Tag: Bristolio universitetas

  • Mini smegenys laboratorijoje skaito Brailio raštą ir valdo robotus: kas vyksta toliau?

    Mini smegenys laboratorijoje skaito Brailio raštą ir valdo robotus: kas vyksta toliau?

    Mokslininkai jau seniai bando atkartoti žmogaus smegenų veikimą silicyje, nes tai vienas efektyviausių ir lanksčiausių žinomų informacijos apdorojimo „procesorių“. Tačiau vis dažniau pasirenkamas kitas kelias: ne kopijuoti smegenis, o sujungti gyvas nervines ląsteles su elektronika. Taip gimsta biohibridinės sistemos, kuriose biologinis plastiškumas derinamas su mašinų tikslumu ir masteliu.

    Tokie sprendimai žada kompiuterius ir robotus, kurie tam tikrose užduotyse galėtų vartoti mažiau energijos ir geriau prisitaikyti prie situacijų, kurioms nebuvo tiesiogiai užprogramuoti. Vis dėlto kol kas tai ankstyvosios stadijos kryptis, kur didžiausią pažangą rodo konkretūs, aiškiai išmatuojami eksperimentai laboratorijoje.

    Kaip organoidai „skaito“ Brailį

    Bristolio universiteto komanda patikrino, ar laboratorijoje išauginti žmogaus smegenų žievės modeliai gali apdoroti lytėjimo informaciją. Tam buvo panaudoti organoidai, maždaug milimetro dydžio struktūros, sudarytos iš apie 10 000 neuronų ir juos palaikančių ląstelių. Organoidai buvo patalpinti ant mikroelektrodų matricų, leidžiančių fiksuoti jų elektrinį aktyvumą.

    Lytėjimo jutiklis nuskenuodavo Brailio abėcėlės ženklus, o surinkti duomenys būdavo paverčiami elektrinių impulsų raštais, perduodamais organoidams. Tuomet mašininio mokymosi algoritmas bandydavo atpažinti organoidų atsakus. Naudojant vieną organoidą, raidės buvo atpažįstamos 61 proc. atvejų, o sujungus trijų organoidų signalus tikslumas pakilo iki 83 proc.

    Tyrėjai pabrėžė, kad organoidai nebuvo mokomi tradiciniu būdu. Buvo taikomas pastovus signalų kodavimo metodas, o informacija „išgaunama“ iš natūralių gyvo audinio reakcijų. Vis dėlto rezultatai rodo svarbią detalę: gyvas audinys gali transformuoti realų jutiminį stimulą į atsaką, kurį vėliau įmanoma nuskaityti ir panaudoti praktiškai.

    Robotai, kuriuos „veda“ gyvos ląstelės

    Lygiagrečiai bendrovė „Cortical Labs“, bendradarbiaujanti ir su „Honda Research Institute Europe“, demonstravo kitokį biohibridinių sistemų pritaikymą. Viename bandyme impulsų dažnio pokyčiai gyvoje neuronų kultūroje buvo panaudoti valdyti šuns roboto judesius ribotoje erdvėje. Kitame eksperimente buvo parinkti elektriniai signalai taip, kad virtualus agentas mokytųsi naviguoti kvapo gradiente ir pasiektų tikslą.

    Pasak „Cortical Labs“ vadovo Bretto Kagano, robotų mechanika ir judėjimas sparčiai tobulėja, tačiau aukštesnio lygio valdymas vis dar kelia sunkumų, ypač kai reikia greitai mokytis ir adaptuotis kintančiomis sąlygomis. Tokiose situacijose biohibridiniai sprendimai vilioja dėl dviejų žmogaus smegenims būdingų savybių: energinio efektyvumo ir plastiško prisitaikymo.

    Kodėl tai dar ne proveržis kasdienybei

    Nors skaičiai atrodo įspūdingai, tokios sistemos kol kas nėra paruoštos plataus masto taikymui. Gyvoms ląstelėms reikia griežtai kontroliuojamos aplinkos, mitybinės terpės ir nuolatinės priežiūros, o palaikanti įranga taip pat naudoja energiją. Dėl to tikslas dažniau siejamas ne su silicio pakeitimu, o su jo papildymu specifinėse užduotyse, kur svarbiausia greitas prisitaikymas prie nežinomų sąlygų.

    Tiek Bristolyje, tiek „Cortical Labs“ demonstruojami bandymai rodo, kad biohibridinių sistemų kryptis iš teorinių diskusijų pamažu pereina į apčiuopiamus rezultatus. Artimiausias klausimas mokslui ir reguliuotojams bus ne tik našumas, bet ir aiškūs saugos, patikimumo bei etikos standartai, kai gyvas audinys tampa kompiuterinės sistemos dalimi.

