CP v2

Tag: Bronzaus amžius

  • Ledynams traukiantis Norvegijoje išlindo 6 000 metų radiniai: mokslininkai ir džiaugiasi, ir nerimauja

    Ledynams traukiantis Norvegijoje išlindo 6 000 metų radiniai: mokslininkai ir džiaugiasi, ir nerimauja

    Radiniai iškilo tirpstant ledui

    Pietų Norvegijos Kvitingskjølen kalnų regione archeologai per trijų savaičių ekspediciją aptiko dešimtis įspūdingai išsilaikiusių artefaktų, kuriuos tūkstančius metų saugojo ledas. Tyrimai vyko prie ledyno liežuvių ir ledo plotų, esančių netoli Langfonne, Storfonne ir Handklefonne.

    Mokslininkai pabrėžia, kad šie radiniai tiesiogiai susiję su spartėjančiu kalnų ledo traukimuosi. Tai leidžia aptikti naujus objektus, tačiau kartu reiškia, kad unikalus natūralus archyvas nyksta.

    Strėlės, datuojamos iki 6 000 metų

    Seniausias šių metų radinys yra strėlės fragmentas su antgaliu, pagamintu iš smulkiagrūdžio skalūno. Kartu rasta ir medinio koto detalių, todėl tyrėjai galėjo tiksliau atkurti, kaip atrodė visas ginklas.

    Lygindami su anksčiau aptiktais analogais, archeologai šio radinio amžių vertina maždaug 5 000–6 000 metų. Greta jo aptikta ir beveik pilna strėlė, kuri, kaip manoma, yra maždaug 3 600 metų senumo.

    Dalies strėlių antgaliai pagaminti iš gėlavandenių moliuskų kriauklių, kitų – iš kaulo, o vienas aptiktas objektas siejamas su gerokai vėlesniu laikotarpiu ir yra geležinis. Per naujausią ekspediciją identifikuotos 48 priešistorinės strėlės.

    Kodėl ledas taip gerai išsaugo praeitį

    Kalnų ledas neretai išlaiko tai, kas įprastomis sąlygomis greitai suirtų: medį, odą, tekstilę ar sausgysles. Žema temperatūra ir ribotas deguonies kiekis sulėtina mikroorganizmų veiklą, todėl organinės medžiagos gali išlikti beveik nepakitusios.

    Dėl šios priežasties ledynų archeologija suteikia retą galimybę tyrinėti ne tik akmeninius ar metalinius įrankius, bet ir kasdienio gyvenimo detales, įrangą medžioklei, transporto priemonių fragmentus. Tokie radiniai padeda tiksliau suprasti, kaip žmonės judėjo kalnuose ir kaip prisitaikė prie atšiaurių sąlygų.

    Projektas renka radinius nuo 2006 metų

    Norvegijoje nuo 2006 metais vykdomas projektas Secrets of the Ice per laiką ištyrė 73 vietoves ir surinko daugiau nei 5 000 artefaktų. Tarp ankstesnių radinių minimi medžioklės įrangos likučiai, drabužių ir avalynės fragmentai, su kelionėmis susiję objektai.

    Taip pat yra aptikta ir viena seniausių pilnai išlikusių medinių slidžių porų. Mokslininkai pabrėžia, kad tokie radiniai yra ypač reti, nes organinės medžiagos paprastai neišgyvena tūkstantmečių.

    Džiaugsmas su kartėliu: radiniai gali sunykti per dienas

    Tyrėjai pastebi pokytį: anksčiau dažniau pasitaikydavo jaunesni, iki 2 000 metų senumo objektai, tarp jų ir vikingų laikotarpio pėdsakai. Dabar vis daugiau radinių priskiriama bronzos ir akmens amžiams, o tai siejama su tirpstančiais seniausiais ledo sluoksniais.

    Didžiausia problema ta, kad iškilę į paviršių radiniai pradeda irti. Mediena, oda ir kitos organinės medžiagos, patekusios į šiltesnę aplinką, saulę ir drėgmę, gali greitai prarasti formą, sutrūkinėti ar supelyti.

    Dėl to archeologai priversti veikti nedelsdami: radinius skubiai dokumentuoti, surinkti ir konservuoti. Kai kuriuose regionuose prognozuojama, kad ledo plotai, saugoję istoriją tūkstančius metų, per artimiausius 20 metų gali išnykti visiškai.

  • Išdžiūvusios Kachovkos tvenkinio dugnas gali slėpti bronzos amžiaus radinius: ką tikisi rasti archeologai

    Kachovkos tvenkinio, Ukrainoje dar vadinto Kachovkos jūra, dugnas gali saugoti unikalių archeologinių artefaktų nuo bronzos amžiaus iki Zaporožės Sičės laikų. Apie tai viešai kalbėjo archeologas ir Ukrainos ginkluotųjų pajėgų karys Serhijus Nemtsevas, pabrėždamas, kad prieš tvenkinio įrengimą teritorija jau buvo skubiai tyrinėta.

