CP v2

Tag: Britų Kolumbija

  • Kanados Williston ežere aptiko plaukiojančią salą: įtarė DI, bet palydovai parodė tiesą

    Kanados Williston ežere aptiko plaukiojančią salą: įtarė DI, bet palydovai parodė tiesą

    Kanados Britų Kolumbijoje, milžiniškame Williston ežere, pastebėtas neįprastas reiškinys – vandeniu dreifuojantis žalias plotas su medžiais, primenantis plaukiojančią salą. Vaizdo įrašą socialiniuose tinkluose paviešino vietos gyventojas ir katerio vairuotojas Rocky Avery.

    Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo lyg sala, tačiau specialistai ją apibūdina kaip didelį plūduriuojantį „plaustą“. Tokie dariniai paprastai susidaro iš susipynusių rąstų, šaknų, durpių ir augalijos, kuri ilgainiui gali „įsitvirtinti“ ir sudaryti stabilų paviršių.

    Williston ežerą, kuris yra tvenkinys prie W. A. C. Bennett užtvankos, prižiūri energetikos bendrovė „BC Hydro“. Įmonės atstovai pripažino, kad pradžioje į pranešimus žiūrėjo įtariai, nes internete gausu dirbtinis intelektas sugeneruotų vaizdų ir klaidinančio turinio.

    „Tai tikrai kažkas, ko anksčiau nebuvome girdėję, o kai pranešimų nedaug, tokį objektą sudėtinga ir surasti“, – sakė „BC Hydro“ atstovas Bob Gammer.

    Plaukiojančio darinio egzistavimą padėjo patikrinti palydoviniai duomenys. Europos kosmoso agentūros „Sentinel-2“ palydovo nuotraukose 2026 metų liepos 21 dieną matyti nedidelis žalias plotas ežere – maždaug 100 kilometrų į vakarus nuo W. A. C. Bennett užtvankos.

    Vėlesnėse dienose jo padėtis nebuvo aiški, o kurį laiką objektas tarsi „dingo“. Rugpjūčio pabaigoje Rocky Avery pranešė, kad darinys vėl pastebėtas, šįkart Ospika upėje, įtekančioje į Williston ežerą.

    Viena realiausių versijų siejama su vandens lygio svyravimais. „BC Hydro“ šiemet fiksavo situaciją, kai tvenkinys pirmą kartą per 14 metų pasiekė pilną talpą, o birželį ir liepą dalis vandens buvo nuleidžiama per užtvanką.

    „Kai tvenkiniai būna pilni, aukštesnis vandens lygis gali pakelti pakrantėje įstrigusias medžiagas nuo apsaugotų įlankų ir leisti joms laisvai plūduriuoti“, – sakė Bob Gammer.

    Ekspertai pabrėžia, kad plaukiojančios „salos“ pasaulyje nėra visiška sensacija: jos gali susiformuoti pelkėtose vietovėse, ežeruose ar tvenkiniuose, kai augalija su durpėmis atsiskiria nuo kranto. Vis dėlto atvejai, kai toks objektas su medžiais ilgai išlieka vientisas ir nukeliauja dideliais atstumais, vertinami kaip reti.

    Kol kas pranešimų, kad darinys keltų tiesioginę grėsmę užtvankai, nėra, tačiau laivams ir žvejams tai gali būti pavojinga kliūtis, ypač jei ji nepažymėta ir keičia vietą. Kadangi Williston ežeras yra vienas didžiausių pasaulio tvenkinių, neatmetama, jog plūduriuojantis „plaustas“ dar kurį laiką gali pasirodyti vis kitoje vietoje.

  • Kanados Britų Kolumbijoje dėl sparčiai plintančių miškų gaisrų evakuota per 20 000 žmonių

    Kanados Britų Kolumbijoje dėl sparčiai plintančių miškų gaisrų evakuota per 20 000 žmonių

    Vakarų Kanadoje, Britų Kolumbijos provincijoje, sparčiai plintant miškų gaisrams iš namų pasitraukti priversta daugiau nei 20 000 žmonių. Provincijos valdžia paskelbė nepaprastąją padėtį, pabrėždama, kad artimiausiomis dienomis sąlygos gali tapti itin pavojingos ir paliesti naujas bendruomenes.