  • Vaistas nuo artrito netikėtai padėjo, kai antidepresantai neveikia: kas paaiškėjo tyrime?

    Vaistas nuo artrito netikėtai padėjo, kai antidepresantai neveikia: kas paaiškėjo tyrime?

    Maždaug trečdalis žmonių, sergančių didžiuoju depresijos sutrikimu, nepatiria pakankamo pagerėjimo vartodami įprastus antidepresantus, todėl mokslininkai vis aktyviau ieško kitų biologinių mechanizmų. Nauji duomenys rodo, kad daliai pacientų svarbi gali būti ne vien smegenų chemija, bet ir uždegiminiai procesai organizme.

    2026 metais žurnale JAMA Psychiatry paskelbto bandomojo klinikinio tyrimo rezultatai leidžia manyti, kad artritui ir kitoms imuninėms ligoms gydyti naudojamas tocilizumabas gali sumažinti depresijos simptomus tiems žmonėms, kurių būklė nereaguoja į standartinius vaistus ir kurių kraujyje nustatomi uždegimo požymiai.

    Kas buvo tiriama?

    Tyrime dalyvavo 30 žmonių, turinčių vidutinio sunkumo ar sunkią depresiją ir anksčiau nepakankamai reagavusių į antidepresantus. Atrankoje taip pat buvo vertinami kraujo žymenys, rodantys galimą žemo lygio uždegimą.

    Dalyviai keturias savaites atsitiktine tvarka gavo arba tocilizumabą, arba placebą, o tyrėjai vertino depresijos sunkumo pokyčius, nerimą, nuovargį ir gyvenimo kokybę. Pastebėta, kad tocilizumabą gavusioje grupėje simptomai mažėjo labiau nei placebo grupėje.

    Ketvirtos savaitės pabaigoje 54 proc. tocilizumabo grupės dalyvių buvo vertinami kaip pasiekę depresijos remisiją, palyginti su 31 proc. placebo grupėje. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad tai buvo koncepcijos patikrinimo tyrimas, todėl jis nebuvo skirtas galutiniams statistiškai tvirtiems įrodymams pateikti.

    Kodėl čia svarbus uždegimas?

    Tocilizumabas slopina interleukino 6 receptorių, susijusį su uždegimo grandine. Šis kelias seniai siejamas su kai kurių autoimuninių ligų eiga, o pastaraisiais metais vis daugiau tyrimų nagrinėja ryšį tarp žemo lygio uždegimo ir depresijos simptomų daliai pacientų.

    Tyrime išryškėjo tendencija, kad geriausiai reagavo tie dalyviai, kurių pradiniai uždegimo rodikliai buvo aukštesni. Tai sustiprina idėją, kad depresija nėra vienalytė būklė ir kad ateityje gydymas gali būti parenkamas tiksliau, įvertinus biologinius požymius, o ne vien simptomų aprašą.

    Ką tai reiškia pacientams dabar?

    Šie rezultatai dar nereiškia, kad tocilizumabas taps įprastu depresijos gydymu artimiausiu metu. Reikalingi didesni, ilgiau trunkantys ir įvairesnių pacientų grupes apimantys atsitiktinių imčių tyrimai, kurie patvirtintų efektyvumą, įvertintų rizikas ir padėtų atsakyti, kam toks gydymas būtų tinkamiausias.

    Be to, imuninę sistemą veikiantys vaistai paprastai turi aiškias skyrimo indikacijas, stebėsenos reikalavimus ir galimus šalutinius poveikius, todėl savarankiškai ar be psichiatro ir kitų specialistų priežiūros jų taikyti negalima. Praktinis šios krypties pažadas yra kitas: depresijos gydymas gali judėti link labiau individualizuotos medicinos, kai tinkamas metodas parenkamas pagal žmogaus biologiją.

    „Mūsų darbas yra svarbus žingsnis kuriant naujus depresijos gydymo būdus, ypač tiems, kurių liga sunkiai pasiduoda gydymui“, – sakė Bristolio universiteto mokslininkas Golamas Khandakaras.

    „Artėjame prie labiau pritaikytos depresijos priežiūros, kai gydymas parenkamas taip, kad geriau atitiktų žmogaus biologiją ir būtų skiriamas tinkamu laiku“, – sakė Bristolio universiteto mokslininkė Éimear Foley.