp turizmo generuojamų pajamų ir vietos gyventojų interesų: dėmesys krypsta į srautų valdymą, trumpalaikės nuomos reguliavimą bei aukštesnės pridėtinės vertės turizmą. Madrido rekordas rodo, kad miestas kol kas sėkmingai išnaudoja tarptautinę paklausą, tačiau artimiausiais metais svarbiausiu klausimu taps tvarus augimo modelis.

  • Argentina keičia migracijos taisykles: už neapykantos kalbą prieš šalį ar simbolius – išsiuntimas

    Argentina keičia migracijos taisykles: už neapykantos kalbą prieš šalį ar simbolius – išsiuntimas

    Argentina dekretu pakoregavo Migracijos įstatymą ir suteikė institucijoms teisę išsiųsti užsienio piliečius, kurie viešai skleidžia neapykantos žinutes prieš šalį ar jos nacionalinius simbolius. Naujovė apima tiek žodinius pasisakymus, tiek rašytinius tekstus.

    Pagal naują tvarką pareigūnai taip pat gali atsisakyti įleisti į šalį asmenis, kurių elgesys ar pareiškimai vertinami kaip skatinantys priešiškumą Argentinai. Vyriausybė pabrėžia, kad sprendimai bus priimami administracine tvarka, remiantis migracijos kontrolės įgaliojimais.

    Kur nubrėžiama riba?

    Prezidento Javiero Milei biuras aiškina, kad pakeitimai neturėtų paliesti politinės, ideologinės ar akademinės kritikos, nes tai saugo saviraiškos laisvės principai. Kitaip tariant, valdžia tvirtina siekianti taikyti priemones ne kritikai, o neapykantos kurstymui.

    „Šios nuostatos nėra nukreiptos prieš kritiką ar diskusijas, jos skirtos sustabdyti neapykantos skatinimą prieš Argentinos Respubliką ir jos simbolius“, – teigiama prezidento kanceliarijos pranešime.

    Vis dėlto teisės ekspertai paprastai atkreipia dėmesį, kad tokiose situacijose esminis klausimas yra apibrėžimų tikslumas ir taikymo praktika. Neapykantos kalbos sąvoka skirtingose valstybėse interpretuojama nevienodai, todėl reali riba tarp aštrios kritikos ir neapykantos kurstymo dažnai paaiškėja tik pradėjus taikyti teisės normas.

    Kontekstas: sportas ir diplomatija

    Vyriausybė nurodė, kad sprendimas priimtas reaguojant į, jos teigimu, pastaruoju metu išaugusį priešiškumą Argentinai ir argentiniečiams, tačiau konkrečių pavyzdžių nepateikė. Pranešimas pasirodė po įtampos, kilusios viešojoje erdvėje po pasaulio futbolo čempionato, kai Argentina sulaukė kritikos dėl kai kurių epizodų ir sirgalių elgesio.

    Pakeitimai sutapo ir su paaštrėjusia diplomatine trintimi regione, ypač tarp Argentinos ir Brazilijos. Pastaraisiais mėnesiais viešojoje erdvėje skambėjo aštrūs abiejų pusių pareiškimai, o tai dar labiau didino politinį foną, kuriame migracijos klausimai tampa jautresni.

    Ką tai reiškia atvykstantiems?

    Praktinis poveikis priklausys nuo to, kaip institucijos apibrėš ir fiksuos „neapykantos žinutes“ bei kokius įrodymus laikys pakankamais. Migracijos politika daugelyje valstybių vis dažniau persipina su nacionalinio saugumo, visuomenės tvarkos ir informacinės erdvės klausimais, todėl panašios priemonės paprastai sulaukia ir palaikymo, ir kritikos.

    Kelionių planuotojams ir užsieniečiams, aktyviai reiškiantiems nuomonę socialiniuose tinkluose ar viešuose renginiuose, tai reiškia didesnę riziką, kad aštresni pasisakymai gali būti interpretuoti kaip pažeidimas. Artimiausiu metu daugiausia atsakymų turėtų pateikti pirmieji šios tvarkos taikymo atvejai ir teismų praktika, jei sprendimai bus skundžiami.

