CP v2

Tag: Britų Kolumbija

  • Kanadoje kilo streikas didžiausioje atviroje vario kasykloje: ką tai reiškia pasiūlai ir kainoms

    Kanados kasybos sektoriuje kilo įtampa: sustojo pagrindiniai darbai Highland Valley Copper kasykloje Britų Kolumbijoje, kai žlugo derybos tarp bendrovės „Teck Resources“ vadovybės ir profesinių sąjungų. Darbuotojai pradėjo streiką po to, kai baigėsi 72 valandų įspėjimo laikotarpis dėl ankstesnės kolektyvinės sutarties.

    Nors kasykla visiškai neuždaryta, vario gamyba tęsiama ribotu režimu. Kasyklos atstovai pabrėžia, kad realus poveikis metinei produkcijai priklausys nuo to, kiek ilgai truks streikas ir ar pavyks greitai grįžti prie pilno pajėgumo.

    United Steelworkers teigimu, streike dalyvauja apie 1 200 Highland Valley padalinių darbuotojų. Profesinė sąjunga nurodo siekianti didesnių atlyginimų ir palankesnių pensijų sąlygų, argumentuodama, kad be šių pokyčių įmonė, kuri ir taip susiduria su darbuotojų trūkumu, rizikuoja dar labiau prarasti kvalifikuotą darbo jėgą.

    „Teck Resources“ tvirtina esanti pasiryžusi derėtis dėl naujos kolektyvinės sutarties. Vis dėlto tokie konfliktai kalnakasyboje dažnai užsitęsia, nes abi pusės siekia ne tik finansinių sąlygų, bet ir aiškesnių garantijų dėl darbo organizavimo, viršvalandžių bei saugos standartų.

    Didžiausia atviroji vario kasykla Kanadoje

    Highland Valley Copper laikoma didžiausia Kanados atvirojo tipo vario kasykla. Ji įsikūrusi netoli Logan ežero Britų Kolumbijoje ir veikia daugiau nei 60 metų, o dabartinę struktūrą suformavo kelių istorinių projektų sujungimas.

    Pernai kasykla pagamino apie 127 tūkst. tonų vario. Tai reikšmingas kiekis Šiaurės Amerikos rinkai, todėl ilgiau trunkantis gamybos sutrikimas gali paveikti tiekimo grandines, ypač jei sutaps su kitais gamybos apribojimais kitose šalyse.

    Kodėl streikas svarbus pasaulinei rinkai

    Pastaruoju metu vario sektoriuje daugėja įtampos: protestai ir grasinimai streikais fiksuojami ir kituose dideliuose gavybos regionuose. Rinka jautriai reaguoja į bet kokius signalus apie pasiūlos mažėjimą, nes varis yra strateginė žaliava elektros tinklams, atsinaujinančiai energetikai, elektromobilių infrastruktūrai ir pramonei.

    Kuo ilgiau užsitęs darbo ginčas, tuo didesnė tikimybė, kad pirkėjai ieškos alternatyvių tiekėjų, o kainų svyravimai sustiprės. Tokiose situacijose sprendžiamasis veiksnys paprastai būna derybų tempas ir tai, ar šalys sutaria dėl ilgalaikių atlygio bei socialinių garantijų mechanizmų.

  • Mokslininkai įspėja: vilkai per miškų gaisrus gali medžioti prie ugnies kraštų ir keisti taktiką

    Vilkai, laikomi atsargiais plėšrūnais, gali ne tik vengti ugnies, bet ir pasinaudoti miškų gaisrų sukelta sumaištimi medžioklei. Nauji stebėjimai rodo, kad kai kuriose teritorijose vilkai traukia arčiau aktyvių gaisrų zonų, kur didėja tikimybė sutikti bėgančią grobį.

    Tokią prielaidą pateikė ekologai, analizavę vilkų elgesį šiaurės rytų Britų Kolumbijoje. Pasak jų, gaisrų metu briedžiai, elniai ir kiti gyvūnai dažniau palieka įprastas slėptuves, o tai plėšrūnams gali atverti naujų medžioklės galimybių.

    Tyrėjų vertinimu, vilkai gali rinktis dvi strategijas. Viena jų – judėti palei gaisro pakraščius ir gaudyti gyvūnus, kurie traukiasi iš degančių plotų į saugesnes vietas.

    Kita strategija – sugrįžti į neseniai išdegusias teritorijas ir tikrinti ugnies nepaliestas salas ar ruožus, kur grobis bando slėptis ar ieškoti maisto. Tokiose vietose sumažėja tanki augalija, todėl pėdsakai ir judėjimas tampa lengviau „nuskaitomi“.

