Tag: British Journal of Sports Medicine

  • Tyrimas: ilgiausiam gyvenimui svarbu ne tik žingsnių skaičius – lemiamas ir ėjimo tempas

    Tyrimas: ilgiausiam gyvenimui svarbu ne tik žingsnių skaičius – lemiamas ir ėjimo tempas

    Ne tik žingsnių skaičius, bet ir tai, kaip greitai einame, gali būti susiję su mažesne mirties rizika. Naujas 2026 metais publikuotas tyrimas rodo, kad sveikatai svarbi ir ėjimo intensyvumo dalis per dieną – net jei nepavyksta surinkti „magiškų“ 10 tūkst. žingsnių.

    Mokslininkai analizavo ryšius tarp kasdienio žingsnių skaičiaus, ėjimo intensyvumo ir mirties rizikos tiek dėl bet kokių priežasčių, tiek dėl širdies ir kraujagyslių ligų. Tam buvo pasitelkti JK projekto „UK Biobank“ duomenys, įskaitant aktyvumą, registruotą ant riešo nešiojamais įrenginiais.

    Į bendro mirtingumo analizę įtraukti 64 743 žmonės, kurių vidutinis amžius siekė 61,5 metų. Stebėjimo laikotarpiu užfiksuota 1 697 mirtys.

    Tyrimo dalyviai suskirstyti į keturias grupes pagal žingsnių kiekį per dieną: mažiau nei 5 tūkst., 5–7,5 tūkst., 7,5–10 tūkst. ir daugiau nei 10 tūkst. žingsnių. Rezultatai leidžia manyti, kad palankiausias derinys – ne vien „daugiau žingsnių“, bet ir „dalį jų – žvaliau“.

    Kiek žingsnių siejosi su mažiausia rizika

    Mažiausia įvertinta mirties dėl bet kokių priežasčių rizika pastebėta tarp žmonių, kasdien nueinančių 7,5–10 tūkst. žingsnių. Šioje grupėje palankiausias rodiklis buvo susijęs su maždaug 100 žingsnių per minutę kadencija intensyviausiose 30 minučių per dieną.

    Kitaip tariant, svarbu ne tik bendras žingsnių skaičius, bet ir tai, ar per dieną atsiranda bent dalis ėjimo žvalesniu tempu. Tyrime vertintos „intensyviausios 30 minučių“ nebūtinai turėjo būti iš eilės.

    Net ir mažiau vaikštantiems verta paspartinti žingsnį

    Įdomiausia dalis – rezultatai tarp mažiau aktyvių žmonių. Tarp dalyvių, kurie nueidavo mažiau nei 5 tūkst. žingsnių per dieną, didesnis ėjimo intensyvumas siejosi su mažesne mirties rizika; panaši tendencija matyta ir 5–7,5 tūkst. žingsnių grupėje.

    Skaičiais tai atrodė taip: tie, kurie per dieną nueidavo 7,5–10 tūkst. žingsnių ir dalį laiko ėjo žvaliau (apie 100 žingsnių per minutę), turėjo 43 proc. mažesnę mirties riziką nei žmonės, nueinantys mažiau nei 5 tūkst. žingsnių ir vaikštantys labai lėtai.

    Tuo metu tarp nueinančių mažiau nei 5 tūkst. žingsnių per dieną greitesnis ėjimas siejosi su maždaug 28 proc. mažesne mirties rizika. O 5–7,5 tūkst. žingsnių grupėje net ir ramesnis tempas (apie 60 žingsnių per minutę) buvo susijęs su maždaug 30 proc. mažesne rizika.

    Kaip suprasti „greitą ėjimą“ ir kaip pradėti

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad tai statistinės sąsajos – jos nereiškia, jog kiekvienas, pradėjęs eiti greičiau, riziką sumažins lygiai tokiais procentais. Be to, gali būti, kad greičiau vaikštantys žmonės vidutiniškai yra ir sveikesni.

    Vis dėlto pati praktinė išvada aiški: nebūtina kiekvieną dieną ilgai žingsniuoti vienu ypu. Kadangi vertintos intensyviausios 30 minučių gali būti išskirstytos per dieną, pakanka sąmoningai paspartinti žingsnį kasdienėse situacijose.

    „100 žingsnių per minutę“ tyrime įvardijamas kaip orientyras, o ne privalomas standartas visiems. Greitas ėjimas kiekvienam gali reikšti ką kita – tai priklauso nuo amžiaus, fizinio pasirengimo, žingsnio ilgio ir bendros sveikatos.

    Norint pradėti saugiai, siūloma didinti tempą palaipsniui, ypač jei yra lėtinių ligų, judėjimo ribojimų ar grįžtama prie aktyvumo po pertraukos. Paprasta taktika – kelias minutes eiti energingiau, tada grįžti prie patogaus tempo ir taip kartoti.

    Galiausiai, jei greitas ėjimas nepatinka, tyrimo kontekste minima alternatyva – ilgesni pasivaikščiojimai. Svarbiausia, kad aktyvumas būtų reguliarus.