  • Kaip 1950-ųjų avilys pakeitė Ameriką: afrikinės bitės pabėgo ir tapo invazine grėsme

    Invazinės rūšys laikomos vienu didžiausių šiuolaikinių ekosistemų iššūkių: patekusios į naują aplinką jos gali greitai išstumti vietines rūšis ir keisti visos teritorijos biologinę pusiausvyrą. Vienas ryškiausių pavyzdžių Amerikoje – afrikanizuotos medunešės bitės, kurių istorija prasidėjo Brazilijoje praėjusio amžiaus viduryje.

    1950-ųjų viduryje brazilų genetikas Warwickas Estevamas Kerr siekė padidinti medaus gamybą tropinėse šalies vietovėse. Tuo metu plačiai naudotos europinės bitės prasčiau ištverdavo karštį ir dažnai būdavo mažiau produktyvios, todėl mokslininkas ėmėsi idėjos sukurti hibridą.

    Į Braziliją buvo įvežtos afrikinių bičių motinėlės iš Afrikos regionų, kad kryžminant būtų suderintas atsparumas karščiui ir ramesnis elgesys. Bandymams naudoti aviliai buvo apsaugoti grotelėmis, kurios turėjo neleisti motinėlėms palikti kolonijų, tačiau dėl žmogiškos klaidos barjerai buvo nuimti.

    Taip į laisvę pateko kelios dešimtys motinėlių, o kartu su jomis ir darbo bitės, kurios greitai įkūrė laukines kolonijas. Iš pradžių manyta, kad afrikiniams bruožams kryžminantis su europinėmis bitėmis ilgainiui susilpnės, tačiau realybė pasirodė kitokia.

    Hibridai išlaikė gerą prisitaikymą prie šilto klimato, bet taip pat pasižymėjo gerokai agresyvesne gynyba, ypač saugant lizdą. Būtent dėl šios savybės afrikanizuotos bitės daugelyje vietų įgijo pavojingos invazinės rūšies reputaciją, o jų valdymas tapo sudėtingesnis tiek ūkiuose, tiek arti gyvenviečių.

    Per kelis dešimtmečius naujoji bičių atmaina sparčiai plito per žemyną ir pasiekė Šiaurės Ameriką, pereidama skirtingas klimato zonas. Mokslinėje literatūroje toks plitimas siejamas su dideliu rūšies mobilumu, gebėjimu greitai daugintis ir prisitaikyti prie įvairių sąlygų.

    Afrikanizuotos bitės kelia riziką ne vien dėl įkandimų ar masinių atakų, kai sutrikdomas lizdas. Praktikoje jos gali komplikuoti profesionalią bitininkystę, nes dažniau palieka avilius, sunkiau valdomos, o jų laikymui reikia griežtesnių saugumo priemonių.

    Ši istorija dažnai minima kaip pamoka, kaip nedidelė spraga biosaugos grandinėje gali sukelti ilgalaikių pasekmių. Šiandien, globaliai augant prekybai ir transporto srautams, invazinių rūšių prevencija remiasi ne tik draudimais, bet ir nuolatiniu rizikų vertinimu bei greitu reagavimu, kai nauja rūšis aptinkama neįprastoje teritorijoje.

    Paradoksalu, bet tropinėmis sąlygomis afrikanizuotos bitės pasirodė itin produktyvios, o tai prisidėjo prie didesnės medaus išeigos kai kuriuose regionuose. Vis dėlto kartu išaugo ir kaina: daugiau incidentų, daugiau saugumo reikalavimų, didesnės išlaidos bitininkams ir rizikos valdymui viešose erdvėse.

    Mokslininkų vertinimu, tokie atvejai parodo, kad planuojant rūšių introdukciją ar veisimo projektus neužtenka vien ekonominio tikslo. Reikia numatyti ir tai, kas nutiks, jei kontrolės priemonės suges, o gyvūnai ar vabzdžiai įsitvirtins laisvėje.

  • Portugalų rašytojai Lídiai Jorge skirtas 2026 metų Camões premijos įvertinimas: kuo ji išsiskiria?

    Portugalų rašytojai Lídiai Jorge skirtas 2026 metų Camões premijos įvertinimas: kuo ji išsiskiria?

    Portugalų rašytoja Lídia Jorge pelnė 2026 metais skiriamą Camões premiją – reikšmingiausią apdovanojimą portugalų kalba kuriantiems autoriams. Šį įvertinimą kartu teikia Portugalija ir Brazilija, todėl premija laikoma svarbiausiu visos lusofoniškos literatūros lauko pripažinimu.