    „Vilkai gali sėlinti palei gaisrų kraštus, bandydami pagauti bėgančius gyvūnus, arba grįžti į ugnies nepaliestas vietas neseniai išdegusiose teritorijose ir ten susekti grobį“, – sakė taikomosios ekologijos specialistas Jesse Tigner.

    Mokslininkai pabrėžia, kad toks elgesys nereiškia, jog vilkai „nebijo“ gaisrų. Greičiau tai gali būti sąmoningas rizikos ir naudos vertinimas, kai galimas laimikis nusveria pavojų.

    Stebėjimuose minimi atvejai, kai vilkai rinkosi buveines šalia aktyvių, ilgai trunkančių gaisrų. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad reikia daugiau duomenų, jog būtų galima patikimai įvertinti, ar tai tiesiog sutapimas, ar nuosekli medžioklės taktika.

    Ekspertai akcentuoja, kad kol kas trūksta išsamių tyrimų, leidžiančių tiksliai pasakyti, kaip gaisrai veikia vilkų medžioklės sėkmę ir grobio elgseną. Ne mažiau svarbu suprasti, ar artėjimas prie gaisrų nepablogina pačių vilkų išgyvenamumo.

    Šiuose stebėjimuose nefiksuota vilkų žūčių dėl gaisrų, tačiau tai dar nėra galutinis atsakymas apie rizikos mastą. Miškų gaisrai gali greitai keisti kryptį, o dūmai ir karštis kelia pavojų net patyrusiems laukiniams gyvūnams.

    Tyrėjai primena, kad vilkai gali daryti poveikį ekosistemoms ne vien per medžioklę. Kituose darbuose buvo nagrinėta, kaip vilkai, mintantys uogomis, gali prisidėti prie augalų sėklų išplitimo.

    Tokiuose tyrimuose lyginta, kaip dygsta sėklos, perėjusios per gyvūnų virškinimo traktą, ir kontrolinės sėklos. Rezultatai rodė, kad per gyvūną „praėjusios“ sėklos kai kuriais atvejais sudygsta dažniau ir greičiau, nors konkrečios sąlygos ir poveikis skirtingose vietovėse gali skirtis.

  • Milžiniška banga Ramiajame vandenyne: „klajoklė“ pasiekė rekordą ir keičia prognozes

    Milžiniška banga Ramiajame vandenyne: „klajoklė“ pasiekė rekordą ir keičia prognozes

    2020 metų lapkritį prie Vankuverio salos, netoli Ucluelet Kanados Britų Kolumbijos provincijoje, staiga susiformavo neįprastai didelė pavienė banga. Ji pakėlė jūrinį matavimo plūdurą iki maždaug 17,6 metro aukščio ir užfiksavo reiškinį, apie kurį ilgai buvo kalbama kaip apie legendą.

    Vėliau mokslininkai patvirtino, kad tai buvo itin ekstremali vadinamoji klajoklė banga. Nors ji nebuvo pati aukščiausia istorijoje, jos santykis su aplinkinėmis bangomis buvo rekordinis, todėl įvykis laikomas vienu reikšmingiausių kada nors instrumentais užfiksuotų.

    Kas yra klajoklė banga?

    Klajokle banga vadinama tokia, kuri yra daugiau nei du kartus aukštesnė už tuo metu aplink esančių bangų vidutinį aukštį. Tai reiškia, kad net ir esant palyginti įprastoms sąlygoms gali staiga iškilti pavienė, gerokai didesnė vandens siena.

    Prie Ucluelet užfiksuotas atvejis išsiskyrė tuo, kad banga buvo beveik tris kartus didesnė už aplinkines. Tokia proporcija mokslinėje literatūroje laikoma ypač reta, o kai kurie vertinimai rodo, kad panašaus masto reiškiniai vienoje vietoje gali pasitaikyti tik kartą per maždaug 1 300 metų.

    Kodėl šis įrašas svarbus

    Iki modernių jutiklių ir plūdurų tinklų klajoklės bangos dažnai likdavo nepatvirtintos, nes jos atsiranda staiga ir trumpam. Situaciją pakeitė nuolatiniai matavimai atviroje jūroje, kurie leidžia fiksuoti ne tik bangos aukštį, bet ir visą bangavimo spektrą.

    Klajoklių bangų realumą galutinai įtvirtino 1995 metų atvejis Šiaurės jūroje, kai didžiulė banga smogė naftos platformai prie Norvegijos. Nuo tada užfiksuota daugiau atvejų įvairiuose regionuose, o dalis istorinių laivų dingimų vėliau imta sieti su staigiais, itin dideliais bangų smūgiais.