  • Mokslininkai įspėja: 150 minučių sporto per savaitę gali nepakakti – štai kiek reikia širdžiai

    Mokslininkai įspėja: 150 minučių sporto per savaitę gali nepakakti – štai kiek reikia širdžiai

    Nauja didelė analizė rodo, kad širdžiai ir kraujagyslėms didžiausią naudą gali suteikti gerokai didesnis fizinio aktyvumo kiekis, nei dažniausiai rekomenduojamas visuomenės sveikatos gairėse. Nors minimalus tikslas išlieka 150 minučių vidutinio ar didelio intensyvumo aktyvumo per savaitę, papildomos minutės gali reikšmingai mažinti sunkių įvykių riziką.

    Tyrėjai rėmėsi Jungtinės Karalystės biobanko dalyvių duomenimis ir stebėjo 17 088 žmones maždaug aštuonerius metus. Per šį laiką užfiksuoti 1 233 rimti širdies ir kraujagyslių įvykiai, tarp jų miokardo infarktas, insultas, širdies nepakankamumas ir prieširdžių virpėjimas.

    Kuo daugiau judėjimo, tuo mažesnė rizika

    Analizė parodė aiškų ryšį tarp didesnio aktyvumo ir mažesnės širdies bei kraujagyslių ligų rizikos. Žmonės, pasiekę dabartinį minimalų 150 minučių per savaitę slenkstį, turėjo apie 8–9 proc. mažesnę rimto įvykio tikimybę.

    Tačiau ryškesni pokyčiai matyti tiems, kurie judėjo kelis kartus daugiau. Tyrime minima, kad sportuojant maždaug 3–4 kartus daugiau nei minimaliai rekomenduojama, rizika gali mažėti daugiau nei 30 proc., nors toks krūvis daugeliui būtų sunkiai suderinamas su kasdieniu ritmu.

    Skaičiuojant konkrečiau, apie 20 proc. rizikos sumažėjimas sietas su maždaug 340–370 minučių aktyvumo per savaitę. Tai daugiau nei dvigubai viršija įprastą minimalų tikslą, todėl tyrėjai akcentuoja laipsnišką krūvio didinimą, o ne staigų šuolį.

    Kodėl prastesnio pasirengimo žmonėms reikia daugiau

    Vienas svarbiausių niuansų susijęs su fiziniu pasirengimu. Tyrimas leidžia manyti, kad prasčiausio pasirengimo grupėje norint pasiekti tokią pačią rizikos mažėjimo naudą, gali prireikti papildomų 30–50 minučių vidutinio ar didelio intensyvumo aktyvumo per savaitę, palyginti su geriau pasirengusiais žmonėmis.

    Kitaip tariant, universali „viena taisyklė visiems“ veikia tik kaip saugus minimalus pagrindas. Didesnė nauda dažniau pasiekiama didinant bendrą aktyvumo kiekį, ypač jei pradinis judėjimo lygis buvo žemas.

    Ekspertai ragina neperlenkti žinutės

    Vis dėlto dalis nepriklausomų ekspertų pabrėžia, kad visuomenės sveikatos komunikacijai svarbiausia realistiškumas. Jei rekomendacijos pernelyg aukštos, jos gali demotyvuoti tuos, kuriems net minimalus tikslas šiuo metu atrodo sunkiai pasiekiamas.

    „Negalime per daug sureikšminti konkretaus 560–610 minučių skaičiaus per savaitę, nes visuomenės sveikatos žinutė turi būti įgyvendinama daugumai žmonių“, – sakė Oksfordo universiteto biomedicininės informatikos specialistas Aidenas Doherty, nedalyvavęs šiame tyrime.

    Autoriai taip pat pabrėžia, kad dabartinis 150 minučių per savaitę tikslas išlieka prasmingas ir suteikia apčiuopiamą apsaugą, nepriklausomai nuo fizinio pasirengimo. Tuo pačiu jie pripažįsta, kad didesnis krūvis gali duoti papildomos naudos, tačiau tai nereiškia, jog kiekvienam būtina kasdien praleisti valandas sporto salėje.

    Dar vienas svarbus praktinis aspektas yra pasiekiamumas: tyrime nurodoma, kad bent 560 minučių per savaitę pasiekė tik apie 12 proc. dalyvių. Tai rodo, kad tokios apimtys įmanomos, tačiau daugeliui jos yra aukštas elgsenos slenkstis.

    Mokslininkai akcentuoja, jog šie rezultatai atskleidžia ryšius, tačiau dar reikalingi atsitiktinių imčių klinikiniai tyrimai, kad būtų tiksliau įvertintas priežastinis poveikis ir saugiausios didesnio krūvio ribos. Praktinė išvada paprasta: pasiekus minimalias rekomendacijas verta ieškoti būdų judėti daugiau, bet krūvį didinti palaipsniui ir atsižvelgiant į sveikatos būklę.