    Lídia Jorge perima estafetę iš pernai apdovanotos Angolos poetės Anos Paula Tavares. Premijos skyrimas pabrėžia, kad apdovanojimas tradiciškai apima visą portugalų kalbos erdvę, o ne tik Portugalijos literatūrą.

    Kas yra Camões premija?

    Camões premija įsteigta kaip bendras Portugalijos ir Brazilijos projektas, siekiant įvertinti autorius, kurių kūryba turi išliekamąją meninę ir kultūrinę vertę. Sprendimą priima tarptautinė komisija, o premiją administruoja Portugalijos kultūros institucijos ir Brazilijos Nacionalinės bibliotekos fondas.

    Ši premija dažnai vertinama kaip portugališkos literatūros atitikmuo prestižiniams tarptautiniams apdovanojimams, nes ji skiriama už viso gyvenimo kūrybą ir poveikį literatūros raidai. Dėl to laureatai paprastai įvardijami kaip savo epochos balsą apibrėžę autoriai.

    Kuo svarbi Lídia Jorge kūryba?

    Lídia Jorge gimė Taviroje 1946 metais ir laikoma viena ryškiausių šiuolaikinės Portugalijos literatūros figūrų. Jos bibliografijoje yra daugiau nei dešimt knygų, o kūrybinis kelias prasidėjo 1979 metais, kai pasirodė romanas O Dia dos Prodígios.

    Naujausias jos romanas Misericórdia, išleistas 2022 metais, siejamas su autofikcija ir remiasi asmenine patirtimi, susijusia su motinos netektimi per Covid-19 pandemiją slaugos namuose. Knyga sulaukė įvertinimų Portugalijoje ir buvo apdovanota Prancūzijoje, o 2026 metais autorė taip pat gavo Austrijos valstybinę Europos literatūros premiją už gyvenimo nuopelnus.

    Įvertinimai ir platesnis kontekstas

    Camões premija Lídiai Jorge skiriama praėjus metams po to, kai ji buvo pakviesta sakyti kalbą Portugalijos dienos minėjime prezidento kvietimu. Tai dažnai laikoma ženklu, kad autorės vaidmuo peržengia literatūros ribas ir tampa platesnio viešojo diskurso dalimi.

    Pastaraisiais metais Europos literatūros lauke ryškėja tendencija labiau matyti ne anglakalbių šalių autorius, o didžiųjų nacionalinių premijų laureatai dažniau atsiduria tarptautinių leidybos ir vertimų dėmesio centre. Tokie apdovanojimai kaip Camões prisideda prie vertimų sklaidos ir naujų skaitytojų auditorijų už portugalų kalbos ribų.

    „Camões premija yra aukščiausias apdovanojimas autoriams, rašantiems portugalų kalba, ir pabrėžia kūrybos reikšmę visai lusofoniškai kultūrai“, – sakė premijos organizatorių atstovai.

  • Per 14 dienų ekspedicija prie Brazilijos aptiko 31 naują jūrų rūšį: proveržį lėmė laivo mikroskopas

    Dvi savaites trukusi tarptautinė mokslinė ekspedicija Pietų Atlante prie Brazilijos krantų užfiksavo 31 iki šiol neaprašytą jūrų gyvūnų rūšį. Tyrėjai sako, kad toks tempas priartėjo prie rekordinių naujų rūšių atradimų per trumpą laiką.

    Ekspedicijoje dalyvavo apie 20 ekspertų iš JAV, Australijos, Brazilijos ir Japonijos, dirbusių tyrimų laive Falkor. Pagrindinis dėmesys buvo sutelktas į vadinamąją vidurinio vandens zoną, esančią tarp paviršiaus ir jūros dugno.

    Ši erdvė laikoma didžiausia Žemės buveine, apimančia didžiąją dalį planetos gyvenamosios aplinkos, tačiau ji išlieka viena mažiausiai ištirtų. Dėl sudėtingų sąlygų, didelių atstumų ir trapios gyvybės daug organizmų čia sunku ne tik sugauti, bet ir išsaugoti tyrimams.

