Mokslininkai teigia aptikę seniausius iki šiol žinomus rašytinius bučinio pėdsakus: iš senovės Mezopotamijos išlikę tekstai leidžia manyti, kad žmonės bučiavosi jau prieš maždaug 4 500 metų. Juose bučiniai aprašomi kaip meilės, geismo, prisirišimo ir artumo ženklas – panašiai kaip ir šiandien.
Tokią išvadą, apie kurią rašo „ZME Science“, pateikė Kopenhagos universiteto ir Oksfordo universiteto tyrėjai. Jie peržiūrėjo ir iš naujo įvertino dantiraščiu užrašytus tekstus, išlikusius ant molinių lentelių.
Iki šio darbo seniausiais rašytiniais romantinio bučiavimosi liudijimais buvo laikomi Pietų Azijos šaltiniai, siejami su laikotarpiu apie 1500 metus prieš mūsų erą. Tačiau Mezopotamijos tekstai šią ribą, mokslininkų vertinimu, pastumia maždaug tūkstančiu metų atgal.
Tyrėjai pabrėžia, kad bučinys senovėje nebuvo atsitiktinis gestas: kai kuriuose šaltiniuose jis figūruoja ir kaip intymumo, ir kaip socialinių normų ribų ženklinimo dalis. Tai leidžia geriau suprasti, kaip ankstyvosios civilizacijos suvokė santykius ir artumą.
Bučiniai – nuo dievų iki kasdienybės
Pasak tyrėjų, patys seniausi aiškūs bučinio paminėjimai aptinkami tekstuose iš laikotarpio apie 2500 metus prieš mūsų erą. Tarp jų – mitologinės istorijos, kuriose bučiniai siejami su intymiais ryšiais tarp dievybių.
Vėlesniuose dokumentuose bučinio tema tampa žemiškesnė: jis minimas kaip romantiškų sutuoktinių santykių dalis. Vis dėlto, sprendžiant iš aprašymų, šis gestas neapsiribojo vien seksualumu.
Tekstai rodo, kad bučiniai galėjo būti naudojami ir šeimoje ar draugystėje. Pavyzdžiui, motinos taip galėjo reikšti švelnumą vaikams, o draugai – artumą ir prieraišumą.
Kai bučinys turėjo pasekmių
Kai kurie šaltiniai leidžia manyti, kad bučinys galėjo turėti ir socialinių bei teisinių pasekmių. Viename dokumente, siejamame su laikotarpiu apie 1800 metus prieš mūsų erą, aprašoma ištekėjusi moteris, kuriai grėsė įsivelti į neleistinus santykius su kitu vyru.
Kitas tekstas mini moterį, įsipareigojančią vengti tam tikro vyro ir atsisakančią ne tik bučinių, bet ir lytinių santykių. Tyrėjų vertinimu, tai rodo, kad emocinė ir socialinė bučinio reikšmė buvo gerai suprantama.
Ir mažiau romantiška pusė – ligos
Mokslininkai atkreipia dėmesį ir į praktinę, mažiau romantišką bučiavimosi pusę: tiesioginis kontaktas lūpomis galėjo palengvinti mikroorganizmų – virusų ir bakterijų – perdavimą.
Senovės Mezopotamijos medicininiuose tekstuose minima liga, vadinama buʾshanu, kurios aprašymuose pasirodo pūslelės ir pakitimai burnos bei gerklės srityje. Tyrėjai pastebi panašumų į pūslelinės infekcijos simptomus, tačiau pabrėžia, kad vienareikšmiškai nustatyti, apie kokią ligą kalbama, negalima.
Tokius medicininius aprašymus reikia vertinti atsargiai, nes to meto medicina buvo glaudžiai susijusi su religiniais įsitikinimais ir kitokiu žmogaus kūno aiškinimu. Dėl to terminai ir simptomų interpretacijos gali neatitikti šiuolaikinės medicinos logikos.
Tyrėjai kelia ir platesnę prielaidą: bučiniai gali būti dar senesni nei rašytiniai šaltiniai. Kaip argumentą jie mini šimpanzių ir bonobų elgesio tyrimus, rodančius, kad šie primatai bučinius naudoja socialiniame ir seksualiniame kontekste, todėl polinkis bučiuotis galėjo susiformuoti gerokai anksčiau nei pirmosios civilizacijos.