CP v2

Tag: Bundestagas

  • AfD vadovybėje pokyčių nėra: Alice Weidel ir Tino Chrupalla perrinkti partijos pirmininkais

    Vokietijos dešiniojo populizmo partijoje Alternatyva Vokietijai (AfD) – tęstinumas. Erfurte vykusiame partijos suvažiavime delegatai dar kartą išrinko Alice Weidel ir Tino Chrupallą bendrai vadovauti politinei jėgai.

    A. Weidel gavo 81 proc. delegatų balsų, o T. Chrupalla – 70 proc. Abu jie AfD vadovauja nuo 2022 metų, o pastaruoju metu partija išlieka viena stipriausių apklausose daugelyje Vokietijos regionų.

    Kas yra Weidel ir Chrupalla?

    47 metų A. Weidel yra ekonomistė ir viena labiausiai atpažįstamų AfD figūrų šalies politikoje. Pastaraisiais metais ji tapo pagrindiniu partijos veidu nacionaliniu lygmeniu, ypač migracijos, energetikos ir ekonomikos temose.

    T. Chrupalla Bundestage atstovauja Saksonijos apygardai, besiribojančiai su Lenkija. Jis viešai pasisako už dujotiekio Nord Stream remonto ir veiklos atkūrimo idėją bei ragina mažinti Jungtinių Valstijų karinį buvimą Vokietijoje.

    Rinkimų sezonas ir augantis narių skaičius

    Suvažiavimas Erfurte vyko AfD stiprinant pozicijas prieš artėjančius regioninius rinkimus, kurie partijai gali tapti dar vienu politinės įtakos testu. AfD siekia įtvirtinti lyderystę rytinėse žemėse, kur jos parama tradiciškai didesnė.

    „Gali būti, kad netrukus galėsime valdyti savarankiškai“, – sakė Tino Chrupalla, kreipdamasis į suvažiavimo delegatus.

    „Jūs mūsų nepalaušite. Priešingai, mes tik stiprėsime ir augsime“, – sakė Alice Weidel.

    A. Weidel taip pat teigė, kad partija šiuo metu turi apie 75 000 narių – maždaug 25 000 daugiau nei 2024 metais. Pasak jos, AfD tikslas yra pasiekti 100 000 narių ribą, kuri sustiprintų tiek organizacinius pajėgumus, tiek kampanijų finansavimą.

    Protestai ir istorinės paralelės

    Suvažiavimą lydėjo kairiųjų ir kraštutinių kairiųjų grupių protestai, kurių dalis AfD kaltina flirtu su autoritarinėmis idėjomis. Tiuringijos sostinėje buvo juntamas sustiprintas viešasis dėmesys ir mobilizuoti protestuotojai, tačiau rimtesnių incidentų nepranešta.

    Papildomų diskusijų sukėlė tai, kad AfD suvažiavimo data sutapo su 100 metų sukaktimi nuo nacistų NSDAP suvažiavimo netoliese esančiame Veimare. Buchenvaldo memorialo vadovas viešai akcentavo, kad datos ir vietos pasirinkimas, jo vertinimu, vargu ar yra atsitiktinis.

    AfD pastaraisiais metais išlieka viena labiausiai poliarizuojančių politinių jėgų Vokietijoje. Kol partija stiprina elektoratą ir narių bazę, jos oponentai vis dažniau kelia klausimus dėl retorikos radikalėjimo ir galimo poveikio šalies politinei kultūrai.

  • Vokietija riboja degalų kainų kėlimą, bet jos vis tiek kyla: netikėtas kontrolės poveikis

    Vokietija riboja degalų kainų kėlimą, bet jos vis tiek kyla: netikėtas kontrolės poveikis

    Vokietijoje degalų kainos pastarosiomis dienomis kilo šešias dienas iš eilės, nors valdžia dar kovą įvedė taisyklę, turėjusią pristabdyti staigius šuolius. Priemonė, skirta apsaugoti vairuotojus, pagal ekonomistų vertinimus kai kuriais atvejais suveikė priešingai.