    Ką rodo naujausi tyrimai

    Mokslininkai pabrėžia, kad dabartiniai bangavimo prognozavimo modeliai ne visada tiksliai atspindi retų ekstremalių bangų tikimybę. Naujesnės analizės, paremtos daugelio metų realių plūdurų duomenimis, rodo, kad modeliai gali nuvertinti pačius rečiausius, bet pavojingiausius bangų scenarijus.

    Tyrėjai taip pat ieško ankstyvų požymių, kurie leistų įspėti apie artėjančią klajoklę bangą. Viena iš aptariamų užuominų yra staigus bangų tarpusavio sąryšio sumažėjimas ir greitas atsistatymas prieš pat ekstremalų šuolį, tačiau tokiai idėjai dar reikia patikros skirtinguose regionuose.

    Papildomą nerimą kelia ir klimato kaita: prognozuojama, kad kai kuriose vandenynų dalyse, įskaitant Šiaurės Ramųjį vandenyną, vidutiniai bangų aukščiai gali didėti. Tai nereiškia, kad klajoklės bangos taps kasdienybe, tačiau augantis bendras bangavimo fonas gali didinti riziką jūrų transportui, jūrinėms vėjo jėgainėms ir pakrančių infrastruktūrai.

    Ucluelet atvejis tapo svarbiu priminimu, kad pavojingiausi reiškiniai kartais pasirodo ten, kur jų mažiausiai tikimasi. Kuo daugiau pakrančių ir atviro vandenyno bus stebima realiu laiku, tuo didesnė tikimybė tiksliau vertinti riziką ir laiku priimti sprendimus, galinčius išgelbėti žmonių gyvybes.

  • Šiurpūs padarai Ramiojo vandenyno dugne: mokslininkai aptiko naujas rūšis su raudonomis akimis

    Šiurpūs padarai Ramiojo vandenyno dugne: mokslininkai aptiko naujas rūšis su raudonomis akimis

    Mokslininkai Kanados Britų Kolumbijos ir JAV Vašingtono valstijos pakrantėse aptiko ir aprašė dvi iki šiol nežinotas jūrinių vorų rūšis. Radiniai surinkti nardymų metu nuo 2023 metų rugsėjo iki 2024 metų rugpjūčio, tiriant įvairias buveines netoli Quadra salos, Vancouverio, Bamfieldo ir Victorios.

    Tyrėjai leidosi maždaug iki 18 metrų gylio ir rinko mėginius, kurie vėliau buvo analizuojami laboratorijoje. Naujos rūšys patvirtintos derinant išsamius morfologinius požymius ir DNR tyrimus, o rezultatai publikuoti moksliniame leidinyje.

    Raudonos akys ir „plaukuotos pėdos“

    Pirmoji aprašyta rūšis pavadinta Callipallene pilosuspedes, o jos pavadinimas siejamas su lotyniška reikšme, nusakančia „plaukuotas pėdas“. Tyrėjai nurodo, kad ant apatinių kojų dalių esantys ilgi, lenkti dygiai primena plaukus, o pats gyvūnas išsiskiria raudonomis akimis ir lieknu kūnu.

    Ypač neįprastas šios rūšies burnos aparatas: aprašomas trikampės formos žiotis, kurias supa trys „lūpos“ ir jutiminės struktūros. Jūriniam vorui būdingi ir nagai, padedantys sugriebti maistą, o mikroskopu stebėta, kad jis tam tikras galūnes naudoja ir kūnui valyti.

    Pasak tyrėjų, valymui pasitarnauja šukų formos dygiai, leidžiantys nuo kojų pašalinti nuosėdas ir smulkias daleles. Toks elgesys laikomas svarbiu prisitaikymu aplinkoje, kur ant kūno paviršiaus lengvai kaupiasi apnašos ar mikroorganizmai.

    Rūšis, pavadinta pagal vietovę

    Antroji nauja rūšis pavadinta Tanystylum kiixin, o jos vardas kilęs iš istorinės vietovės pavadinimo netoli radimo vietos. Lyginant su ką tik aprašyta gimine, ši rūšis skiriasi galūnių, kurios dažnai susijusios su kiaušinių nešiojimu, sandara.

    Nurodoma, kad Tanystylum kiixin šios struktūros yra trumpesnės ir mažiau judrios, todėl gyvūnas prasčiau nusivalo. Dėl to ant jo kūno dažniau aptinkamos nuosėdos ar smulkūs parazitai, o tai gali turėti įtakos jo būklei ir išgyvenamumui.