    Tarp naujai užfiksuotų radinių paminėtos devynios medūzų rūšys, septynios sifonoforų rūšys, septynios ketenoforų rūšys, keturios apendikuliarijų lervos, du dideli vienaląsčiai organizmai, taip pat viena amfipodų rūšis ir greitai judantis daugšerėtas kirminas. Dalis šių organizmų yra itin trapūs, todėl jų identifikavimas įprastai užtrunka gerokai ilgiau.

    Proveržį, pasak ekspedicijos komandos, lėmė naujos kartos konfokalinis mikroskopas, sumontuotas pačiame laive. Jis leido tiesiogiai jūroje stebėti gyvų organizmų trimačius ląstelių vaizdus ir greičiau atskirti skirtingas rūšis.

    „Tai atveria visiškai naują tyrimų pasaulį. Matėme, kaip ląstelės sąveikauja, keičiasi medžiagomis ir formuoja struktūras, ir galėjome tai stebėti realiuoju laiku laive, nors įprastai prireikia savaičių paruošimo, kad apskritai pamatytum panašius procesus“, – sakė ekspedicijos vyriausioji mokslininkė, Smitsono instituto daktarė Karen Osborn.

    Pasak mokslininkų, toks realaus laiko stebėjimas gali keisti ir rūšių atpažinimo praktiką: įprastai mėginius tenka gabenti į laboratorijas, fiksuoti, dažyti ir tik tada analizuoti. Laive atlikti aukštos raiškos tyrimai leidžia greičiau suprasti, ką verta tirti detaliau, o ką galima atmesti kaip jau žinomą rūšį.

    Ekspedicijos rezultatai dar kartą primena, kiek mažai žmonija žino apie vandenynų gyvybę, ypač atviroje jūroje ir tarpiniuose vandens sluoksniuose. Tyrėjai pabrėžia, kad nauji instrumentai ir mobilios laboratorijos laivuose tampa vienu svarbiausių būdų sparčiau pildyti vandenynų biologinės įvairovės žemėlapį.

  • ES ieško alternatyvų JAV technologijoms: stiprina skaitmeninę partnerystę su Brazilija ir Pietų Korėja

    ES ieško alternatyvų JAV technologijoms: stiprina skaitmeninę partnerystę su Brazilija ir Pietų Korėja

    Europos Sąjunga spartina skaitmeninę diplomatiją ir siekia mažinti priklausomybę nuo JAV technologijų, todėl plečia partnerystes su Brazilija ir Pietų Korėja. Europos Komisijos technologijų politiką kuruojanti pareigūnė Henna Virkkunen vyksta į Braziliją, kur planuojama pradėti naują skaitmeninę partnerystę.

    Tuo pat metu ES ir Pietų Korėja per aukščiausio lygio susitikimą sutiko stiprinti bendradarbiavimą dirbtinio intelekto srityje. Tai dera su platesne Briuselio kryptimi kurti daugiau savų pajėgumų debesijos, lustų ir kritinių skaitmeninių paslaugų grandinėse.

    Ko ES tikisi iš Brazilijos

    Brazilija ES akyse yra didelė ir sparčiai skaitmenėjanti rinka, kurioje, kaip pabrėžiama, internetą naudoja apie 160 milijonų žmonių. Europos Komisija siekia, kad bendradarbiavimas apimtų duomenų politiką, ryšio infrastruktūrą, kibernetinį saugumą, interneto platformų reguliavimą ir nepilnamečių apsaugą.

    Planuojama, kad su partneriais ES reguliariai rengs skaitmeninės partnerystės tarybas, kuriose bus derinami konkretūs projektai ir taisyklių suderinamumas. Tokia schema jau taikoma su Japonija, Pietų Korėja, Singapūru ir Kanada, o Brazilija turėtų tapti dar vienu svarbiu mazgu.

    Pietų Korėja ir skaitmeninės prekybos taisyklės

    ES ir Pietų Korėja pasirašė skaitmeninės prekybos susitarimą, kuriuo siekiama atnaujinti prekybos bendradarbiavimą skaitmeninėje ekonomikoje. Dokumente akcentuojami duomenų srautai, asmens duomenų apsauga, taip pat sprendimai, palengvinantys verslą, pavyzdžiui, skaitmeniniai kontraktai.

    Lygiagrečiai numatoma plėsti DI bendradarbiavimą ne tik reguliavimo ir saugos temomis, bet ir per mokslinius tyrimus bei inovacijas. Briuselis tikisi, kad tai padės stiprinti konkurencingumą ir kurti patikimesnę, taisyklėmis grindžiamą skaitmeninę aplinką.