    Kovo mėnesį nustatyta, kad degalinių operatoriai kainas didinti gali tik vieną kartą per dieną, vidurdienį. Kainas mažinti leidžiama bet kuriuo metu, todėl iš pirmo žvilgsnio sistema turėjo skatinti greitesnes nuolaidas ir aiškesnį kainų palyginimą.

    Kodėl kainos šoko vidurdienį?

    Vokietijos ekonomistai, analizavę didelės apimties degalinių kainų duomenis ir lyginę didmenines bei mažmenines kainas, teigia, kad toks „vieno pakėlimo“ langas sukūrė nuspėjamą momentą kainoms pakilti. Dėl to vairuotojai turi mažiau progų dienos eigoje „pagauti“ santykinai pigesnį laiką, o kainų pikas dažniau susiformuoja tuo pačiu metu.

    Tyrėjų skaičiavimais, po pokyčių pardavėjų maržos padidėjo maždaug 0,05–0,06 euro už litrą. Labiausiai, kaip nurodoma vertinimuose, galėjo išlošti mažesnės, nepriklausomos degalinės, kurioms prognozuojamas kainų nustatymo ritmas suteikė daugiau erdvės maržai.

    Ekonomistų teigimu, reforma pagerino kainų skaidrumą, nes kainų pokyčiai tapo lengviau numatomi ir matomi. Tačiau kartu tai reiškė ir aiškesnį, sistemingą brangimą vidurdienio valandomis, o mažesnių kainų „langai“ dienos eigoje, jų vertinimu, susiaurėjo.

    Ką sako valdžia?

    Vokietijos ekonomikos ministerijos atstovai, komentuodami tyrimų išvadas, pabrėžia, kad tokie skaičiavimai gali neatskleisti viso vaizdo, nes neįvertina realių pardavimų skirtingu paros metu. Kitaip tariant, vien kainų stebėjimas dar nereiškia, kad galima tiksliai pasakyti, už kokią kainą daugiausia degalų iš tiesų nupirkta.

    Vis dėlto bendras fonas vartotojams išlieka nepalankus: kainų kilimas siejamas ir su naftos rinkos svyravimais, kai geopolitinės įtampos didina žaliavos brangimo riziką. Tokiais laikotarpiais net ir gerai sumodeliuotos reguliavimo priemonės gali duoti ribotą efektą arba sukurti šalutines paskatas rinkos dalyviams.

    Laikina mokestinė lengvata

    Siekiant amortizuoti kainų augimą, nuo gegužės 1 dienos iki birželio pabaigos Vokietijoje numatyta laikina mokestinė lengvata degalams. Skaičiuojama, kad ji turėtų sumažinti kainą maždaug 0,17 euro už litrą, o priemonės kaina valstybės biudžetui vertinama apie 1,6 mlrd. eurų.

    Rinkoje tikimasi, kad tokios lengvatos poveikis vairuotojams priklausys nuo to, kiek sumažintą mokestinę naštą degalinių tinklai realiai „perleis“ galutinei kainai. Praktikoje dalis naudos gali būti sugeriama maržų pokyčiais, ypač jei išlieka didelis didmeninių kainų nepastovumas.

    Vartotojams situacija siunčia aiškią žinutę: net ir reguliuojant kainų keitimo dažnį, kainodaros dinamika gali persigrupuoti, o pirkėjų įpročiai tampa dar svarbesni. Jei kainų kritimai dažniau pasirodo vakare ar ryte, vairuotojai, planuojantys pildymą ne piko metu, gali išlošti daugiau nei tie, kurie degalus perka vidurdienį.

  • Vokietija sėdi ant 440 mlrd. eurų aukso: ekonomistai siūlo parduoti dalį rezervo

    Vokietija sėdi ant 440 mlrd. eurų aukso: ekonomistai siūlo parduoti dalį rezervo

    Vokietija valdo vieną didžiausių pasaulyje aukso atsargų, o viešojoje erdvėje vėl įsižiebė ginčas, ar dalį jų nereikėtų paversti pinigais. Vokietijos centrinis bankas Bundesbank turi apie 3 350 tonų aukso, nusileisdamas tik Jungtinėms Valstijoms.