    Kodėl šie atradimai svarbūs?

    Nors jų išvaizda primena sausumos vorus, jūriniai vorai nėra tikrieji vorai, o tik tolimi jų giminaičiai, priklausantys nariuotakojams. Mokslinėje literatūroje pabrėžiama, kad jų evoliucinė linija yra labai sena ir siekia šimtus milijonų metų.

    Jūriniai vorai pasižymi biologiniais ypatumais: jie kvėpuoja per kūno paviršių, o virškinimo sistemos dalys gali driektis į galūnes. Daug rūšių maitinasi skysčiais, kuriuos išsiurbia iš kitų bestuburių, o kiaušinių priežiūra dažnai tenka patinams.

    Tyrėjai akcentuoja, kad Salish jūra laikoma biologiškai turtingu regionu, tačiau bestuburių įvairovė čia vis dar menkai ištirta. Iki šiol iš šio rajono patikimai buvo aprašyta palyginti nedaug jūrinių vorų rūšių, todėl nauji radiniai rodo, kad neatrastų rūšių gali būti daugiau.

    Tokie atradimai svarbūs ne tik dėl naujų pavadinimų biologijos kataloguose. Jie padeda tiksliau įvertinti vietos ekosistemų būklę, sekti bioįvairovės pokyčius ir geriau suprasti, kaip pakrančių buveinės reaguoja į klimato kaitą bei žmogaus veiklą.

  • Prie Kanados krantų aptikti du nauji jūrinių vorų tipai: mažyčiai, bet stebinantys radiniai

    Kanados mokslininkai Salisho jūroje, esančioje tarp Britų Kolumbijos ir JAV Vašingtono valstijos, aptiko dvi iki šiol mokslui nežinomas jūrinių vorų rūšis. Nauji organizmai užfiksuoti nardant su akvalangu negiliame vandenyje, iki 18 metrų gylyje, o radiniai aprašyti moksliniame leidinyje.

    Tyrėjai pabrėžia, kad Salisho jūra, nors laikoma biologiškai turtinga, vis dar nėra iki galo ištirta. Iki šiol šiame regione buvo patikimai dokumentuota tik 17 seklumose gyvenančių jūrinių vorų rūšių, todėl nauji atradimai rodo, kad reali įvairovė gali būti gerokai didesnė.

    Kaip atrodo naujos rūšys

    Viena iš naujai aprašytų rūšių pavadinta Callipallene pilosuspedes. Ji išsiskiria ilgais, išlenktais dygliais ant apatinių galūnių ir plonesniu straubliuku, o pavadinimas siejamas su lotyniška užuomina į „plaukuotas kojas“.

    Aprašuose taip pat minimos raudonos akys, trikampės formos burnos sritis ir nagai. Tyrėjai nurodo, kad ši rūšis turi ir ilgesnes kiaušinių nešiojimo galūnes, kurios gali būti naudojamos ne tik palikuonims nešioti, bet ir kūno priežiūrai.

    Antroji rūšis pavadinta Tanystylum kiixin, o pavadinimas siejamas su bangų garsais, atsitrenkiančiais į krantą. Ji atpažįstama iš smėlio laikrodžio formos pilvelio, tamsių akių bei gumbelius primenančių nagų.

    Kuo ypatingi jūriniai vorai?

    Nors pavadinimas gali klaidinti, jūriniai vorai nėra tikrieji vorai, tačiau priklauso artimų nariuotakojų giminei. Jie taip pat laikomi giminaičiais kitoms grupėms, tarp jų skorpionams ir pasagakrabiams, o jų kūno sandara gerokai skiriasi nuo įprastų sausumos vorų.

    Jūriniai vorai dažniausiai turi keturis kūno segmentus ir keturias poras ilgų kojų, tačiau kai kurių rūšių kojų porų gali būti daugiau. Sekliuose vandenyse gyvenančios rūšys neretai turi keturias akis, o jų burnos dalys gali atrodyti neproporcingai didelės lyginant su kūnu.

    Mokslininkai aiškina, kad šie gyvūnai maitinasi siurbdami skysčius iš minkštakūnių bestuburių. Dar viena įdomi detalė yra jų biologija: virškinimo ir reprodukcinės sistemos šakos tęsiasi į kojas, o patinai ikrus nešioja ant atskiros kojų poros iki jauniklių išsiritimo.