    Evakuacijos ypač išsiplėtė Okanagano ežero regione, kur nurodyta išvykti Summerlando ir Peachlando gyventojams. Vietos tarnybos pranešė, kad dalis žmonių buvo iškelti skubiai, nes ugnis per trumpą laiką priartėjo prie gyvenviečių ir pagrindinių kelių.

    Vienas gaisrų židinių, vadinamas Bald Range gaisru, per naktį smarkiai išaugo ir, pareigūnų teigimu, plito taip greitai, kad trauktis teko net kai kuriems ekstremaliųjų situacijų valdymo darbuotojams. Situaciją sunkina karštis, stiprūs vėjai ir užsitęsusi sausra, dėl kurių ugnis gali peršokti didelius atstumus.

    „Turėjau palikti ekstremaliųjų operacijų centrą, kad spėčiau išvežti šeimą. Judame į pietus“, – sakė regiono ekstremaliųjų situacijų pareigūnas Erikas Thompsonas.

    Provincijos premjeras Davidas Eby spaudos konferencijoje aiškino, kad ugniagesiai fiksuoja vadinamąjį gaisro šuoliavimą per medžių viršūnes, o liepsnos kai kur pakyla į dešimtis metrų. Pasak jo, tokio intensyvumo gaisrai gali sukurti savas oro sąlygas, didinančias žaibavimo ir naujų židinių tikimybę.

    Gelbėjimo komandos tęsia paieškas teritorijose, kur ugnis atkirtusi kelius ir gyventojai gali būti įstrigę. Dalis žmonių, likusių už gaisro perimetro, evakuojami oru, tačiau skrydžius apsunkina dūmai ir greitai besikeičianti situacija.

    Kanados karališkoji raitoji policija pranešė tirianti galimą žūtį netoli Summerlando, tačiau dėl pavojingų sąlygų pareigūnai kol kas negalėjo patvirtinti informacijos. Oficialūs duomenys apie sužeistuosius ar patirtą žalą dar nepateikti.

    Britų Kolumbijos miškų gaisrų tarnyba nurodė, kad provincijoje fiksuojama daugiau nei šimtas aktyvių gaisrų, dalis jų lieka nekontroliuojami. Visos Kanados mastu šį sezoną ugnis jau nuniokojo beveik 4 000 000 hektarų, o tai atnaujino diskusijas apie ekstremalių gaisrų rizikos augimą šylant klimatui.

    Mokslininkai ir klimato rizikos vertinimai pastaraisiais metais pabrėžia, kad žmogaus sukelta klimato kaita didina karščio bangų, sausrų ir itin degių sąlygų tikimybę, o tai tiesiogiai veikia gaisrų mastą ir plitimo greitį. Pareigūnai ragina gyventojus sekti evakuacijos nurodymus ir negrįžti į pavojingas teritorijas, kol tarnybos nepaskelbs, kad grįžti saugu.

  • Pažiūrėjo maršrutą „Google Maps“ ir patikėjo 5 val.: žygis baigėsi gelbėtojų operacija

    Pažiūrėjo maršrutą „Google Maps“ ir patikėjo 5 val.: žygis baigėsi gelbėtojų operacija

    Kanados Britų Kolumbijoje paauglių grupė leidosi į žygį populiariu Howe Sound Crest Trail maršrutu, įvertinę, kad kelionė truks apie penkias valandas. Tačiau realybė pasirodė visiškai kitokia: maždaug 29 kilometrų trasa su apie 1 800 metrų aukščio skirtumu pareikalavo gerokai daugiau jėgų, laiko ir pasirengimo.

    Gelbėtojai vėliau pabrėžė, kad problema buvo ne pats žemėlapis, o per didelis pasitikėjimas juo, neįvertinus kalnų specifikos. „Google Maps“ pirmiausia skirtas kelių navigacijai, todėl vien programėlėje matomas numanomas laikas ar maršruto linija negali pakeisti pilno žygio planavimo.

    Greitai išryškėjo ir pasiruošimo spragos: kiekvienas turėjo tik apie 0,5 litro vandens ir mažai maisto. Paauglių atsispausdinti nurodymai neatskleidė realaus reljefo sudėtingumo, o ilgesnėje trasos dalyje nuovargis ėmė sparčiai kauptis.