    Pastaraisiais metais aukso kaina šoktelėjo, todėl bendra šių atsargų vertė vertinama maždaug 440 mlrd. eurų. Šis skaičius tapo argumentu tiems, kurie siūlo dalį rezervo panaudoti valstybės ir gyventojų finansiniam spaudimui mažinti.

    Vokietijos ekonominių tyrimų instituto (DIW) vadovas Marcelis Fratzscheris teigia, kad aukso rezervas yra tarsi krizėms skirtas taupyklės fondas. Jo vertinimu, nedidelės dalies pardavimas galėtų padėti finansuoti priemones, kurios palengvintų naštą namų ūkiams ir verslui, arba būti nukreiptas į švietimą bei infrastruktūrą.

    Kontekstas tam palankus: infliacijos poveikis išlieka jautrus, o kai kurios vartojimo kategorijos brangsta sparčiau už bendrą vidurkį. Pavyzdžiui, su vairavimu susijusių prekių ir paslaugų krepšelis, skaičiuojamas Vokietijos statistikos institucijų, 2026 metų kovą buvo 6,7 proc. didesnis nei prieš metus.

    Kur laikomas Vokietijos auksas?

    Ne visas Bundesbank auksas yra Frankfurte. Apie 1 236 tonos laikomos JAV federalinio rezervo sistemos saugyklose Niujorke, dar apie 404 tonos saugomos Londone, o likusi dalis yra Vokietijoje.

    Tokia struktūra susiformavo istoriškai: po Antrojo pasaulinio karo Vokietija kaupė prekybos perteklių, o pagal Bretton Woods sistemą jis buvo konvertuojamas į auksą. Kai 8-ajame dešimtmetyje sistema žlugo, auksas daugeliu atvejų liko ten, kur buvo laikomas.

    Bundesbank yra vykdęs ir repatriaciją. 2017 metais iš Prancūzijos centrinio banko saugyklų buvo perkelta apie 374 tonos, kaip argumentą įvardijant bendrą euro zonos valiutą ir pasikeitusį atsargų valdymo poreikį.

    Politinis spaudimas didėja

    Diskusijos apie aukso grąžinimą į Vokietiją periodiškai atsinaujina, ypač augant geopolitinei įtampai. Kai kurie politikai ir mokesčių mokėtojų atstovai viešai kelia klausimą, ar pasitikėjimas JAV kaip saugotoja nebuvo susilpnintas pastarųjų metų politinių sprendimų.

    2026 metų kovą partija Alternatyva Vokietijai (AfD) Bundestage inicijavo siūlymą grąžinti visą valstybės auksą į šalį. Kartu buvo iškelta ir idėja, kad tokios atsargos ateityje galėtų tapti atrama galimai nacionalinei valiutai, kas faktiškai reikštų euro atsisakymo scenarijaus svarstymą.

    Kiti parlamentarai tokią kryptį atmetė, argumentuodami, kad diskusija tampa politiniu triukšmu, o atsargos Niujorke suteikia operacinį lankstumą. Taip pat pabrėžiama, kad auksas laikomas saugiai ir išlieka Bundesbank valdymo kontrolėje.

    Kodėl Bundesbank neskuba parduoti?

    Bundesbank nuosekliai laikosi pozicijos, kad aukso atsargos yra ilgalaikis pasitikėjimo finansų sistema ramstis. Centriniai bankai auksą paprastai vertina ne kaip kasdienį biudžeto finansavimo šaltinį, o kaip rezervą ekstremaliems sukrėtimams ir pasitikėjimo krizėms.

    Šalininkai, siūlantys parduoti dalį aukso, akcentuoja, kad tabu nėra būtinas, jei sprendimai būtų riboti, skaidrūs ir turėtų aiškų ekonominį tikslą. Vis dėlto praktikoje toks žingsnis reikštų ne tik finansinį, bet ir politinį signalą rinkoms, todėl sprendimų priėmėjai vengia staigių judesių.

    Kol kas aukso pardavimo idėja išlieka diskusijų lauke, o parlamente pasiūlymai dėl atsargų laikymo vietos ir valdymo nukreipiami svarstyti atsakingiems komitetams. Artimiausi sprendimai priklausys nuo infliacijos dinamikos, fiskalinio spaudimo ir politinės daugumos požiūrio į rezervų paskirtį.