    Ką rodo šis atradimas

    Tyrėjų vertinimu, naujos rūšys patvirtina, kad net lengviau pasiekiamos pakrančių seklumos gali slėpti neatrastą bioįvairovę. Tokie radiniai ypač svarbūs vertinant pakrančių ekosistemų būklę ir planuojant jų apsaugą, nes tikslus rūšių „žemėlapis“ leidžia geriau pastebėti pokyčius.

    Mokslinėje bendruomenėje pabrėžiama tendencija daugiau dėmesio skirti „nepastebimiems“ bestuburiams, kurie dažnai lieka šešėlyje, nors yra svarbūs mitybos grandinėms ir visos ekosistemos stabilumui. Salisho jūros pavyzdys primena, kad atradimams nebūtinai reikia ekspedicijų į didžiausias gelmes.

  • Kanados provincija paduoda į teismą „OpenAI“: teigia, kad DI ignoravo signalus apie šaudynes

    Kanados provincija paduoda į teismą „OpenAI“: teigia, kad DI ignoravo signalus apie šaudynes

    Ieškinys po tragedijos mokykloje

    Kanados Britų Kolumbijos provincijos valdžia pateikė ieškinį prieš bendrovę „OpenAI“ ir jos vadovą Samą Altmaną. Teigiama, kad įmonė turėjo informacijos apie paauglės smurtinius ketinimus, tačiau esą neperdavė perspėjimų teisėsaugai.

    Ieškinys siejamas su 2026 metų vasario 10 dieną įvykusiomis šaudynėmis Tumbler Ridge miestelyje. Provincija tvirtina, kad tragedijos mastą galėjo sumažinti ankstesnis reagavimas į rizikingą elgesį, fiksuotą pokalbiuose su DI įrankiu.

    Ką, anot valdžios, žinojo „OpenAI“

    Valdžia nurodo, kad dar 2025 metų birželį bendrovės vidinės saugumo priemonės aptiko nerimą keliančias sąveikas, susijusias su smurtu ir šaunamaisiais ginklais. Pasak ieškinio, turinio peržiūros komanda rekomendavo nedelsiant kreiptis į policiją, tačiau sprendimas esą buvo atmestas.

    Teigiama, kad paskyra buvo tik išjungta, o asmuo vėliau galėjo susikurti naują profilį ir tęsti planavimą. Britų Kolumbija argumentuoja, kad tokia praktika neužtikrino realaus rizikos suvaldymo, kai kalbama apie galimą grėsmę visuomenės saugumui.

    „OpenAI“ pozicija ir duomenų klausimas

    „OpenAI“ atstovai teigia, kad automatiniai saugumo mechanizmai identifikuoja netinkamą modelių naudojimą, tačiau ne kiekvienas atvejis atitinka kriterijus pranešti teisėsaugai. Bendrovė taip pat pabrėžia, jog policija informuojama tada, kai nustatoma tiesioginė ir patikima žalos rizika.

    Vienu iš konflikto taškų tapo prašymas perduoti pilnus pokalbių įrašus tyrėjams. Provincijos atstovai teigia, kad nesulaukė visos informacijos, o tai apsunkino tyrimą ir paskatino ginčą perkelti į JAV teismų sistemą, kur, anot jų, buvo priimti esminiai sprendimai dėl perspėjimų nepateikimo.

    Ko prašoma teisme

    Ieškinyje nurodoma, kad provincija siekia finansinės kompensacijos už krizės valdymo išlaidas, psichologinės pagalbos užtikrinimą nukentėjusiems bei su švietimo infrastruktūra susijusius kaštus. Taip pat prašoma teismo įpareigojimo keisti priežiūros ir reagavimo taisykles, kai DI pokalbiuose aptinkami smurto signalai.

    Prie bylos, kaip skelbiama, prisidėjo ir dalis aukų artimųjų bei nukentėjusiųjų, kurie taip pat reikalauja atsakomybės sprendimus priėmusiems asmenims. Provincijos generalinė prokurorė Niki Sharma pabrėžė, kad byla siekia ne tik kompensacijos, bet ir aiškesnių saugumo standartų ateičiai.

    „Šis ieškinys yra svarbus žingsnis teisingumo link šeimoms ir bendruomenėms, kurių gyvenimai pasikeitė visam laikui“, – sakė Niki Sharma.

    Po tragedijos, 2026 metų balandį, Samas Altmanas viešai atsiprašė dėl to, kad nebuvo susisiekta su teisėsauga. Vis dėlto provincijos vadovybė teigia nematanti pakankamai konkrečių, sisteminių pokyčių, kurie realiai sumažintų panašių atvejų riziką.