    Kodėl šios partnerystės svarbios

    Europos Komisija neslepia ambicijos kurti platesnį partnerių tinklą už JAV ir Kinijos ribų, kad būtų sumažinta rizika tiekimo grandinėms ir strateginėms technologijoms. Ši kryptis papildo ES siekį didinti technologinį suverenitetą ir išplėsti vietinius pajėgumus, ypač debesijos paslaugų ir puslaidininkių srityse.

    Skirtingai nei su kai kuriais kitais partneriais, ES technologijų dialogas su JAV pastaruoju metu susiduria su daugiau įtampos dėl europinių skaitmeninių taisyklių. Todėl naujos sutartys ir partnerystės su tokiomis valstybėmis kaip Brazilija ir Pietų Korėja tampa praktiniu instrumentu diversifikuoti ryšius ir stiprinti Europos derybinę poziciją globalioje technologijų rinkoje.

    „Norime dirbti su šalimis, kurios remia atvirą rinką, saugias technologijas ir yra įsipareigojusios taisyklėmis grindžiamam skaitmeniniam pasauliui“, – sakė Henna Virkkunen.

  • Brazilijos vėjo jėgainių triukšmas keičia varlių poravimosi „dainas“: ką parodė tyrimas

    Brazilijos vėjo jėgainių triukšmas keičia varlių poravimosi „dainas“: ką parodė tyrimas

    Brazilijos šiaurės rytuose, kur sparčiai plečiami vėjo energetikos parkai, mokslininkai fiksuoja netikėtą poveikį laukinei gamtai: varlės keičia poravimosi šauksmus, kad būtų išgirstos per nuolatinį jėgainių skleidžiamą žemo dažnio ūžesį.

    Tyrimuose, atliktuose Caatinga sausųjų miškų regione, daugiausia dėmesio skirta akustinei taršai ir jos įtakai varliagyvių komunikacijai, kuri poravimosi metu yra esminė rūšies išlikimui.

    Kas vyksta prie jėgainių?

    Tyrėjai įrašinėjo varlių balsus netoli 107 vėjo turbinų ir palygino juos su įrašais iš tylesnių vietovių greta. Stebėjimai sutelkti į laikinus vandens telkinius, kurie lietinguoju sezonu tampa svarbiausiomis veisimosi vietomis.

    Rezultatai parodė, kad trijų rūšių patinai garsesnėse vietose nuosekliai keitė šauksmų ypatybes: vieni koregavo dažnį, kiti mažino impulsų skaičių ar jų stiprumą, dar kiti trumpino šauksmus, bet šaukdavo dažniau.

    Kodėl varlės keičia balsą?

    Mokslininkų aiškinimu, tai panašu į bandymą išvengti akustinio maskavimo, kai foninis triukšmas užgožia gyvūnams svarbius signalus. Vėjo turbinų triukšmas yra pastovus, o jo žemi dažniai gali sklisti toliau, ypač atviresnėse vietovėse.

    Varlėms poravimosi šauksmas nėra „tiesiog garsas“: patelės partnerį atpažįsta pagal laiką, toną, impulsų ritmą ir kartojimą. Jei signalas iškraipomas, patelė gali jo neatpažinti arba į jį nereaguoti.

    Kokios gali būti pasekmės gamtai?

    Nors elgesio prisitaikymas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip sėkminga strategija, tyrėjai pabrėžia galimas biologines „sąnaudas“. Trumpesni ar pakitę šauksmai gali mažinti poravimosi sėkmę, o ilgainiui tai gali paveikti populiacijų gausą.

    Šis atvejis akcentuoja platesnę problemą: atsinaujinančios energetikos plėtra pati savaime nėra blogis, tačiau projektai gali sukelti nenumatytų padarinių, jei poveikis biologinei įvairovei ir triukšmui nėra nuosekliai įvertinamas bei valdoma rizika.

    Varliagyviai ir taip laikomi viena pažeidžiamiausių gyvūnų grupių dėl buveinių nykimo, ligų ir klimato kaitos, todėl papildomi stresoriai, tokie kaip triukšmo tarša, gali tapti dar vienu veiksniu, spartinančiu populiacijų silpnėjimą.