    Pasak jo, dar iki hidroelektrinės statybų čia kelerius metus dirbo ekspedicijos, vykdžiusios žvalgomuosius darbus ir greitus kasinėjimus. Pietų Ukrainos stepėse šalia Dnipro upės fiksuotas platus archeologinių laikotarpių spektras, todėl ir dabar tikimasi, kad atidengtos vietovės gali pateikti naujų įrodymų apie senąsias gyvenvietes, laidojimo paminklus bei prekybinius kelius.

    „Prieš statant hidroelektrinę ten kelerius metus dirbo ekspedicija: vykdė žvalgybą ir skubius kasinėjimus. Šioje teritorijoje yra visas pietų Ukrainos archeologijos spektras – nuo vėlyvojo paleolito iki Zaporožės Sičės“, – sakė Serhijus Nemtsevas.

    Viena ryškiausių minimų vietų yra Babino III gyvenvietė Dnipro kairiajame krante, siejama su viduriniu ir vėlyvuoju bronzos amžiumi. Šioje teritorijoje aptikta keramika ir gyvenviečių struktūros tapo svarbiu atskaitos tašku tyrinėjant platesnį kultūrinį reiškinį, vėliau identifikuotą ir kituose regionuose.

    Archeologas teigė, kad dalis šių radinių po užliejimo dešimtmečiais buvo žinomi tik iš muziejinių kolekcijų ir archyvinių aprašų, o dabartinė situacija teoriškai atveria galimybę patikrinti, kas išliko vietoje. Vis dėlto bet kokie tyrimai, pabrėžiama, priklausys nuo saugumo sąlygų ir valstybės sprendimų dėl teritorijos tvarkymo.

    Minimas ir dar vienas galimas taikinys – XIV amžiuje įkurtas Aukso ordos laikų miestas Mamaj-Saraj. Pasak S. Nemtsevo, jo dalis galėjo būti užlieta, o dalis likti sausumoje, todėl atsiranda prielaidų rasti tiek miesto struktūrų, tiek laidojimo paminklų.

    Vertingais laikomi ir ankstyvojo bronzos amžiaus objektai, siejami su jamnos kultūra, įskaitant įtvirtintų gyvenviečių pėdsakus. Tokie paminklai pietų Ukrainos stepėse yra reti, todėl kiekvienas naujas patikslinimas gali reikšmingai papildyti žinias apie ankstyvąją statybą, gynybinius įrenginius ir regiono gyventojų organizaciją.

    Teritorijoje taip pat siejami Zaporožės kazokų istorijos sluoksniai, įskaitant buvusias Sičes ir salų kompleksus prie Nikopolio. Archeologų vertinimu, teoriškai gali atsirasti galimybė aptikti ir kitų, anksčiau menkai dokumentuotų kazokų laikotarpio vietų, tačiau tai reikalautų sistemingų, ilgalaikių tyrimų.

    Kas pasikeitė po 2023 metų birželio 6 dienos

    2023 metų birželio 6 dieną buvo susprogdinta Kachovkos hidroelektrinės užtvanka, o tai sukėlė didelio masto technogeninę ir ekologinę katastrofą Ukrainos pietuose. Vandeniui staigiai nuslūgus, atsivėrė didžiulės teritorijos, kurios dešimtmečius buvo po vandeniu.

    Mokslininkai ir gamtosaugininkai nurodo, kad buvusio tvenkinio vietoje gana greitai formuojasi nauja ekosistema: plinta gluosnių sąžalynai, krūmynai, pelkėjančios vietos, didėja paukščių ir kitų gyvūnų įvairovė. Tuo pat metu archeologams tai reiškia retą progą įvertinti, kas iš kultūrinio sluoksnio išliko po ilgo užliejimo.

    Nuo ko priklausys kasinėjimai

    Specialistai pabrėžia, kad archeologiniai tyrimai tokio masto teritorijoje paprastai prasideda nuo inventorizacijos ir žvalgomųjų darbų, vėliau pereinama prie tikslinių kasinėjimų. Tačiau realybėje lemiami veiksniai bus karo sąlygos, minavimo rizika, logistika ir politiniai sprendimai dėl užtvankos atstatymo ar kitokio vandens režimo.

    Jeigu teritorija būtų vėl užlieta, dalis potencialių radimviečių vėl atsidurtų po vandeniu, o langas tyrimams susiaurėtų. Jei būtų pasirinktas kitoks teritorijos tvarkymas, atsivertų daugiau laiko sistemingai dokumentuoti ir išsaugoti radinius, kurių vertė svarbi ne tik Ukrainai, bet ir platesniam Europos pietryčių regiono istorijos pažinimui.