    „OpenAI“ atstovas Drew Pusateri pareiškė, kad bendrovė yra pasirengusi bendradarbiauti su valdžios institucijomis ir toliau stiprinti saugumo sprendimus. Teisinis ginčas San Franciske gali tapti reikšmingu precedentu, apibrėžiančiu, kokia apimtimi DI kūrėjai turi pareigą reaguoti į smurto grėsmes ir kada privaloma informuoti teisėsaugą.

    „Mes išliekame įsipareigoję bendradarbiauti su vyriausybių ir teisėsaugos atstovais ir tęsti darbą, stiprinant mūsų saugumo sistemas“, – sakė Drew Pusateri.

  • Kanados Williston ežere aptiko plaukiojančią salą: įtarė DI, bet palydovai parodė tiesą

    Kanados Williston ežere aptiko plaukiojančią salą: įtarė DI, bet palydovai parodė tiesą

    Kanados Britų Kolumbijoje, milžiniškame Williston ežere, pastebėtas neįprastas reiškinys – vandeniu dreifuojantis žalias plotas su medžiais, primenantis plaukiojančią salą. Vaizdo įrašą socialiniuose tinkluose paviešino vietos gyventojas ir katerio vairuotojas Rocky Avery.

    Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo lyg sala, tačiau specialistai ją apibūdina kaip didelį plūduriuojantį „plaustą“. Tokie dariniai paprastai susidaro iš susipynusių rąstų, šaknų, durpių ir augalijos, kuri ilgainiui gali „įsitvirtinti“ ir sudaryti stabilų paviršių.

    Williston ežerą, kuris yra tvenkinys prie W. A. C. Bennett užtvankos, prižiūri energetikos bendrovė „BC Hydro“. Įmonės atstovai pripažino, kad pradžioje į pranešimus žiūrėjo įtariai, nes internete gausu dirbtinis intelektas sugeneruotų vaizdų ir klaidinančio turinio.

    „Tai tikrai kažkas, ko anksčiau nebuvome girdėję, o kai pranešimų nedaug, tokį objektą sudėtinga ir surasti“, – sakė „BC Hydro“ atstovas Bob Gammer.

    Plaukiojančio darinio egzistavimą padėjo patikrinti palydoviniai duomenys. Europos kosmoso agentūros „Sentinel-2“ palydovo nuotraukose 2026 metų liepos 21 dieną matyti nedidelis žalias plotas ežere – maždaug 100 kilometrų į vakarus nuo W. A. C. Bennett užtvankos.

    Vėlesnėse dienose jo padėtis nebuvo aiški, o kurį laiką objektas tarsi „dingo“. Rugpjūčio pabaigoje Rocky Avery pranešė, kad darinys vėl pastebėtas, šįkart Ospika upėje, įtekančioje į Williston ežerą.

    Viena realiausių versijų siejama su vandens lygio svyravimais. „BC Hydro“ šiemet fiksavo situaciją, kai tvenkinys pirmą kartą per 14 metų pasiekė pilną talpą, o birželį ir liepą dalis vandens buvo nuleidžiama per užtvanką.

    „Kai tvenkiniai būna pilni, aukštesnis vandens lygis gali pakelti pakrantėje įstrigusias medžiagas nuo apsaugotų įlankų ir leisti joms laisvai plūduriuoti“, – sakė Bob Gammer.

    Ekspertai pabrėžia, kad plaukiojančios „salos“ pasaulyje nėra visiška sensacija: jos gali susiformuoti pelkėtose vietovėse, ežeruose ar tvenkiniuose, kai augalija su durpėmis atsiskiria nuo kranto. Vis dėlto atvejai, kai toks objektas su medžiais ilgai išlieka vientisas ir nukeliauja dideliais atstumais, vertinami kaip reti.

    Kol kas pranešimų, kad darinys keltų tiesioginę grėsmę užtvankai, nėra, tačiau laivams ir žvejams tai gali būti pavojinga kliūtis, ypač jei ji nepažymėta ir keičia vietą. Kadangi Williston ežeras yra vienas didžiausių pasaulio tvenkinių, neatmetama, jog plūduriuojantis „plaustas“ dar kurį laiką gali pasirodyti vis kitoje vietoje.

