Bukšpaninė ugniukė, dar vadinama bukšpanine kandele, per pastarąjį dešimtmetį tapo vienu pavojingiausių bukšpanų kenkėjų Europoje. Nors suaugęs drugys augalų beveik nežaloja, didžiausią žalą daro jo lervos, galinčios krūmą nuplikyti per kelias dienas.
Sodininkai dažniausiai didžiausią riziką patiria vasaros viduryje, kai išsirita gausesnė antroji kenkėjo karta. Po žiemojimo išlikusių lervų pavasarį būna mažiau, tačiau vasarą populiacija sparčiai didėja, nes patelės po lapais sudeda dešimtis kiaušinėlių.
Kaip atpažinti užkratą?
Pirmieji požymiai dažnai nepastebimi, nes jaunos lervos slepiasi krūmo viduje. Vėliau ant šakelių pasimato ploni voratinkliai, tamsios išmatų granulės ir apgraužti lapų pakraščiai, o krūmas ima ruduoti tarsi būtų nudžiūvęs.
Dažna klaida yra laukti, kol vikšrai taps aiškiai matomi iš išorės. Tuo metu dalis žalios masės jau būna prarasta, o kenkėjų kiekis toks didelis, kad vienkartinis purškimas retai duoda apčiuopiamą rezultatą.
Dažniausios klaidos, kurios kainuoja krūmą
Viena didžiausių klaidų yra paviršinis purškimas, neįleidžiant priemonės į krūmo vidų. Bukšpanai yra tankūs, todėl preparatas turi pasiekti lapų apačią ir vidines šakeles, kur dažniausiai laikosi lervos ir kiaušinėliai.
Kita klaida yra netinkamos priemonės pasirinkimas sezono metu. Atbaidančios priemonės veikia tik tada, kai drugiai dar nėra įsitvirtinę, o kai lervos jau maitinasi, svarbiausia taikyti priemones, kurios veikia lervas joms graužiant lapus.
Ne mažiau svarbi ir disciplina: purškimą ar kitą kontrolės veiksmą reikia kartoti kas 7–9 dienas, nes dalis kiaušinėlių gali būti dar neišsiritę, o nauja lervų banga pasirodo greitai. Be pakartojimų kenkėjas dažnai sugrįžta dar tais pačiais metais.
Ką daryti, kai bukšpanas jau apgraužtas?
Pirmas žingsnis yra iškirpti visas pažeistas, parudavusias ir apipintas voratinkliais šakeles. Tokios dalys dažniausiai nebeatsigauna, be to, jų plyšiuose gali likti kiaušinėlių ar lėliukių, iš kurių netrukus išsirita nauji vikšrai.
Nukirptas šakas verta nedelsiant pašalinti iš sklypo, o įrankius dezinfekuoti, kad kenkėjai nebūtų pernešami toliau. Po genėjimo krūmą naudinga išplauti stipresne vandens srove, išjudinant voratinklius ir likusias lervas iš krūmo vidaus.
Toliau svarbu įvertinti, ar augalas dar gyvas: lengvai įbrėžus ūglį, po žieve matoma žalia spalva rodo, kad sultys teka ir krūmas gali atželti. Atsigavimą labiausiai pagreitina reguliarus laistymas per sausras, o tręšiant azotu vasaros antroje pusėje reikėtų būti atsargiems, kad augalas nespurtuotų prieš pat šaltąjį sezoną.
Norint suvaldyti situaciją ilgesniam laikui, būtina nuosekli stebėsena visą sezoną. Praktika rodo, kad efektyviausia strategija yra reguliariai apžiūrėti krūmo vidų, laiku pastebėti pirmuosius požymius ir neatidėlioti kontrolės, kol pažeidimai dar nėra masiniai.