    Po daugelio valandų žygio, jau temstant, grupė nusprendė apsisukti, tačiau judėti tapo sudėtinga. Vienas žygio dalyvis nukrito maždaug iš 3 metrų aukščio ir patyrė traumą, dėl kurios nebegalėjo tęsti kelio, todėl į įvykį buvo įtraukti gelbėtojai.

    Lions Bay Search and Rescue atstovai, komentuodami situaciją, akcentavo, kad klaidos prasidėjo dar prieš paliekant automobilių stovėjimo aikštelę. „Tai nebuvo vien tik neteisingi sprendimai take – problemos prasidėjo dar prieš jiems išeinant“, – teigė gelbėtojai.

    Specialistai primena, kad kalnų žygiai reikalauja kitokio planavimo nei pasivaikščiojimas mieste: būtina pasitikrinti ne tik atstumą, bet ir aukščio pokyčius, sudėtingus ruožus, numatomas poilsio vietas bei realias galimybes papildyti vandens atsargas. Taip pat rekomenduojama turėti atsarginį planą, nes ryšys kalnuose gali būti nestabilus, o telefonas gali išsikrauti ar sugesti.

    Kaip nurodoma šio maršruto aprašymuose, Howe Sound Crest Trail dažnai rekomenduojama planuoti kaip dviejų dienų žygį, o ne kaip trumpą išvyką. Šį kartą istorija baigėsi sėkmingai, tačiau gelbėtojai ją vadina aiškiu perspėjimu kitiems: technologijos gali padėti, bet jos nepakeičia patirties, pasirengimo ir atsargumo kalnuose.

  • Kanados dugne aptiktas 9 000 metų stiklo kempinių rifas: kodėl jis unikalus ir trapus

    Kanados vakaruose, Britų Kolumbijos pakrantės vandenyse, driekiasi neįprastas „povandeninis kraštovaizdis“ – stiklo kempinių rifai. Mokslininkai nurodo, kad kai kurių šių rifų amžius gali siekti apie 9 000 metų, todėl jie susiformavo anksčiau nei garsusis Stounhendžas.

    Stiklo kempinės, dar vadinamos šešiakampėmis arba šešiabriaunėmis kempinėmis, priklauso senai gyvybės grupei. Jų „skeletas“ sudarytas iš silicio dioksido, todėl struktūros atrodo ažūrinės, primena nėrinius, tačiau yra trapios ir lengvai pažeidžiamos.

    Kaip atrasti rifai?

    Geologijos tarnybos Kanadoje mokslininkai praneša, kad rifai buvo identifikuoti 1987 metais Hekatės sąsiauryje ir Karalienės Šarlotės sąsiauryje. Ilgą laiką buvo manyta, kad tokio tipo rifai gamtoje išnyko prieš dešimtis milijonų metų, todėl šie radiniai tapo itin reikšmingi.

    Rifus formuoja kelios stiklo kempinių rūšys, galinčios suaugti tarpusavyje ir sudaryti bendrą, standų, bet trapių silicio struktūrų karkasą. Kai kempinės žūsta, ant jų „pastolių“ prisitvirtina naujos, taip rifas pamažu storėja ir plečiasi.

    Skaičiuojama, kad didžiausios sankaupos apima apie 700 kvadratinių kilometrų plotą. Dalis rifų yra 140–240 metrų gylyje, kur sąlygos palankios filtruojantiems organizmams: vanduo atneša maisto dalelių, o dugno aplinka išlieka palyginti stabili.

    Kodėl rifas toks trapus?

    Stiklo kempinės auga lėtai, o jų silicio karkasas gali sudužti nuo mechaninio poveikio. Mokslininkai pabrėžia, kad padaryta žala gali būti juntama labai ilgai, nes atsikūrimas užtrunka dešimtmečius ar net šimtmečius.

    Rifai jau buvo nukentėję nuo intensyvios žvejybos, ypač dugninio tralavimo, kuris fiziškai ardo dugno struktūras. Kanadoje daliai teritorijų buvo pritaikytos apsaugos priemonės, įskaitant ribojimus žvejybai, siekiant išsaugoti šias itin retas ekosistemas.

    Tokie rifai svarbūs ne tik kaip gamtos „reliktas“, bet ir kaip biologinės įvairovės židinys: sudėtinga struktūra suteikia prieglobstį įvairiems jūrų organizmams. Dėl to mokslininkai pabrėžia, kad jų apsauga yra ilgalaikė investicija į vandenynų ekosistemų atsparumą.