  • Kanados Britų Kolumbijoje dėl sparčiai plintančių miškų gaisrų evakuota per 20 000 žmonių

    Kanados Britų Kolumbijoje dėl sparčiai plintančių miškų gaisrų evakuota per 20 000 žmonių

    Vakarų Kanadoje, Britų Kolumbijos provincijoje, sparčiai plintant miškų gaisrams iš namų pasitraukti priversta daugiau nei 20 000 žmonių. Provincijos valdžia paskelbė nepaprastąją padėtį, pabrėždama, kad artimiausiomis dienomis sąlygos gali tapti itin pavojingos ir paliesti naujas bendruomenes.

    Evakuacijos ypač išsiplėtė Okanagano ežero regione, kur nurodyta išvykti Summerlando ir Peachlando gyventojams. Vietos tarnybos pranešė, kad dalis žmonių buvo iškelti skubiai, nes ugnis per trumpą laiką priartėjo prie gyvenviečių ir pagrindinių kelių.

    Vienas gaisrų židinių, vadinamas Bald Range gaisru, per naktį smarkiai išaugo ir, pareigūnų teigimu, plito taip greitai, kad trauktis teko net kai kuriems ekstremaliųjų situacijų valdymo darbuotojams. Situaciją sunkina karštis, stiprūs vėjai ir užsitęsusi sausra, dėl kurių ugnis gali peršokti didelius atstumus.

    „Turėjau palikti ekstremaliųjų operacijų centrą, kad spėčiau išvežti šeimą. Judame į pietus“, – sakė regiono ekstremaliųjų situacijų pareigūnas Erikas Thompsonas.

    Provincijos premjeras Davidas Eby spaudos konferencijoje aiškino, kad ugniagesiai fiksuoja vadinamąjį gaisro šuoliavimą per medžių viršūnes, o liepsnos kai kur pakyla į dešimtis metrų. Pasak jo, tokio intensyvumo gaisrai gali sukurti savas oro sąlygas, didinančias žaibavimo ir naujų židinių tikimybę.

    Gelbėjimo komandos tęsia paieškas teritorijose, kur ugnis atkirtusi kelius ir gyventojai gali būti įstrigę. Dalis žmonių, likusių už gaisro perimetro, evakuojami oru, tačiau skrydžius apsunkina dūmai ir greitai besikeičianti situacija.

    Kanados karališkoji raitoji policija pranešė tirianti galimą žūtį netoli Summerlando, tačiau dėl pavojingų sąlygų pareigūnai kol kas negalėjo patvirtinti informacijos. Oficialūs duomenys apie sužeistuosius ar patirtą žalą dar nepateikti.

    Britų Kolumbijos miškų gaisrų tarnyba nurodė, kad provincijoje fiksuojama daugiau nei šimtas aktyvių gaisrų, dalis jų lieka nekontroliuojami. Visos Kanados mastu šį sezoną ugnis jau nuniokojo beveik 4 000 000 hektarų, o tai atnaujino diskusijas apie ekstremalių gaisrų rizikos augimą šylant klimatui.

    Mokslininkai ir klimato rizikos vertinimai pastaraisiais metais pabrėžia, kad žmogaus sukelta klimato kaita didina karščio bangų, sausrų ir itin degių sąlygų tikimybę, o tai tiesiogiai veikia gaisrų mastą ir plitimo greitį. Pareigūnai ragina gyventojus sekti evakuacijos nurodymus ir negrįžti į pavojingas teritorijas, kol tarnybos nepaskelbs, kad grįžti saugu.

  • Pažiūrėjo maršrutą „Google Maps“ ir patikėjo 5 val.: žygis baigėsi gelbėtojų operacija

    Pažiūrėjo maršrutą „Google Maps“ ir patikėjo 5 val.: žygis baigėsi gelbėtojų operacija

    Kanados Britų Kolumbijoje paauglių grupė leidosi į žygį populiariu Howe Sound Crest Trail maršrutu, įvertinę, kad kelionė truks apie penkias valandas. Tačiau realybė pasirodė visiškai kitokia: maždaug 29 kilometrų trasa su apie 1 800 metrų aukščio skirtumu pareikalavo gerokai daugiau jėgų, laiko ir pasirengimo.

    Gelbėtojai vėliau pabrėžė, kad problema buvo ne pats žemėlapis, o per didelis pasitikėjimas juo, neįvertinus kalnų specifikos. „Google Maps“ pirmiausia skirtas kelių navigacijai, todėl vien programėlėje matomas numanomas laikas ar maršruto linija negali pakeisti pilno žygio planavimo.

    Greitai išryškėjo ir pasiruošimo spragos: kiekvienas turėjo tik apie 0,5 litro vandens ir mažai maisto. Paauglių atsispausdinti nurodymai neatskleidė realaus reljefo sudėtingumo, o ilgesnėje trasos dalyje nuovargis ėmė sparčiai kauptis.

