Britų imperija kadaise buvo didžiausia istorijoje – jos valdos driekėsi per visus žemynus. Tačiau greta plačiai žinomų kolonijų egzistavo ir mažiau girdėtos teritorijos, kurių istorijos neretai stebina posūkiais.
Šiame pasakojime – šešios buvusios arba su Britanija siejamos kolonijos ir teritorijos, apie kurias dažnas prisimena retai: Malta, Britų Hondūras (dabartinis Belizas), Gibraltaras, Kalėdų sala, Britų Gviana (dabartinė Gajana) ir Jonijos salos.
Kai kurios jų buvo strategiškai svarbios jūrų keliams ir karinėms bazėms, kitos – vertinamos dėl gamtos išteklių ar ekonominės naudos. Dalis teritorijų keliavo iš rankų į rankas, buvo puolamos, blokuojamos ar tapo ilgų politinių ginčų objektu.
Nors šios vietos yra skirtinguose pasaulio regionuose, jų istorijose kartojasi keli motyvai: imperijų konkurencija, vietos gyventojų siekis apsispręsti ir ekonomikos pokyčiai po vergovės panaikinimo ar pasikeitusios pasaulinės tvarkos.
Malta: nuo karinio mazgo iki nepriklausomybės
Viduržemio jūroje esanti Malta per šimtmečius priklausė įvairioms valstybėms ir valdžioms, o XIX amžiuje tapo Britanijos kolonija. Geografinė padėtis pavertė ją patogia baze britų laivynui regione.
Atidarius Sueco kanalą, Maltos reikšmė dar išaugo – ji tapo svarbia atrama imperijos veiksmams Viduržemio jūroje. Pirmojo pasaulinio karo metu sala veikė ir kaip sužeistų sąjungininkų gydymo centras.
Antrojo pasaulinio karo metais Malta patyrė itin intensyvius bombardavimus – Italija ir Vokietija vykdė oro puolimą, o sala tapo viena labiausiai bombarduotų vietų pagal gyventojų skaičių.
Po karo, silpstant Britanijos imperijai, Malta taip pat siekė savarankiškumo ir 1964 metų rugsėjo 21 dieną tapo nepriklausoma.
Britų Hondūras (Belizas): mediena, vergovė ir kelias į valstybę
Dabartinis Belizas, anksčiau vadintas Britų Hondūru, ilgą laiką buvo ginčijama teritorija: ją formaliai buvo pareiškusi Ispanija, tačiau reali kontrolė buvo menka. XVII amžiuje čia ėmė kurtis britų naujakuriai, o vietovė daugiausia buvo naudojama medienos ruošai.
1798 metais mūšyje prie Šv. Jurgio Kyso britų naujakuriai sustabdė bandymus įtvirtinti tiesioginę ispanų kontrolę. Vis dėlto oficialia Britanijos kolonija teritorija tapo tik 1862 metais.
Kolonijos ekonomika rėmėsi žaliavų eksportu, ypač mediena, ir buvo glaudžiai susijusi su pavergtų afrikiečių darbu. 1834 metais Britanijai panaikinus vergovę, darbo sistema kolonijoje turėjo persitvarkyti.
XX amžiuje stiprėjant nacionaliniams judėjimams, 1964 metais Britų Hondūras tapo savivaldus, 1973 metais pervadintas į Belizą, o 1981 metais paskelbė visišką nepriklausomybę. Dabartinė sostinė Belmopanas buvo įkurta 1970 metais, reaguojant į 1961 metais uragano nuniokotos ankstesnės sostinės problemas.
Gibraltaras: „Uola“, referendumai ir ilgas ginčas su Ispanija
Gibraltaras – nedidelis pusiasalis pietų Ispanijoje, šalia sąsiaurio, jungiančio Atlantą ir Viduržemio jūrą. Dėl tokios vietos jis tapo strategiškai svarbus, o per istoriją ne kartą keitė šeimininkus.
Britanija Gibraltarą užėmė 1704 metais per Ispanijos įpėdinystės karą, o 1713 metais Utrechto sutartimi Ispanija teritoriją perleido Britanijai. Nuo tada Gibraltaras britams tapo svarbia jūrų baze.
Ispanija įvairiais laikotarpiais bandė susigrąžinti Gibraltarą: teritorija buvo apgulta ne kartą, o ilgiausias spaudimo laikotarpis XX amžiuje virto pasienio blokada, trukusia nuo 1969 iki 1985 metų.
1967 metais Gibraltare surengtame referendume gyventojai didžiule persvara pasirinko likti su Britanija. 2002 metais vyko dar vienas referendumas dėl siūlymo dalintis suverenitetu su Ispanija – ir jis taip pat buvo ryžtingai atmestas.
Kalėdų sala: fosfatai, karas ir perėjimas Australijai
Kalėdų salą Indijos vandenyne 1643 metais pastebėjo Britų Rytų Indijos kompanijos kapitonas Williamas Mynorsas, tačiau sala ilgai liko negyvenama. Situacija pasikeitė XIX amžiaus pabaigoje, kai buvo nustatyti fosfatų telkiniai.
1888 metais britai salą aneksavo, o netrukus prasidėjo fosfatų gavyba. Darbui buvo atgabenti samdomi darbininkai, pirmiausia iš Kinijos, vėliau – ir iš kitų regionų, įskaitant Malaiziją.
Antrojo pasaulinio karo metu, Japonijai plečiant kontrolę regione, saloje kilo sukilimas: dalis Indijos karių nužudė britų karininkus. Vėliau Japonijai užėmus salą, sukilėliai, kaip ir kiti, buvo verčiami dirbti.
Po karo sala iš Singapūro kolonijos administravimo buvo perduota Australijai – tai įvyko 1958 metais. Šiandien Kalėdų sala žinoma ir dėl nacionalinio parko bei raudonųjų krabų migracijos.
Britų Gviana (Gajana): cukrus, įvairovė ir nepriklausomybė Šaltojo karo fone
Šiaurės Pietų Amerikoje esanti Gajana susiformavo iš teritorijų, kurios ilgą laiką buvo olandų valdomos, o vėliau perėjo Britanijai. 1831 metais britai sujungė savo valdas regione į Britų Gvianą – modernios Gajanos pirmtakę.
Ekonomikos pagrindas buvo cukraus plantacijos, kuriose iš pradžių dirbo pavergti afrikiečiai. Panaikinus vergovę, plantacijose imta remtis samdomu darbu, daug darbuotojų atvykdavo iš Indijos, taip pat iš kitų regionų.
XX amžiaus viduryje kolonijoje stiprėjo nepriklausomybės siekiai, tačiau įvairiatautė visuomenė ir politinė įtampa apsunkino procesą. Britanija ir JAV nerimavo dėl galimo komunistų įtakos išaugimo, todėl nepriklausomybė buvo atidėta.
Galiausiai Britanija pasitraukė 1966 metų gegužės 26 dieną, o Gajana tapo nepriklausoma. Vėlesniais dešimtmečiais šalis ilgai išliko priklausoma nuo tradicinių ūkio šakų, o 2015 metais regione aptikti reikšmingi naftos telkiniai, o gavyba pradėta 2019 metais.
Jonijos salos: britų protektoratas ir perdavimas Graikijai
Jonijos salos driekiasi į vakarus nuo Graikijos, netoli Italijos. Per amžius jos priklausė skirtingoms valstybėms, o ilgą laiką buvo Venecijos Respublikos įtakoje, kas padėjo daliai salų išvengti Osmanų valdžios likimo, ištikusio žemyninei Graikijai.
Napoleonui suardžius Venecijos Respubliką, salos atiteko Prancūzijai, vėliau jas užėmė Rusijos ir Osmanų pajėgos, sukūrusios Septinsulinę respubliką. 1807 metais prancūzai sugrįžo, tačiau netrukus britai pradėjo salų užėmimą.
1815 metais, po Vienos kongreso, Britanija perėmė kontrolę ir įsteigė Jonijos salų Jungtines Valstijas – formaliai savarankišką darinį su konstitucija ir parlamentu, bet realiai pavaldų britų aukštajam komisarui.
Graikijai 1830 metais iškovojus nepriklausomybę, salose augo noras susivienyti su „motinine“ valstybe. Po dešimtmečių įtampos Britanija sutiko su taikiu perdavimu, ir 1864 metais Jonijos salos buvo prijungtos prie Graikijos.