    Po daugelio valandų žygio, jau temstant, grupė nusprendė apsisukti, tačiau judėti tapo sudėtinga. Vienas žygio dalyvis nukrito maždaug iš 3 metrų aukščio ir patyrė traumą, dėl kurios nebegalėjo tęsti kelio, todėl į įvykį buvo įtraukti gelbėtojai.

    Lions Bay Search and Rescue atstovai, komentuodami situaciją, akcentavo, kad klaidos prasidėjo dar prieš paliekant automobilių stovėjimo aikštelę. „Tai nebuvo vien tik neteisingi sprendimai take – problemos prasidėjo dar prieš jiems išeinant“, – teigė gelbėtojai.

    Specialistai primena, kad kalnų žygiai reikalauja kitokio planavimo nei pasivaikščiojimas mieste: būtina pasitikrinti ne tik atstumą, bet ir aukščio pokyčius, sudėtingus ruožus, numatomas poilsio vietas bei realias galimybes papildyti vandens atsargas. Taip pat rekomenduojama turėti atsarginį planą, nes ryšys kalnuose gali būti nestabilus, o telefonas gali išsikrauti ar sugesti.

    Kaip nurodoma šio maršruto aprašymuose, Howe Sound Crest Trail dažnai rekomenduojama planuoti kaip dviejų dienų žygį, o ne kaip trumpą išvyką. Šį kartą istorija baigėsi sėkmingai, tačiau gelbėtojai ją vadina aiškiu perspėjimu kitiems: technologijos gali padėti, bet jos nepakeičia patirties, pasirengimo ir atsargumo kalnuose.

  • Kanados dugne aptiktas 9 000 metų stiklo kempinių rifas: kodėl jis unikalus ir trapus

    Kanados vakaruose, Britų Kolumbijos pakrantės vandenyse, driekiasi neįprastas „povandeninis kraštovaizdis“ – stiklo kempinių rifai. Mokslininkai nurodo, kad kai kurių šių rifų amžius gali siekti apie 9 000 metų, todėl jie susiformavo anksčiau nei garsusis Stounhendžas.

    Stiklo kempinės, dar vadinamos šešiakampėmis arba šešiabriaunėmis kempinėmis, priklauso senai gyvybės grupei. Jų „skeletas“ sudarytas iš silicio dioksido, todėl struktūros atrodo ažūrinės, primena nėrinius, tačiau yra trapios ir lengvai pažeidžiamos.

    Kaip atrasti rifai?

    Geologijos tarnybos Kanadoje mokslininkai praneša, kad rifai buvo identifikuoti 1987 metais Hekatės sąsiauryje ir Karalienės Šarlotės sąsiauryje. Ilgą laiką buvo manyta, kad tokio tipo rifai gamtoje išnyko prieš dešimtis milijonų metų, todėl šie radiniai tapo itin reikšmingi.

    Rifus formuoja kelios stiklo kempinių rūšys, galinčios suaugti tarpusavyje ir sudaryti bendrą, standų, bet trapių silicio struktūrų karkasą. Kai kempinės žūsta, ant jų „pastolių“ prisitvirtina naujos, taip rifas pamažu storėja ir plečiasi.

    Skaičiuojama, kad didžiausios sankaupos apima apie 700 kvadratinių kilometrų plotą. Dalis rifų yra 140–240 metrų gylyje, kur sąlygos palankios filtruojantiems organizmams: vanduo atneša maisto dalelių, o dugno aplinka išlieka palyginti stabili.

    Kodėl rifas toks trapus?

    Stiklo kempinės auga lėtai, o jų silicio karkasas gali sudužti nuo mechaninio poveikio. Mokslininkai pabrėžia, kad padaryta žala gali būti juntama labai ilgai, nes atsikūrimas užtrunka dešimtmečius ar net šimtmečius.

    Rifai jau buvo nukentėję nuo intensyvios žvejybos, ypač dugninio tralavimo, kuris fiziškai ardo dugno struktūras. Kanadoje daliai teritorijų buvo pritaikytos apsaugos priemonės, įskaitant ribojimus žvejybai, siekiant išsaugoti šias itin retas ekosistemas.

    Tokie rifai svarbūs ne tik kaip gamtos „reliktas“, bet ir kaip biologinės įvairovės židinys: sudėtinga struktūra suteikia prieglobstį įvairiems jūrų organizmams. Dėl to mokslininkai pabrėžia, kad jų apsauga yra ilgalaikė investicija į vandenynų ekosistemų atsparumą.